Юли Цее - Ereliai ir angelai

Na, ką, klausiu aš. Dink iš čia.

Nesikarščiuok, sako ji džiugiai, šis butas vis dar mano.

Ką reiškia toks persirengimas, klausiu. Ir kodėl ateini taip anksti?

Ruošiuosi į tokį vakarėlį, aiškina ji, o keletas žmonių, kurie ateis, mane pažįsta tik tokią.

Šūdinai atrodai, sakau jai.

Stoviu atsirėmęs į šaldytuvą ir nenoriu atsisėsti.

Gal čia yra ko užvalgyti?

Ne, atsakau.

Sakyk, ką gi tu paprastai valgai?

Ko tu nori, iškošiu.

Jaučiu, kaip kraujyje daugėja adrenalino.

Gerai, pasakysiu. Vakarėlis įvyks ČIA, devintą valandą, šiandien mano gimtadienis.

Tavo gimtadienis vasario pabaigoje.

Ji manieringai mesteli rankas į viršų.

Būtent taip aš ir jaučiuosi.

Didelė Žako Širako galva padėta jai ant šlaunies, susižavėjusiomis akimis jis žiūri į viršų, net ploni baltymų puslankiai matyti, o antakiai taip suraukti, kad graudu žiūrėti. Kai ji pašoka, šuo gauna smūgį į pasmakrę, taip jam ir reikia. Klara pastato puodą ant viryklės, aš išeinu iš virtuvės. Nuo didėjančio karščio tarp puodo ir kaitlentės sproginėja vandens burbuliukai. Girdžiu ją atidarant šaldytuvą ir džiaugsmingą šūktelėjimą, kai randa butelį su apelsinų sultimis. Ji linksmai nusiteikusi, o tai mane nervina.

Grįžtu į svetainę, paimu diktofoną ir iš lentynos kelias mėgstamas kasetes. Tapsiu dviem milžiniškomis ausimis, sujungtomis siauromis vidinėmis kremzlėmis, nutūpusiomis lyg rožinis drugelis ant tamsiai mėlynos sofos. Drugelis, prisipildantis mano balso spalvų iš juodų kaip sagutės ausinių. Iš tos juodos kaip sagutė ausinės tiesiai į ausies vidų. Tik dešinysis sparnelis bus margas, o kairysis liks šviesiai rausvas.

Mes nuėjome pavalgyti, pasakoja mano balsas juostelei, ir per tą laiką Herbertas liepė man išmokti visą maršrutą atmintinai.

Kai vieną po kito poškinau miestų vardus ir greitkelių kryžkeles, kiti vartė valgiaraščius. Rosas užkandžiui užsisakė vynuoginių sraigių. Tą išgirdusi Džesė taip sugniaužė kumščiuose staltiesę, kad ji susigarankščiavo į klosčių vėduoklę, stalo dekoracijos nuvirto, įrankiai nukrito ant žemės, o šalia sėdintys žmonės sužiuro į mus.

Kada gi pagaliau, įširdęs tarė Rosas, išmoksi valdytis viešoje vietoje?

Jo kraujagyslės iššoko, lyg būtų išsidriekusios ne po oda, o jo kūną laikytų retas iš storų siūlų nunertas tinklas. Kelneris nubėgo atsinešti šluostės ir naujų įrankių.

Visos sraigės mano draugės, verkšleno Džesė.

O, Dieve, tarė Herbertas Rosui, tada užsisakyk krevečių.

Džesė išlygino staltiesę, kiti svečiai palinko prie savo valgių, kelneris atnešė viskio. Viena, A2, Klagenfurtas, įsipilti degalų, per Filachą, Pliokeno perėja, Tolmedzas, A23, Udinė, A4 link Venecijos, ne į Triestą.

Klara įeina į kambarį, atrodo, lyg ketintų jį sutvarkyti. Į akis krinta, jog vaikščiodama kraipo klubus, anksčiau to nepastebėjau.

Gali nesistengti kraipyti prieš mane šikną, sakau jai.

Žodžiai griaudėja mano galvoje, užkimštomis ausimis esu vienas su savimi smegeninės rezonanso lauke. Sustabdau juostelę.

Nesirūpink, sako ji, nesikarščiuok. Su šitais batais negaliu kitaip vaikščioti.

Meluoja. Ji juda kitaip nei įprastai, ji susijaudinusi, lyg lauktų kažkas nauja. Gal bus tik beprasmis vakarėlis. Tikiuosi, daugiau nieko nesuplanavo. Pagarsinu ir padedu galvą ant rankų. Taip galiu pamiršti, kad ji išvis egzistuoja.

Kad automobilis šarvuotas, pastebėjome tik degalinėje, A2 greitkelyje už Klagenfurto. Neprivažiavę Italijos sienos turėjome dar kartą įsipilti degalų, toliau buvo uždrausta užsukti į degalines ir užeigas. Ant užpakalinės sėdynės buvo du pilni benzino kanistrai. Šerša įėjo į vidų nusipirkti maisto, turėjo Herberto EC banko kortelę, ant jos man nežinoma pavardė ir kodas: nulis nulis nulis nulis. Kol benzinas bėgo į baką, apėjau automobilį ir apžiūrėjau. Visureigio ir transporterio mišinys, juodas, sėdi sau aukštai lyg karalius, lengva valdyti. Pabandžiau atidaryti bagažinę, būdamas beveik tikras, kad neatsidarys, bet dangtis pakilo į viršų, bagažinė buvo tuščia. Tik antrą kartą pažiūrėjęs pastebėjau, kad vidinis dangčio paviršius sutvirtintas maždaug metro pločio plienine plokšte. Greičiausiai svėrė kokį centnerį. Pakėlęs variklio dangtį radau panašią konstrukciją. Prispaudęs pirštus prie vidinės vairuotojo ir keleivio durelių pusės užčiuopiau tankų metalinių virbų tinklą. Visi stiklai dvigubai storesnį nei įprastų automobilių. Atsparus šūviams stiklas.

Šerša grįžo su dviem pirkinių maišais, juose skimbčiojo buteliai ir čežėjo folija. Parodžiau jam sutvirtinimus ir perbraukiau jo pirštais per plieninį tinklą po durų apmušalais. Šeršos veido išraiška nepakito.

O mums į tai nusispjaut, pasakė jis, pažiūrėk, kas čia.

Jis prisipirko alkoholio, nors aš, aišku, negalėsiu gerti, turėsiu vairuoti, o jis sėdės šalia ir linksminsis. Kai pajudėjome iš degalinės, buvo vienuolikta valanda ryto.

Prie Filacho išsukome iš A2 į ramesnį pasienio kontrolės punktą ir tik netoli Tolmedzo sugrįžome į greitkelį. Dar niekad nevažiavau automobiliu per Alpes. Stačios akmeninės sienos nemetė šešėlio, darėsi vis karščiau. Neperšaunamo stiklo langų negalėjome atidaryti, nebuvo kondicionieriaus, bet stoge liukas, tiesiai virš jo kabojo saulė. Rankas ant vairo turėjau laikyti vienoje ir toje pačioje vietoje, kad nenudegintų įkaitęs juodas plastikas, iš po pirštų bėgte bėgo prakaitas. Šalia manęs, gulėdamas ant atloštos sėdynės, dūsavo Šerša, jo garbanos nuo prakaito dar labiau susivijo ir prilipo prie smilkinių. Jis kaupė suktinių cigarečių atsargas ir dėjo į daiktinę. Netoli perėjos kuprinėje susirado kasetę ir ją paleido. Bethovenas. Šerša atsuko visu garsu ir abiem rankomis mušė taktą sau per šlaunis. Man ėmė svaigti galva. Pasukau veidrodėlį taip, kad pakėlęs akis galėčiau matyti savo veidą. Kas dvi minutes pažvelgdavau į jį, norėdamas sužinoti, ar dar esu čia. Galvojau apie sraiges.

Pasienyje mums pamojo važiuoti toliau. Vos muitininkai dingo iš akiračio, Šerša, kurį laikiau mirusiu, per liuką iškišo abi rankas, parodė didįjį pirštą ir suriko:

Fuck you!

Tada išsitraukė pirmą cigaretę su žole. Aš atsipalaidavau. Atrodė, kad ir karštis šiek tiek atlėgo, kalnai vertė galvoti apie Žemės rutulio masę, kelias ėjo stačia įkalne žemyn, jaučiau traukos jėgą. Bethovenas užleido vietą The Doors, Šerša pasakojo, kad laiko save Džimo Morisono reinkarnacija ir kodėl.

Kai jis pagaliau užmigo, aš pastūmiau sėdynę atgal ir ėmiau fantazuoti, kaip su slapta misija kertu Alpes šarvuotu automobiliu, kad nuo kinų apginčiau dvi ar tris mergaites iš vienuolyno mokyklos. Mergaitės dėvėjo „Benetton“ ir „Esprit“ firmų drabužius ir turėjo būti parduotos alžyriečiams. Jau prie Udinės man pasirodė, kad užuodžiu jūrą, o netoli Mestrės ją tikrai užuodžiau. Greitkelis tolo nuo pakrantės ir kilpavo per Boloniją. Skaudėjo ištisai primerktos akys, nes pamiršau akinius nuo saulės. Mintyse iškeičiau vienuolyno mergaites į Džesę, kuri klykdama ir spygaudama sėdėjo celėje ir daugeliui kinų buvo apkandžiojusi rankas. Vis delsiau ją išlaisvinti, įtraukiau į veiksmą Šeršą, leidau jam gėdingai kapituliuoti, atėjo šešta valanda, prie Riminio pasiekėme Adrijos jūrą, sulėtinti kadrai: salvė iš mano automato bloškia prie sienos Džesės brolį, paaiškėja, jog jis išdavikas, Šerša sukniumba, tenka jį paaukoti, nes stovi man kelyje. Aš visai be jėgų, reikia pertraukos. Įveikėm pusę kelio, neįsivaizduoju, kaip ištversiu likusią dalį.