Юли Цее - Ereliai ir angelai

PAVYKO, pasakiau, iš baimės vos kojų nepakračiau.

Nešauk taip garsiai, tarė jis. Tiksliai, kaip ir sakiau. Atsipalaiduok. Nekelk vėjo.

Vėl dūris į pilvą, susiriečiau ant kėdės, negalėjau jam atsakyti.

Makseli, tarė Šerša, tu turi vairuotojo pažymėjimą, ir tai visos tavo savybės, kuriomis pasižymi.

Ir arogantiškai atsilošė kėdėje.

Tu čia atostogauji, pasakė jis, kaip ir bet kur. O man tai ateities klausimas.

Gal nori ateityje dirbti Herbertui, išlemenau vargais negalais.

Pats geriausias darbas pasaulyje, tarė jis.

Todėl ir prikibęs prie Džesės?

Mergaitė mane myli, atsakė, o meilė visad egoistiška. Taip visi ir išlošėm.

Tu bjauri kiaulė, pasakiau.

Jis nusijuokė, o iš tualeto sugrįžusi Džesė apsidžiaugė, kai pamatė jį besijuokiantį.

Ketvirtą valandą vyras už prekystalio kažką šūktelėjo Džesei, ta pamojavo jam ranka ir išginė mus į gatvę. Beeinant man merkėsi akys, bet pilvui kol kas buvo geriau.

Noriu į uostą, pasakė Džesė. Ar eisi su manimi?

Tai ji taikė Šeršai. Tas pasukiojo pirštą prie smilkinio.

Prigulsiu prie klajūnų stotyje, pasakė jis, pažadinkit, kai reiks į traukinį.

Aš tave palydėsiu, pasakiau jai.

Ji sugriebė mano ranką, suspaudė didįjį ir bevardį pirštus ir pasileido bėgti, o aš paskui ją. Kojos pačios judėjo, nejaučiau, kur esu, paknopstomis bėgau pirmyn, atrodė, kad viskas vyksta neišpasakytai greitai. Pro šalį lėkė miesto skiautės, jis luposi prieš mus, mačiau paprastus namus gelsvomis, vietom nuo senumo parudavusiomis sienomis, kliuvinėjau už didelių šaligatvio plokščių. Ėmiau prakaituoti, mano antsvoris slėgė lyg storas slidininko kostiumas. Sulig kiekvienu judesiu reikėjo nugalėti pasipriešinimą, stipriai suspausti riebalų sluoksnį, kad pajudinčiau rankas ir kojas. Niekuomet negalėjau bėgti. Džesė pasigailėjo, ėmėme eiti iš lėto.

Namai vis didesni, plikesni, naujesni ir, nesilaikydami įprastos gatvės linijos, išsimėtę po visą asfaltuotą plotą. Tai uostas. Vielinio tinklo tvoros. Tai, ką laikiau baltai dažytu namu, buvo Graikijos keltas su pravirais nasrais. Ir čia buvo keliautojų, jie lyg skudurų maišai apgulė uždarytus keleivių registracijos vartus. Džesė vedė mane palei tvorą, praėjome pro daugybę didelių cechų iš banguotos skardos ir tada atsidūrėme visai prie krašto, taip nelauktai, kad vos nežengiau vienu žingsniu per daug.

Iki vandens paviršiaus buvo geri keturi metrai. Prie slidžios dumblinos sienos kabojo storos mėlynos plastikinės dešros. Šalia mūsų — apvalus metalinis stulpas, siekiantis mano klubus, storas kaip medis.

Čia beveik niekas nesišvartuoja, pasakė Džesė, retkarčiais čia ateinu.

Ji atsisėdo ant stulpo, kojomis nesiekė žemės. Vietos čia buvo tik vienam. Atsistojau šalia jos. Ji tiesiog sėdėjo, susikūprinusi, įsikišusi į burną kairės rankos du ar tris pirštus, kramtė nagus. Kai garsai tapo nepakenčiami, sugriebiau jos ranką ir ištraukiau iš burnos.

Džese, paklausiau aš, ką reiškia vilkai, liūtai ir sraigės?

Ji įsikišo į burną kitą ranką ir vėl ėmė kramtyti. Slinko minutės. Jūra nuobodžiai laižė sieną, dvokė, nykus vaizdas. Horizonte, už milžiniško, juodo kaip naktis plieninio vandens paviršiaus, pasirodė pirmoji auštančios dienos šviesa.

Kai buvau maža, prabilo Džesė, man buvo labai blogai. Didelis erelis nunešė mane į namus, kur jis surinkdavo vaikus. Ten sėdėdavau prie lango ir stebėdavau orą ir metų laikus. Nekenčiau vasaros, nes nuo jos man skaudėdavo galvą, per daug spalvų ir garsų. Apačioje augo saulėgrąžų gyvatvorė, iš ten aukštyn plūstanti geltona spalva priminė garsą, sklindantį braukiant peilio ašmenimis per porcelianą. Sraigės mano lango nepasiekdavo. Pusiaukelėje jos sustodavo, prikibdavo prie sienos ir slėpdavosi savo kiaukutuose. Iki lietaus. Tada jos ateidavo į svečius. Kai įveikdavo šitą ilgą kelią, jas gerai pašerdavau. Ar supranti?

Aš linktelėjau. Ji atsisuko į mane, veidas blyškus, mažas plokščias mėnulis, jame gatvės purvas priminė Mare Crisium ir Mare Nubium. Crisium — pavojus, Nubium — debesis.

Kartais, pasakojo ji, mane aplankydavo Rosas. Jis man aiškindavo, kad turiu laukti ir žiūrėti, kaip vieni žvėrys keičia kitus. Kai būdavo karšta, jis sakydavo, kad dabar dantis rodo geltonieji liūtai, o baltieji vilkai toli toli. Mes turime jų palaukti. Ir aš laukiau. Ilgai. Kol oras atvėsdavo. Pasirodydavo sraigės, o paskui baltieji vilkai, ir jie šypsodavosi. Nuo jų buvo gera akims ir galvai.

Džesė verkė taip, lyg jai būtų tik junginės uždegimas. Tik akys ašarojo, daugiau nieko.

Daug kartų mačiau, kaip vieni žvėrys keitė kitus. Kartais atvažiuodavo Rosas ir padėdavo man laukti.

Aš nieko nepasakiau. Negalėjau to ištverti. Po kiek laiko Džesė nušoko nuo stulpo.

Bet kodėl, tarė aštriai, Šeršai aš nepatinku?

Ji žiūrėjo man į akis ir tikrai laukė atsakymo.

Tu jam patinki, pasakiau, labiau nei bet kuris kitas žmogus. O dar daugiau jam neišeina. Jam kažkas yra, ar ne?

Kažkas yra, pasakė ji, suprantu.

Traukinyje keturis kartus vėmiau tualete, tada užmigau. Kai sustojome kažkokioje stotyje, mano akys buvo taip užtinusios, kad negalėjau įžiūrėti, kur esam. Tačiau pajutau, kad Džesė miega padėjusi galvą mano alkūnės linkyje. Neprisimenu, kaip persėdom Milane ir Paryžiuje. Tik prisimenu, kad Džesė iš kažkur atnešė butelių su vandeniu ir kad tą vandenį tuoj išvėmiau.

Vienos Vakarų geležinkelio stotyje laukė Rosas. Padavė Šeršai permatomą plastikinį maišelį su mūsų tabaku, kasetėmis, viena pora panešiotų puskojinių, dviem sumaigytais šokoladiniais batonėliais ir keliomis pačių susuktomis cigaretėmis. Atrodė, lyg mes būtume mirę ir kažkas, prieš nuveždamas mus į lavoninę, iš kelnių kišenių būtų iškraustęs visą mūsų menkavertį turtą. Aš susmukau.

Ligoninėje man prijungė lašelinę ir suleido penkis su puse litro skysčio. Gydytojas padavė veidrodį — mano oda buvo susiraukšlėjusi kaip kokio seno vyro. Jis pasakė, kad aš būčiau miręs iš troškulio.

Praėjus savaitei motina pasiėmė mane iš ligoninės su daimleriu. Po atostogų Šerša ir Džesė į mokyklą nebegrįžo, o man tereikėjo vos kelių dienų, kad suvokčiau, kaip smarkiai įsimylėjau Džesę.

14 Veiksmai ir žingsniai

Pro mažą kvadratinį laiptinės langelį matau mėnulį, jis paskendęs debesų sūkuryje, tarsi gulėtų ant dugno dubenėlyje su grietinėle. Saulė jam paliko sujauktą, prakaitu žliaugiantį dangų ir pakilo, kelioms valandoms užleisdama jam savo guolį. Kelioms palaimingoms valandoms, kai bus tamsu ir ramu.

Rankomis perbraukiu plaukus ir užčiuopiu seilių ruožą, paliktą Žako Širako, kai jis mane žadino. Ant rankos raudonas ornamentas, be abejo, diktofono įspaudas, su mygtukais „Stop“, „Play“ ir „Rewind“. Vaikštinėsiu tol, kol įspaudas išnyks.

Virtuvė atrodo mažesnė nei įprastai, prie staliuko susispaudę sėdi keturi žmonės. Man pasirodžius tarpduryje pokalbis nutrūksta. Sunku vieną nuo kito atskirti veidus, kurie spokso į mane, jie vis susilieja. Po kiek laiko atpažįstu Klaros peruką, o vėliau ir techniko ožio barzdą. Ore tvyro universiteto tvarto tvaikas. Jis nekrinta į akis, kai Klara viena, bet keturiese tai jau beveik seminaras, galbūt apie socialines ir etines pasekmes kolektyviai įžengus į post-materialiąją vertybių visuomenę. Juristai, priešingai, nėra studentai, nuo pat pirmo semestro jie vadina vienas kitą kolegomis, visada gerai rengiasi, nes kiekviena diena jiems reiškia pokalbį dėl darbo.