Юли Цее - Ereliai ir angelai

Surinku ir iš ausies išplėšiu ausinę. Klara palietė mano ranką, tikrai buvau ją visai pamiršęs. Svetainės neatpažinti. Atrodo, lyg joje pasidarbavo armija kaukų.

Tiesiog nesuprantu, sakau, kaip tu per tokį trumpą laiką sugebėjai viską sutvarkyti.

Man reikia dar šį tą nupirkti, sako ji, ir ką nors pagaminti. Būtų gražu, jei galėtum dingti kelioms valandoms.

Kurgi, klausiu.

O kaip tavo paties butas?

Mergaite, mano butas visiškai suverstas. Be abejo, jie manęs ieško.

Ji stebėdamasi panarina galvą, net pasmakrės oda susiraukšlėja.

Aš to nežinojau, sako galiausiai.

Taip, sakau, man aišku.

Tada eik pasivaikščioti, sako ji.

Lauke dar šviesu, sakau aš.

Ji nesupranta. Einu iš kambario, pasiimu diktofoną ir apsiaunu batus.

Ar ir šnipas iš Vienos ateis, klausiu.

Kodėl tu jį vadini šnipu, atsako klausimu į klausimą.

Bet aišku, iškart supranta, apie ką kalbama.

Tai iki pasimatymo, sakau jai.

Abu su Žaku Širaku pakylame laiptais. Keturi maršai. Kai daugiau nėra kur lipti, atsisėdu ant marmurinių grindų, nugara atsiremiu į sandėliuko duris ir vėl įjungiu diktofoną.

Be alkoholio, Šerša dar nupirko traškučių ir šokoladinių batonėlių, pastarieji nuo karščio ištežo ir slidinėjo kaip sperma prezervatyve. Iš bado suskaudo skrandį, ištuštinau visą pakelį traškučių. Ėmė skaudėti dar labiau. Jūra buvo tamsiai mėlyna, beveik juoda, ir žadėjo naują gyvenimą. Užsinorėjau plaukti. Viena ranka nuvairavau automobilį ilga gatve palei krantą ir apsidairiau nuošalesnės įlankos. Tokios nebuvo. Tik viešbučiai, stovintys taip arti vienas kito, tarsi čia būtų vienas kilometro ilgio pastatas.

Negalime čia sustoti, pasakė Šerša.

Staiga jis prabilo labai žvaliai, ir tik iš paraudusių akių buvo matyti, kiek per pastarąsias aštuonias valandas sudorojo alkoholio ir žolės.

Jokių iškylų, pasakė jis, jokių degalinių, jokios nereikalingos gaišaties.

Pažiūrėjau į jį. Žinoma, jis teisus. Šerša išsiviepė.

Tai darbas, o ne atostogos, tarė jis.

Tau, sakau jam, ne darbas, o pasivažinėjimas. Nebegaliu, supranti?

Liko tik septynios valandos, tarė jis ir nusijuokė.

UŽSIČIAUPK!!! užrikau.

Bemat pajutau, kaip iš vidaus į veidą plūstelėjo kraujas, net akyse pajutau pulsavimą. Būčiau jį užmušęs. Aš neapskaičiavau savo jėgų, į galvą neatėjo jokia mintis, kaip mums abiem saugiai nuvažiuoti į Barį. Aš bijojau.

Šaltai, tarė Šerša.

Tai jis pasakė draugiškai, bet šiek tiek nusigandęs, todėl nusiraminau. Išniro kelio ženklas.

Žinai, pasakė jis, grįžtam į greitkelį ir pirmoje nedidelėje užeigoje sustosime, atsigulsi pavėsyje ir valandą nusnūsi.

Neatsakiau, bet kitoje sankryžoje išsukau iš kelio ir padidinau greitį keliu, vedančiu į magistralę.

Prie sandėliuko durų kaupiasi šiltas troškus oras, vėl toks pat saldžiarūgštis prakaitas, kaip tada, žliaugia mano kūnu, degina odą. Žakas Širakas guli ant šono, trūkčiojamai lekuoja ir letenomis brūkšteli per grindis. Tąkart buvau netekęs jėgų, nežinojau, nei kaip varyti toliau, nei kaip liautis. Šiandien nebėra tokio dalyko, kurio galėčiau nebedaryti. Tąkart buvau nustojęs vilties, bet laimingas. Net to nežinodamas.

Šerša mane pažadino, ir pasirodė, lyg būčiau miegojęs daugių daugiausia tris minutes.

Gerai, tarė jis, dabar turime važiuoti.

Kai pasikėliau, pamačiau jo rankose milžinišką sumuštinį su kumpiu. Apgailestavau, kad mintyse jį pakirtau automatu. Greičiausiai sumuštinį man iškaulijo iš kurios nors besiilsinčios šeimynos. Automobilių aikštelės pakraštyje stovėjo sulankstomos kėdės ir staliukai, tada vaizdas išsikraipė, prieš akis šokčiojo balti ir margi taškai. Šeršos veidas slankiojo žaliame fone šen ir ten. Sukimšau sumuštinį.

Šerša, pasakiau tebekramtydamas, nebegaliu.

Kelkis, tarė jis. Kraujotaka.

Jis nutempė mane į vieną iš kabinų plytelėmis grįstame namelyje su durimis iš aliuminio. Dvokė, sumuštinis su kumpiu kilo mano skrandyje ir leidosi žemyn. Vengiau žiūrėti į klozetą, jis buvo tik skylė grindyse. Šerša padavė man šiaudelį. Pasilenkiau prie jo rankos kaip arklys, atsargiai imantis cukraus gabalėlį.

Paskui vairavau automobilį taip, lyg jis būtų mano dalis. Pavaros sankaba stabdžiai akceleratorius, tarsi šokis. Tik po dviejų valandų netoli Peskaros lioviausi šypsojęsis. Kartais pamatydavome jūrą su besikeičiančių spalvų dangumi virš jos, Šerša kaskart kumšteldavo man į šoną ir imdavo krykštauti. Kairėje patekėjo mėnulis ir blykčiojo tarp prašvilpiančių medžių, tarsi žiūrėtum per stroboskopą.

Kiek laiko, paklausiau, kur mes, noriu myžt.

Šerša atsisėdo ir primerkęs akis stebėjo neapšviestus kelio ženklus.

Dvidešimt devyni kilometrai iki San Severo, pasakė jis.

Tai vienas iš paskutinių miesto pavadinimų, kuriuos turėjau mokėti atmintinai. Pabandžiau visą atstumą padalyti į atkarpas ir apytikriai apskaičiuoti nuotolį.

Liko ne ilgiau kaip dvi valandos, pasakiau.

Tiek netruks, pasakė jis, jau vidurnaktis.

13 Baris

Kai tolumoje pamatėme kitą stovėjimo aikštelę, mano pūslė jau taip skaudėjo, kad nebežinojau, kaip išlipsiu iš automobilio. Apatinė pilvo dalis atrodė lyg tvirtai oda aptemptas akmuo. Susilenkęs nuėjau toliau nuo automobilio ir prie pirmo tvoros stulpo atsisegiau kelnes. Šerša priėjo prie manęs. Stovėjimo aikštelė buvo neapšviesta, tamsu, nors į akį durk. Šnaresys, sukeltas ant sausos žolės krintančio šlapimo, man pasirodė neįprastai garsus. Aplink mus žolėje blykšojo baltai rudos dėmės — vilkikų vairuotojų išmatos ant popierinių servetėlių. Šerša atliko anksčiau ir užsitraukė džinsų užtrauktuką. Akies krašteliu pamačiau, kad jis be apatinių.

Staiga jis loštelėjo. Ištiesė dešinę ranką, norėdamas paliesti mano petį, bet nepataikė ir vedžiojo pirštu aukštyn ir žemyn.

Ei, žmogau, nepatikėsi.

Apsisukau ir atsistojau šalia jo. Automobilių aikštelė kaip anksčiau, platus asfalto ruožas be skiriamųjų linijų, sumindžiota žolė netoli tvoros ir keliolika aplaužytų medžių. Tik viena vieta buvo kitokia. Ta, kurioje ką tik stovėjo mūsų automobilis.

Tu palikai raktelį, sušnabždėjo Šerša, prakeiktas smaukale.

Man taip ir subėgo visas kraujas į kojas, tuoj po to su didžiausiu spaudimu šoktelėjo atgal į viršų, lyg viduje būtų fontanas. Pažiūrėjau į apačią, į ranką, kuri nykščiu ir rodomuoju pirštu vis dar laikė varvantį daiktą. Didysis, bevardis ir mažasis pirštai buvo sugniaužti ir iš po jų kyšojo automobilio raktelis. Užsisegiau kelnes ir parodžiau Šeršai raktelį. Be automobilio jis atrodė juokingai.

Mėšlas, šnabždėjo Šerša, mėšlas.

Tada jis staiga ėmė juoktis. Trinktelėjo sau per šlaunį.

O, tie nususę Itakės gyventojai, galvoj netelpa.

Ar turi pasą, paklausiau.

Abu sutartinai uždėjome dešines rankas ant kelnių užpakalinių kišenių.

Viskas aišku, tarė jis.

Dabar jie mus užmėtys akmenimis, pratariau.

Juk tai ne mūsų kaltė, pasakė jis, elgsis su mumis garbingai.

Tuo ir džiaugiuosi, tariau.

Kurį laiką tylėjome.

Vaje, tarė Šerša staiga, mano kasetės, mano dulkės, mano tabakas.

Atsiguliau ant nugaros, asfaltas buvo šiltas, mėginau ištuštinti galvą, atskirti sielą nuo kūno ir nuskraidinti ją kitur, namo į internatą, pas motiną, kad ir į Barį. Kai į aikštelę įsuko automobilis, žibintais nuplėšdamas nuo mūsų kūnų šešėlius ir mesdamas į miško pakraštį, buvo šiek tiek po pirmos. Šerša pašoko ir nudūmė prie išlipančio italo. Tasai užsidengė rankomis veidą, trenkė durelėmis ir žviegiančiomis padangomis išlėkė iš stovėjimo aikštelės.