Юли Цее - Ereliai ir angelai

Teisingai, sakau, bet ne taip jau blogai.

Ji žiūri į mane įbedusi akis, o akys, kairioji kaip dangus, dešinioji kaip vanduo, suteptos raudoniu.

Pažiūrėk, ką tau atnešiau, sakau.

Įkišu ranką į švarko kišenę ir ant stalo padedu diskelį ir kasetes.

Atsiprašau, sakau jai.

Ji papurto galvą, o akyse vėl tvenkiasi ašaros.

Bet aš daugiau negaliu, sako ji, tikrai nebegaliu. Galbūt profesorius teisus, o aš tiesiog per silpna.

Nagi, baik, sakau.

Neišleisdamas Klaros iš akių, pakeliu ranką ir užsakau dvi grynos degtinės, po dvigubą porciją. Gerai atšaldytos. Stikliukai rasoti ir garuoja šalčiu. Burnoje man renkasi seilės.

Skanu, pasakau. Geriam.

Susidaužiam. Ji susiverčia visą stikliuką, nusipurto ir sušvokščia.

Tuoj grįšiu, sakau jai.

Vyrų tualete atsiklaupiu prie klozeto, ant dangčio papučiu burna, nušveičiu tualetinio popieriaus gniužulu ir sušniaukščiu porciją.

Ji užsakė dar po stiklelį ir, kai atsisėdu, man nusišypso. Atsakau jai spindinčia šypsena.

Žinai, sakau, tu susidorosi.

Susidaužiam ir išlenkiam po stiklelį. Žiūrėsiu, kad šiandien neperžengčiau ribos ir netrukčiau. Ji pamoja kelneriui ir atsistoja.

Atsiprašau, sako ji, aš tuoj.

Kai sugrįžta, plaukai sutvarkyti ir surišti į uodegą. Plaukų mazgą turbūt iškedeno rankomis, nes siaurose kelnėse niekur nepaslėpsi šukų.

Jei dabar paklausysi, tai papasakosiu, ką pasakė profesorius.

Puiku, sakau.

Jis daug kartų perskaitė mano užrašus, sako ji, ir yra tos nuomonės, kad aš dėl vidinės nuostatos, kuri kyla dėl manojo „aš“ silpnumo, negaliu visiškai susitapatinti, o tas būtina šiam tyrimui.

Tai bent, sakau susižavėjęs, bet tai gryna nesąmonė.

Man irgi taip atrodo, sako ji. Jis mano mane pervertinęs, be to, jam pasakiau, kad tu mane kartais muši!

Tikriausiai, sakau aš, jam to neužtenka mūsų bendram beatodairiškam ketinimui įrodyti.

Mane pervertinęs!, sušunka ji. Manęs apskritai neįmanoma pervertinti, aš neturiu ribų kilti į viršų. Esu lyg tvirto mūro bokštas, bet be stogo.

Taip vadiname šulinį, prikišu.

Tegu pasižiūri į kitus, sako ji, jie sėdi institute ir laužia iš piršto šimtą tūkstantąjį traktatą apie K. G. Jungo moters įvaizdį.

Ko gi jis nori iš tavęs, klausiu.

Na, čia ir yra klausimas, sako ji. Cituoju pažodžiui: „Panele Miuler, jūs norite diplomo, o aš noriu esmės. Šio vyro istorijos esmės.“

O kokia ji?

Būtent, sako ji, tik jis vienas težino.

Kodėl, po galais, jis tave vadina panele Miuler?

Universitete mane visi vadina Lizele Miuler.

Kas čia per nesąmonė?

Ji pakelia sėdynę nuo kėdės, graibo užpakalinėje džinsų kišenėje, kol pavyksta iš jos ištraukti asmens tapatybės kortelę. Nuotraukoje jos plaukai kiek trumpesni, šiaip jau visai panaši. Liza Miuler, 1976.2.28, parašyta šalia.

Viskas aišku?

Ar 1976-ieji buvo keliamieji metai?

O ką?

Tiek to, sakau. Pagalvojau, kad tu per plauką galėjai ir negimti.

Ką man, klausia ji, dabar daryti?

Vėl gulk į šaltą vonią, sakau.

Čia tavo kaltė, sušnabžda ji, nes tu dar nepakankamai pamišęs.

Pritraukiu kėdę arčiau jos ir išsitraukiu diktofoną.

Gana pamišęs, sakau. Dabar ramiai, pasiklausyk naujo įrašo.

Jai paduodu kairę ausinę, o dešinę paimu pats. Iš įrašo pasigirsta šlamėjimas ir spragsėjimas, lydimas ošimo erdvėje, buvau per daug prisikišęs prie mikrofono.

Maksai, sako ji, arba Kuperi, ar dar kaip...

Š-š-š, sakau jai.

Pats noriu išklausyti įrašą, ir kad ji išgirstų.

Gal nesupranti, klausia ji, kad viskas neturi prasmės, jei tu profesoriui atrodai netinkama tema?

Aš suvaitoju ir paspaudžiu mygtuką „Stop“.

Klara, sakau ramiai, ar Liza, ar dar kitaip, ar jau pasakei jam, kad aš nužudžiau žmogų?

Ji sustingsta ant kėdės, sakytum šią akimirką pašauta kulkos. Tiesiog girdėti, kaip jos galvoje sukasi smagračiai.

Taigi — nepasakei, tariu. Na ir kvaila tu.

Aš... aš tuo nepatikėjau, sušnabžda ji.

Bet tai tiesa, sakau jai. O dabar nurimk.

Ji susižavėjusi šypsosi, lyg aš būčiau jos sužadėtinis ir stovėtume ant bažnyčios laiptų. Tada ji uždeda savo ranką ant manosios.

Ačiū, sako ji.

Kelneris vėl atneša degtinės ir mes susidaužiam.

Pagaliau ji užsimerkia ir atsilošia, ausinių laidas tarp mūsų įsitempia. Iš įrašo pasigirsta mano balsas. Lempos už nugaros šviesa krinta man ant pečių; sukryžiuoju nykščius, išskečiu likusius pirštus ir vaizduoju vorą, kurio šešėlis bėginėja grindimis, truputį drebantis, priekyje apčiupinėjantis, ilgomis kojomis ir linguojančiu kūnu. Jis užropoja ant Klaros, iki pat veido, jos vokai virpčioja, tarsi jaustų šešėlio prisilietimą. Klara ima šypsotis, lyg sapnuotų ką nors malonaus. Vaizduojuosi, kad ji mielai klausosi mano balso iš įrašo, kad jai jis patinka, kaip gali patikti muzikos kūrinys arba kino filmas. Klara atsipalaiduoja. Jos galvoje bėginėja mano vaizdai, mano veikėjai, aš pats, mirusieji, Šerša ir Džesė. Klaros vaizduotėje jie tikriausiai atrodo kitaip nei tikrovėje, bet tai jie, ir mes visi trys dar būsime ten, Klaros galvoje, kai manęs čia nebebus. Mano skruostų raumenys tempia lūpų kampučius į viršų, jaučiu, kaip antakiai kyla ir leidžiasi, lyg vikšrai, ropojantys į vieną pusę ir ketinantys pabėgti nuo mano veido. Akimirką juntu Klarą taip arti, tartum susiglaudę sėdėtume ant to paties krėslo prieš televizorių. Akimirką esu laimingas ir ji taip pat. Galbūt tai dėl degtinės. Kelneris vėl atneša dvi taureles, pakeliu vieną jai prie nosies ir laikau, kol atsimerkia ir nusičiaudi.

Kai įrašas baigiasi ir sustabdau diktofoną, Klara sėdi susmukusi ant kėdės, atrodo pasigėrusi ir mieguista. Praplėšia akis ir sutrikusi taip žiūri per padūmavusią mėlynę į patalpą, kad turiu pasilenkti ir suimti jos veidą rankomis. Suglaudžiam kaktas ir pasitrinam nosimis. Jos oda kvepia kiviais.

Kai lauke ketinu pasodinti ją į taksi, priešinasi.

Ne, švebeldžiuoja ji, viskas gerai ir gražu, bet prieš tai nusnūsiu pas draugę. Nervai. Gerai?

To tai nesitikėjau. Iš tikrųjų ne pats geriausias laikas prisipažinti sau, kad nenoriu būti vienas. Taksi pajuda, prispaudžiu veidą prie lango, prie gatvės kampo matau stovinčią ir vis mažėjančią Klarą, ji dar kartą kilsteli ranką.

12 Sraigės

Kiekvieną kartą mirtinai išsigąstu skambučio. Dvidešimt keturias valandas negirdžiu jo, ir to pakanka, kad pamirščiau, kaip čaižiai jis skamba. Žakas Širakas pašoka ir pasileidžia prie durų, linkčioja į kairę, į dešinę ir vizgina uodegą. Kiekvieną dieną vos sutemus ateina Klara ir pasiima naują įrašą. Ji paskambina prie durų norėdama įsitikinti, ar galiu priimti svečius. Tada apeina didelį ratą su šunimi.

Dar šviesu. Laikrodis ant sienos rodo pusę keturių. Pasikeliu, bet vėl susmunku. Sustingusios kojos ir nutirpusios pėdos manęs nebelaiko. Šlubčioju paskui šunį, tūkstančiai adatėlių dilgčioja blauzdose. Už durų stovi persona blizgančia juoda pažo šukuosena, raudonu languotu sijonu ir motociklininkės batais iki kelių. Atpažįstu ją tik iš batų. Palieku duris atdaras, apsigręžiu ir einu į virtuvę.

Tai šokas. Taigi ji egzistuoja, ta pirmoji Klara, atrodanti kaip Mata Hari ir vaizduotėje man taip patikusi. Tačiau toks prisikėlimas man išvis nepatinka. Burkuodama ji pasisveikina su Žaku Širaku, kuris vis bruka savo nosį jai tarp kojų. Įdomu, kaip ji po peruku paslėpė savo plaukų kupetą. Galbūt pažo šukuosena tikra, o geltoni plaukai visą laiką buvo netikri. Klara ateina pas mane į virtuvę ir atsisėda prie stalo.