Юли Цее - Ereliai ir angelai

Ji už mane pabeldė į duris. Moters prie rašomojo stalo plaukai buvo tokie trumpi, kad būtų galima kalbėti apie galvos odos dažymą, o kojos tokios trumpos, kad, atrodė, pėdomis vos siekia grindis. Diktavo sėdėdama, prie pat burnos laikė prikišusi vieną tų senųjų kasetinių magnetofonų. Vienoje mes turėjome mažus aparatėlius su skaitmenine įrašų išsaugojimo funkcija.

Šešta, pasakė ji, priešingos partijos pareikšta nuomonė apie — punktas romėniškai du, arabiškai vienas — yra diskutuotina.

Išjungiamas prietaisas garsiai spragtelėjo, ji atsistojo.

O, varge, suniurzgėjo balsas gretimame kambaryje. Ar jis vėl neveikia, ar ką.

Maksai, pasakė ji, džiaugiuosi.

Mes pradėjome ekskursiją po biuro patalpas, ir nors iš ryto buvau gerai patraukęs kokso ir užkaitęs, visa tai man pasirodė netikra, netgi nepadoru. Patalpos įrengtos brangiai, bet neskoningai. Lentynos prigrūstos civilinės teisės aktų, nė vieno tarptautinių organizacijų dokumento. Marija Huigsteten buvo viena iš dviejų sekretorių ir net telefono garsas priminė vietinių pokalbių skambučių. Viską mačiau aiškiai ir ryškiai lyg pro nardytojo akinius po vandeniu, aš buvau nauja dekoratyvinė žuvis karpių tvenkinyje. Trumpaplaukė advokatė nuplaukė prieš mane iš bibliotekos į koridorių kitų durų link, už jos vėjo malūnėlis, o po jo aš. Pasijutau persekiojamas šešiasdešimt aštuonių tomų Štaudingo civilinės teisės komentarų, tarp jų žiojėjo daug tuščių tarpų, pasijutau nejaukiai, lyg lentyna kiekvieną akimirką kaip kokia plėšri žuvis taip ir griebtų mane. Po egzaminų nebuvau prisilietęs prie jokių vokiško Civilinio kodekso komentarų. Mano darbas Rufui lig šiol nebuvo susijęs su Vokietija, juolab su civiline teise.

Jūs, vieniečiai, sukti tipai, pasakė advokatė. Ar ir jums kuo didesnis chaosas, tuo daugiau atsitiktinės sėkmės?

Žvilgtelėjo į mane pašaipiai. Reikia manyti, kad sau ji atrodė be galo protinga. Galbūt ir buvo be galo protinga. O gal aš tiesiog atrodžiau kvailokai, dekoratyvinė žuvis su nardytojo akiniais ir vėjo malūnėliu.

Bent jau rankas nuo veido patraukit, tarė ji. Ką iš viso čia veikiat?

Aš susiėmiau. Pagalvojau, kad pats nesusimąsčiau, ko jie čia iš manęs nori. Įėjo vyriškis, su sportiniais marškinėliais ir lininėmis kelnėmis labiau priminė profesionalų golfo žaidėją nei žmogų, dirbantį Rufui.

Daktaras Tomas Štikleris, pasakė ji.

Sveikas, Maksai, tarė jis, laukėme jūsų išsiilgę.

Sveikas, Štikleri, pasakiau.

Kažkas vertė mane kreiptis į jį ne vardu ar mokslo laipsniu, niekaip kitaip, tik „Štikleri“. Mačiau, kad jam tas nepatiko. Žinojau, kad vis dėlto to laikysiuosi, tiesiog jaučiau vidinę būtinybę. Kol apie tai galvojau, jis be perstojo kalbėjo.

Taigi poryt, tarė jis, jau turite leidimą į teismą Leipcige ir Drezdene.

O kam man jo reikia, paklausiau.

Čia, mielas Maksai, pasakė jis, advokatų biuras. Advokatai eina į teismą.

Štikleri, tariau, aš Balkanų specialistas.

Buvai, pasakė jis.

Apkūni referendarė7 mergaitės iš kalnų pievų veidu persikraustė iš skurdaus penkiolikos kvadratinių metrų kabinetuko į biblioteką, taigi aš gavau naują kabinetą. Prisiminiau Rikardą, kavos spalvos referendarę iš Jungtinių Tautų kvartalo Vienoje, ji gaudavo 3000 dolerių į rankas, o per pietų pertrauką bėgiodavo ristele Dunojaus saloje. Ji buvo paskirta Sachiko Girard Yamamoto konsultante. Sachiko vadovavo Teisės departamentui, uždirbdavo penkiskart daugiau už Rikardą ir dėvėjo visas kojas dengiantį sijoną, todėl begaliniais koridoriais eidama mažais žingsneliais atrodė lyg važiuotų riedučiais. Tik pažvelgęs į ją imdavai galvoti, jog ką tik padarei didžiulę klaidą. Nors aš, kaip ir Rufas ar kas kitas iš mūsų, beveik nepriklausiau šiai įstaigai, daugiausia užduočių Sachiko duodavo man.

Mielas Maksai, paprastai sakydavo ji, gal galit skirti šiek tiek laiko pasaulio taikai?

Kai tik tapau vienu iš tų negausaus būrio bendradarbių, kuriais Rufas pasitikėjo, trumpuose atsitiktiniuose pokalbiuose koridoriuje ar lėktuve nušviesdavo aukščiausios politikos esmę, o kartą paaiškino, kad ši japonė ledi yra viena iš geriausių tokios mažos įstaigos draugių, įstaigos, kuri mus taip patikimai maitina. Tai reiškė: ką pasakys Sachiko, bus padaryta. Visada ir visur.

Nelabai norėdavau važiuoti į JT kvartalą. Sachiko užklupo mane tada, kai su Rikarda persimetėme keliais žodžiais, ji tuoj nuriedėjo priešaky manęs į laisvą kabinetą ir padėjo priešais mane krūvą komiteto protokolų. Per vieną popietę turėjau parašyti galutinę projekto rezoliuciją, paskui ją, kaip tariamą ankstesnių derybų rezultatą, reikėjo pakišti kažkokiai darbo grupei. Aš stengiausi, o kai įtikau Sachiko, JT valgykloje kaip atpildą iš sušio skyriaus pasiėmiau kelis plastikinius paketėlius sojų padažo ir nuėjęs į „Makdonaldą“ jame išmirkiau didžiulę prancūziškų keptų bulvyčių porciją, kurią sudorojau važiuodamas namo metro. Tada maniau, kad Sachiko — tai didžiausi sunkumai, kuriuos gyvenime man teks įveikti. Labai apsirikau.

Pats nežinodamas, kaip tai atsitiko, vėl atsidūriau advokatės biure, laikydamas rankoje puodelį.

Maksai Maksimalusis, tarė advokatė.

Na, baikit.

Kaip, po velnių, paklausė ji, tokie kaip jūs gauna tokį darbą?

Išlaikiau stojamąjį testą pas Rufą, atsakiau.

Ir kaip tai vyko?

Rufas, pasakiau, asmeniškai su manimi pasikalbėjo. Pokalbio pabaigoje paklausė, kodėl Vokietijos politikams daugeliu klausimų rūpi Ganos interesai, o Austrija labiau palaiko Australiją.

Ji susimąstė, ir aš tiesiog pamačiau, kaip jos galvoje prabėga trumpa Vokietijos kolonijų politikos apžvalga.

Ir, pagaliau paklausė.

Tai susiję su alfabetine sėdėjimo tvarka tarptautinių organizacijų darbo grupėse, atsakiau. Germany sėdi šalia Ghana, o Austria šalia Australia , todėl delegatai asmeniškai vienas kitą pažįsta. Jie vienas kitam paskolina rašiklius ir atneša kavos.

Ir tai buvo teisingas atsakymas?

Ir ne tik, atsakiau, tai tiesa. Rufas paspaudė man ranką.

Jūs toje Vienoje tokie ekscentriški, pasakė ji, tarptautinės teisės specialistai — netikri juristai.

Visiškai teisingai, patvirtinau, o tarptautinė teisė — netikra teisė. Veikiau religija.

Darosi sunku nuspręsti, tarė ji, ar jūs genijus, ar idiotas.

Mėšlas, atsakiau.

Na, nenusiminkit, Maksai, tarė ji, ir čia galima ištverti. Susikuri sau nišą su tikrai įdomiomis bylomis.

Ką, po paraliais, paklausiau, ar čia būna įdomių bylų?

Šiaip ar taip, tarė ji susimąsčiusi, mes turime reikalų su tikrais žmonėmis.

Aš tyliai sudejavau ir vėl prisiminiau, kaip mes, jaunieji Olimpo gyventojai, Vienoje kūrėme taisykles viso pasaulio žmonių giminei. Kol dar nepradėjau tuo abejoti, jaučiausi aukštai pakilęs virš visko. Nusprendžiau niekad apie tai nebegalvoti. Ir apie Rufą. Und dein nicht zu achten , pagalvojau. Wie ich. 8

Klausykit, pasakiau, mane perkėlė į Leipcigą, nes dėl asmeninių priežasčių negaliu nutraukti sutarties. Aš čia ant atsarginių bėgių, o“ ne kad dirbčiau.

Ji pirmą kartą nusišypsojo.

Jūs klystate, tarė.

Anksti patraukiau namo. Gatvėje apsižiūrėjau, kad nebeturiu malūnėlio. Džesė jo nepasigedo. Po kelių mėnesių radau jį, kai pirmą kartą apsilankiau Marijos bute. Buvo įkištas į vazą su tamsiai mėlynomis džiovintomis gėlėmis.

Artimiausiomis savaitėmis daug kartų kalbėjau teisme ir su juoda mantija jaučiausi kaip į kunigystę linkęs transvestitas. Išmokau perskaityti Marijos įrašus su prašymų terminais. Mėginau būti aktyvus, gilinausi į bylas su aplaidžiai nukopijuotomis sutartimis ir į besiginčijančių šalių susirašinėjimus, kupinus neapykantos ir rašybos klaidų. Šniaukščiau kokainą kaip pasiutęs. Laisvomis minutėmis internete varčiau puslapius apie tarptautines organizacijas. Nors tai buvo vaikiška, bet sau pačiam atrodžiau kaip žmogus, neturintis teisės čia dirbti.