Юли Цее - Ereliai ir angelai

Kol parbėgau iš taksi iki savo namo durų, kiaurai permirkau. Tamsu. Pašto dėžutė perpildyta, išimu visą jos turinį ir neperžiūrėjęs sumetu į vieną iš šiukšlių konteinerių po laiptais. Laiptinėje minutėlę pasiklausau, tada užlipu iki savo buto.

Kai bandau kišti raktą į spyną, durys atsilapoja. Ranka mėšlungiškai suspaudžia kažkokį daiktą kišenėje. Tai margas rašiklis iš Vienos, jį sugniaužiu kumštyje ir atkišu lyg peilį. Mano akys niekaip nenori priprasti prie tamsos. Už šviesos pluošto, iš laiptinės nusidriekusio pro durų plyšį į vidų, nepermatoma juoduma.

Kaip tyčia dabar su manimi nėra Žako Širako. Veikiausiai čia situacija, kurios mudu su Džese beveik nesąmoningai laukėme dvejus metus. Šnekėjomės apie tai vieną vienintelį kartą, pačioje pradžioje, pakeliui iš Vienos į Leipcigą išsinuomotame automobilyje, maždaug tarp Pašau ir Hofo. Džesė atsigavo, ir pirmi jos žodžiai, kuriuos galėjau suprasti, buvo apie šunį.

Visada norėjau turėti šunį, pasakė ji. Ir ponį. Bandau juos sujungti.

Ką, paklausiau, šunį ir ponį?

Būtent, atsakė ji.

Suraukiau kaktą, tada ji ištiesė ranką ir palietė mano alkūnę. Jos veidas išblyškęs, nuo ilgo alpulio sutrikęs ir labai rimtas. Neatrodė kaip vaikas, maždaug tokio amžiaus, kokio ir buvo. Tokios akimirkos buvo retos. Jos mane trikdė. Priekinio stiklo dešinėje atsispindėjo jos profilis.

Žinai, Kuperi, tarė ji, tave apgins Rufas. Manęs niekas. Su dideliu šunimi jausčiausi saugesnė.

Nežinojau, ką jai atsakyti, taigi tylėjau.

Žmogaus gyvenime yra tokia taisyklė, pasakė ji. Niekas pasaulyje negali apsaugoti, jei persekioja tavo paties tėvas. Visų pirma toks tėvas kaip Herbertas.

Ji pradėjo linkčioti galva ir niekaip nesiliovė. Prispaudžiau du pirštus jai prie kaktos ir sustabdžiau.

Saugosiu tave, pasakiau, saugosiu tave labiau nei save.

Tu, paklausė ji.

Tai mane įžeidė. Kita vertus, ji, žinoma, teisi. Aš juristas, o ne kriminalinis nusikaltėlis iš mažens, kaip jos tėvas. Ir kaip ji pati. Susivaldžiau.

Džese, pasakiau, iš tiesų viskas visai kitaip. Man paaiškino. MANE dėl TAVĘS paliks ramybėje. TU garantuoji mūsų saugumą.

Šis prisipažinimas man kainavo nepaprastai daug pastangų, bet ji, regis, nieko nesuprato.

Noriu šuns, tarė ji.

Nusipirkome dogą, ir, nors Žakas Širakas buvo ne žudyti pasiruošusi mašina, o įsimylėjęs drimba, jo išvaizda darė įspūdį, ir jeigu dabar būtų su manimi, atsiremčiau ranka į jo sprandą ir kartu įeitume į butą.

Laiptinėje velniškai garsiai spragtelėdama išsijungia šviesa. Koridoriuje pamatau ant šono paverstos telefono spintelės kontūrus, matau ir skylę, nuo jos nukeltas dangtis. Vėliau iš tamsos išnyra darbo kambario durys. Dvivėrės durys atdaros. Lentos, kuriomis jos buvo užkaltos, karo ant staktų.

Kišu ranką vidun, spaudžiu mygtuką. Staiga visai nebedomina, ar yra kas bute, ar nėra. Rašiklį padedu ant telefono spintelės, įkvepiu oro ir trimis šuoliais atsiduriu ant darbo kambario slenksčio.

Vaizdas ne toks jau blogas, kaip maniau. Galbūt ant grindų dar slapčia tikėjausi rasti Džesės kūną. Atmintyje kambarys atrodė didesnis, lyg grįžčiau į vaikystės vietas. Visi rašomojo stalo stalčiai ištraukti, išversti ant žemės ir tušti atremti į sieną. Iš kompiuterio liko tik monitorius. Iškeltos trys grindų lentos. Miegamojo kambario durys praviros.

Man tas pats, ką jie daro su šiuo butu, vis tiek jis jau nebe mano. Ir miegamajame keliose vietose išlaužtos grindys, mano spinta guli ant šono, jos turinys išmėtytas po kambarį. Bet mūsų lovos vaizdo tai negaliu pakelti: patalynė ant grindų, dvigulis čiužinys lyg skerdynių auka supjaustytas, dalis jo vidaus ištraukta. Ant jo, lyg pasityčiojimas, guli tvarkingai sulankstyta geltona kaip saulė pižama.

Kažkas tiksi. Tai mūsų žadintuvas ant spintelės prie lovos, jis rodo tikslų laiką, ir kažkodėl šis faktas, kad jis vis dar eina, šokiruoja labiau nei visa kita.

Apsisuku ant kulno ir išbėgu. Iš namų, laiptais žemyn per tamsą, į lietų.

Žakas Širakas laukia už durų. Šūkteliu. Dar kartą, labai garsiai. Klaros nėra. Ilgai stoviu koridoriuje.

Langai vis dar atviri. Lietus susilpnėjo, lauke tik lašnoja. Svetainėje netoli lango permirkusių drabužių krūvos, patižęs popierius susiraukšlėjęs, spausdintuvo rašalas išsiliejęs. Kilimas permirkęs net iki kambario vidurio, dėmė primena Pietų Amerikos kontūrus.

Vonioje sugriebiu visus rankšluosčius ir numetu juos ant virtuvės grindų. Mano kelnių apačia prisigeria vandens ir traukia jas nuo klubų žemyn. Ant stalo jokio raštelio. Laikrodis rodo dešimtą valandą, bet šiandien nei trečiadienis, nei sekmadienis. Randu Klaros knygutę su adresais ir svarstau, ar man ieškoti draugų telefonų numerių. Beviltiška. Šioje knygelėje šimtai vardų.

Atsisėdu prie virtuvės stalo, užsidengiu ranka akis ir mėginu kiek įmanoma intensyviau galvoti apie supjaustytą čiužinį, Džesės pižamą ir žadintuvą. Viena iš Rufo taisyklių — jei nenori būti amžinai triuškinamas negandų, sukaupk dėmesį į tai, kas labiausiai nepakeliama.

Čiužinį, pižamą, žadintuvą ir dėžutę su migdomaisiais mums abiem nupirkau vos atvažiavus Leipcigo geležinkelio stoties prekybos centre. Šitaip apsirūpinę įsikraustėme į tuščią butą. Adresą radau ant lapelio dieną prieš tai, kraudamasis daiktus biure. Prie popieriaus lapo lipnia juostele buvo priklijuoti du raktai.

Nors turėjau žadintuvą, ryte pramigau dėl statybininkų kaltės, septintą valandą jie nuo namo fasado ėmė daužyti seną tinką. Visoje gatvėje nebuvo nė vieno pastato be pastolių. Naujasis „Braun Voice Control“ pyptelėjo du kartus, nelaukė, kol reaguosiu, nes nutilo trinktelėjus plaktukui ir tupėjo susigūžęs ant grindų neišleisdamas nė garso.

Aš miegojau toliau ir prabudau tik tada, kai Džesė, apsivilkusi geltoną pižamą, papurtė mano petį.

Ar tau nereikia keltis?

Po dešimties minučių išėjau iš namų. Džesė išlėkė man iš paskos į gatvę, palinkėjo sėkmės ir pažadėjo ką nors nupirkti vakarienei iki man grįžtant. Iš tikrųjų sėkmės man nereikėjo, ir ji pati niekad nenupirktų ko nors tinkamo vakarienei, bet pažadas mane sujaudino. Ji įspraudė man kažką į ranką, tai buvo geltonas vėjo malūnėlis, kurį turėjau nugvelbti jai iš gėlių lovelio restorane, nes manė, kad tas daiktas panašus į ją. Geltona buvo jos mėgstamiausia spalva. Kuperi,“ paaiškino ji kartą, geltona — spalva, kuri trumpam sustabdo laiką. Kai geltona, nieko nežinai. Netgi ar turi sustoti, ar važiuoti toliau. Deja, tai spalva, nuo kurios man labiausiai skauda galvą.

Šią spalvą Džesė pakentė tik tada, kai viskas būdavo ramu, ir tai, kaip ji dabar stovėjo, spindėdama labiau nei geltona pižama ir vėjo malūnėlis, palaikiau geru ženklu. Pabučiavau ją ir pasakiau: „Iki vakaro“, lyg ši atsisveikinimo scena gatvėje prie namo durų būtų mūsų kasdienybės dalis.

Netrukus, pavėlavęs beveik valandą, Mocarto aikštėje stovėjau prie kreminės spalvos pastato iš Griunderystės laikų6, žalvarinėje iškaboje perskaičiau Rufo pavardę ir savo kostiume bergždžiai ieškojau vietos, kur paslėpti vėjo malūnėlį. Nešiau jį prieš save kaip gėlę, skirtą kokteilių vakarėlio šeimininkei.

Durys trečiame aukšte buvo praviros, taigi ėmiau ir įėjau. Biuras nedidelis, suskaičiavau tik dešimt kabinetų. Stiprus kavos ir naujos kiliminės dangos kvapas. Iš priimamojo išėjo Marija Huigsteten, prisistatė ir palaikė vėjo malūnėlį, kol nusivilkau paltą. Pažvelgiau į ją, o ji ilgokai žiūrėjo man į akis, tada nusisuko. Kvepalai padvelkė pipirais ir levanda.