Юли Цее - Ereliai ir angelai

Tada atsiliepia Klara.

Alio, sako ji, kas kalba?

Aš, sakau.

Tą pačią minutę spengiantis garsas linijoje perskrodžia dešinį ausies būgnelį, aš isteriškai rikteliu. Tuoj vėl nusiraminu. Netinkamai sureagavau.

Žmogau, išjunk savo radiją, šaukia ji.

Išjunk radiją, rėkiu taksistui.

Taigi kas, vėl klausia ji.

Aš, atsakau.

Aišku, ji mane atpažino.

Mielasis Aš, sako ji, technikai teigia, kad tu esi Šerša.

Šerša, sakau, miręs.

Ką, jis irgi, šnabžda ji.

Tada susizgrimba.

Kas jis buvo?

Draugas, sakau, o gal priešas.

Labai paslaptinga, mielasis Aš, sako ji.

Labai gražu, kai ji šitaip stengiasi ironizuoti. Man pačiam nereikia juokauti, tai išlaisvina. Rufas sakydavo, kad įdomiausia ne kas laimi, bet kiek pralošia priešininkas. Ko man dabar trūksta, tai mygtukų integruotame skaitmeniniame telefone, apie kuriuos pirštu sukdavau ratukus, lyg būčiau „Pac-Man“ labirinte4 ir ieškočiau stambių prisirpusių vyšnių.

Gal tau palengvėtų, jei papasakotum apie Šeršą, pagaliau prataria Klara.

Nea, sakau.

Aš tau padėsiu, sako ji. Jis mirė ir paliko neapmokėtų sąskaitų?

Nea, sakau, aš pats jį nužudžiau.

Dabar jau tikrai nutyla. Dar kelios sekundės, ir įsijungs kas nors iš redakcijos.

Turiu baigti, sakau, viršijau trijų minučių limitą.

Palauk, sušunka ji.

Laimė, iškart randu mygtuką ir išjungiu.

Grįžęs namo randu ją ant kušetės, susmukusi it tuščias maišas, o akys mažos ir raudonos kaip balto triušio. Žakas Širakas pasitinka mane, plona uodega plakasi man į kojas. Uždedu ranką jam ant galvos. Klara traukia porcelianinę pypkę, pasiūlo ir man.

Maniau, kad tu nerūkai, sakau jai.

Ne tabaką, švebeldžiuoja ji, o žolę.

Atsistoju priešais.

Ką tai reiškia, klausiu.

Atsilošia ir padeda galvą ant kušetės atlošo.

Ir būtent tu šito klausi, sako juokdamasi. Taip geriau sekasi galvoti.

Apie ką?

Netikiu, kad nužudei Šeršą, sako ji. Tokiam darbui tau trūksta drąsos.

Gūžteliu pečiais.

Galvok, kaip nori.

Bet ar tu nepagalvojai, sako ji, kad galbūt tavo draugė buvo nužudyta.

Tu visiškai apdujusi, sakau.

Ne!, šaukia ji. Aš rimtai.

Neturiu nė menkiausio noro apie tai kalbėtis. Dar žingteliu į priekį, keliai liečia kušetės kraštą. Iš Klaros pusės turėčiau atrodyti kaip koks riogsantis bokštas.

Tu manai, sakau grėsmingai, kad kažkas įslinko į butą, kai ji su manimi kalbėjo telefonu, ir ją nušovė?

Jis jau galėjo būti bute, sako Klara, kai ji tau paskambino. Gal ji pažinojo tą žmogų ir įsileido.

Leipcige Džesė nieko nepažinojo, sakau. Mes išeidavome tik sutemus.

Tai kas nors iš ankstesnių laikų, sako ji.

Minutėlę padvejoju. „Kuperi, manau, tigrai sugrįžo.“

Absurdas, sakau.

Lygiai kaip absurdiška šauti sau į ausį, kai kalbi telefonu. To dar niekad negirdėjau.

Žinau, sušunku, tai ABSURDAS! NIEKAS taip nedaro. NIEKAD negirdėjau! NESUPRANTU, kodėl ji taip padarė.

Gal tau reikia pabandyti išsiaiškinti, kužda Klara.

Pritupiu. Kartais išsitiesus visu ūgiu sukasi galva. Klarai mano rėkavimas nedaro įspūdžio. Ji kilsteli galvą, kad ir toliau mane matytų. Tai jai nelengva. Pasikiša ranką po galva.

Arba jai kas nors grasino, sako ji.

Per daug blogų kriminalinių romanų skaitai, sakau.

Aš išvis neskaitau, sako ji, knygos — kvailystė.

Tada televizija, sakau.

Ji patrauko pečiais.

Bet tu apie tai pagalvok, sako ji.

Čia ne žaidimas.

Ji pradeda juoktis.

Ne, sako ji, tikrai ne.

Tavo technikas mano, sakau jai, kad prilipau prie tavęs.

Staiga ji lyg prasiblaivo. Netgi galvą visiškai pakelia.

Jis su tavimi kalbėjosi?

Taip.

Ką dar pasakė?

Kad nori pamatyti, kiek toli tu nueisi.

Daugiau nieko?

Nieko, patvirtinu aš.

Ji vėl atsilošia.

Tomas paisto, sako ji. Tikriausiai myli mane ir todėl galvoja, kad visiškai pakvaišau.

Tokios logikos aš nesuprantu. Atsistoju, prieinu prie lentynos ir šiaip sau nuplėšiu kelis geltonus lipnius lapelius nuo plokštelių vokų, „60 bitų per minutę“ parašyta ant vieno, „200“ — ant kito. Ir mano širdis plaka tai vienu, tai kitu dažniu, be perėjimo keisdama greitį, tarsi kaitaliotų patyręs didžėjas. Abu lapelius užsiklijuoju ant krūtinės.

Ką reiškia „kaip toli aš nueisiu?“ sušunka Klara, aš visada nueinu tiksliai ten, kur noriu.

Ji tikrai apkvaito, net nepyksta, kad jaukiu jos plokštelių rinkinį. Nuplėšiu dar dvidešimt lapelių, jie prastai limpa prie marškinių, krinta ant grindų. Praeina noras klijuoti.

Nė neabejoju, sakau.

Kai buvau maža mergaitė, sako ji, įsinorėjau signalizacijos savo kambariui, bet tėvai nepirko. Nutariau prisileisti vonią ledinio vandens ir ten gulėti, kol ją nupirks. Mama sakė, kad vis tiek neišdrįsiu to padaryti.

Vasarą, sakau aš.

Žiemą, sako Klara. Mane rado beveik po valandos ir tučtuojau nuvežė į ligoninę.

Ir tada gavai signalizaciją, klausiu.

Ne. Bet jie manęs atsiprašė.

Jos plepalai gadina man paskutinius nervus. Tikriausiai mano, kad dar sėdi radijuje.

Klausyk, noriu dar kai ką įrašyti. Gal galėtum kur nors nueiti? Pas kokią draugę? Arba pasivaikščioti?

Trečia valanda ryto. Klaros žvilgsnis paaštrėja, žvelgiam vienas į kitą kaip dvikovos dalyviai.

Garso įrašai, sakau, mano gyvenimo istorija. Tu juk jos būtinai NORI.

Kai jau manau, kad Klara užmigo atviromis ir nieko nematančiomis“ akimis, ji svyruodama atsistoja. Laikosi už staliuko, už lentynos, už mano peties. Nuvedu ją prie laukujų durų. Pasiima pavadėlį.

Baik, sakau, Žakas Širakas liks čia. Jis man padeda susikaupti.

Klara šiaip taip įspraudžia kojas į aulinukus.

Na, sakau, tai iki pasimatymo po valandos, dviejų ar dar vėliau.

Laiptinėje neuždegu šviesos. Durims užsitrenkus girdžiu duslų bildėjimą — ji atsitrenkė į sieną. Negaliu susilaikyti, prisidengiu ranka burną kaip mažas vaikas ir imu kikenti.

9 Viena

Per atostogas lydėsiu Džesę į Vieną, pasakė Šerša, gal nori kartu? Vasaros atostogos visad kėlė problemų. Trūko pinigų ir progų išvykti, o kiekvienoje namų kertelėje susidurdavau su savo vaikystės siaubu. Ten buvo sofa, televizorius ir mano motinos troškimas nuo ryto iki vakaro šerti mane pusgaminiais. Tai buvo jos manija — prigrūsti į mane maisto, versti tiek valgyti, kol nebegalėdavau pasikelti nuo sofos, ir maitintis tuo, ką ji man duodavo. Tai buvo vienintelis mus siejęs dalykas. Taip tęsdavosi tris savaites, kol aš imdavau kelis kartus per dieną vemti, prarasdavau savitvardą ir pradėdavau daužytis. Tada ji sodindavo mane į daimlerį ir kitai atostogų pusei nugabendavo į gydyklą vaikams, turintiems mitybos sutrikimų.

Žinoma, norėjau į Vieną, nors ir buvo aišku, kodėl Šerša to klausė. Nei jis, nei Džesė neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Kiti, gydytojų, profesorių ir prekiautojų kilimais sūnūs, turėjo automobilius, bet vasarai jie išsinuomodavo katamaranus ir pasidalydavo išlaidas. Jie tikrai nevažinėjo į Vieną.

Man važiuoti nieko nereiškė. Buvau įpratęs daryti tai, ko manęs prašo. Skolindavau savo daiktus. Mieste nupirkdavau ko reikėdavo, paimdavau merginas iš oro uosto ir nuveždavau pas jų draugus. Palankumas, kurio sulaukdavau, niekuo nesiskyrė nuo bet kokio kito palankumo pasaulyje. Buvau pasiruošęs padėti. Buvo daug kitų, kurie to nedarė.

Džesei patiko mano automobilis, senutėlis „Fiat Uno“, raudonas, gavau jį aštuonioliktojo gimtadienio proga kartu su vairuotojo pažymėjimu; per aštuonis mėnesius nuvažiavau beveik dvidešimt tūkstančių kilometrų. Savaitgaliais į Amsterdamą, o paprastais vakarais greitkeliu Kelnas-Bona, tiesiog šiaip, pirmyn ir atgal.