Юли Цее: Ereliai ir angelai

Iš vokiečių kalbos vertė

Jūratė Dikšaitė, Indrė Klimkaitė

Turinys

Leipcigas

1 Banginis

2 Tigras (vienas)

3 Skylė

4 Naktiniai drugeliai

5 Paršelis

6 Apie paukščius keliauninkus

7 Geltona, raudona, mėlyna

8 Šaudyti į balandžius

9 Viena

10 Geltona

11 Baltieji vilkai

12 Sraigės

13 Baris

14 Veiksmai ir žingsniai

Viena

15 Pirmojo semestro medžiaga

16 Šventosios karvės

17 Valso taktu

18 Pusiausnūda

19 Kambarinės musės

20 Skaičiuoti žuvis

21 Kiaulės oda

22 Ryžiai su Kantu

23 Auksinės žuvelės

24 Tigras (du)

25 Ereliai ir angelai

26 Kietas riešutas

27 Būtinosios ginties ekscesas

28 Šerša negyvas

29 Sliekas

30 Baumgarteno aukštuma

31 Europa

32 Lietus

Leipcigas 1 Banginis

Net ir per storas medines duris atpažįstu jos balsą, tą kiek įsižeidusio žmogaus toną, visą laiką skambantį taip, lyg ką tik būtų atmestas didžiausias jo noras. Prisiartinęs žiūriu pro akutę ir matau neišpasakytai didelį į šalis išplatėjusį akies obuolį, tartum laiptų aikštelėje prie mano durų gulėtų banginis ir mėgintų pažvelgti vidun. Atšoku ir iš baimės paspaudžiu rankeną.

Buvau tikras, kad ji tamsiaplaukė. Bet ji blondinė. Stovi ant mano kilimėlio, primerkusi kairę akį, kiek palinkusi į priekį, kur ką tik buvo akutės lęšis. Neskubėdama atsitiesia.

O, velnias, sakau. Įeik. Kaip sekasi?

Gerai, sako, gal turi apelsinų sulčių?

Neturiu. Ji taip pasižiūri į mane, lyg tuoj pat privalėčiau lėkti ir artimiausiame prekybos centre nupirkti jų tris butelius. Ko gero, būtų ne ta rūšis, ir mane vėl išsiųstų. Matau šitą merginą pirmą kartą ir, kiek pastebiu jai įžengus į mano butą, prie jos nepridėta jokia naudojimo instrukcija. Ji paskambino į duris, o aš atidariau.

Po trijų sekundžių mergina jau sėdi prie virtuvės stalo ir laukia, kad imčiausi šeimininko vaidmens. Aš tartum suparalyžiuotas minties, kad ji iš tikrųjų egzistuoja, tai pirma, o antra, kad ji tikrai čia pasirodė. Net nesivargina pasakyti savo vardą. Veikiausiai samprotauja, kad prie tokio kaip jos balso dera tik tokia mergina kaip ji, o mane erzina tai, kad ji teisi, nors ir turi ilgus plaukus, kuriuos atmeta atgal, už kėdės atlošo. Jau po dviejų minučių man sunku prisiminti, kaip ją įsivaizdavau klausydamasis tų apykvailių laidų. Tikriausiai panašią į Matą Hari. Ji aiškiai atrodo per jaunai, lyg būtų savo pačios jaunesnioji sesuo. Tačiau jos balso su niekuo nesupainiosi, o skaudus jo skambesys, atrodo, susijęs su neteisybe visame pasaulyje, kai klausosi banalių į laidą paskambinusių klausytojų istorijų. Daugiausia skambina vyrai. Ji išklauso, retkarčiais pasako „hm hm hm“, tokį pat žemą, pusbalsiu ištartą „hm hm“, kokį niūniuodavo tų vyrų motinos supdamos juos ant rankų. Kai kurie pradeda žliumbti. Aš — ne. Užtat nuo pat pradžių žavėjausi tuo neįtikėtinu šaltumu, kai ji viduryje sakinio užčiaupdavo kūkčiojančius pašnekovus, peržengusius trijų minučių pokalbio laiką. Ji turbūt žiauresnė už inkviziciją. Prieš kelis mėnesius, dar gerokai anksčiau, nei pats papasakojau savo kvailą istoriją, įpratau įsijungti ją trečiadienio ir sekmadienio naktį.

Radijuje tikriausiai užsirašo visus telefonus, iš kurių buvo skambinta. Aš pasakiau vardą, išgalvotą. Tačiau, jei tik nori, pagal telefono numerį gali surasti adresą. Taip nutiko ir man.

Lauke, už lango, mėnulis prilipęs prie dangaus, raudonas, gerokai per didelis, sumaitotu pakraščiu vienoje pusėje. Neatrodo geras ženklas, aš bemat išsigąstu. Jau kelios savaitės, kai nebejaučiau baimės. Kodėl staiga dabar? Elgiuosi keistai. Reikia ją kuo nors pavaišinti.

Apelsinų sultys baigėsi, sakau, bet galiu pasiūlyt obuolių.

Ačiū, ne, sako ji, jei nėra apelsinų, tai nieko nenoriu.

Žiūri į mane pašaipiai. Aš Maksas, apelsinų sulčių naikintojas, turėsiu stebėti, kaip ji mano akyse miršta nuo troškulio. Kad nesustingčiau, bėriu kavą į aparatą. Štai puodelis priešais ją, pauosto ir pasišlykštėjusi susiraukia, sakytum ten kiaulės kraujas.

Beje, kraujas, sako ji.

Nieko apie kraują nesakiau. Galbūt skaityti mintis — jos darbas.

Kur tai įvyko?

Niekam nevalia apie tai klausinėti. Tiesą sakant, turėčiau tuoj pat griebti ją už plaukų ir nutempti koridoriumi, spirti į kojas, jei mėgintų atsistoti. Turėčiau išgrūsti ją lauk. Tačiau šito nedarau. Per ilgai su niekuo nesikalbėjau, tik prekybos centre ir su tuo gėjum, išnešiojančiu picas. Jis nuolat spokso į mano smakrą ir svarsto, ar ne per daug apžėliau, o jei įsileidžiu virtuvėn ir ieškau smulkių, praranda saiką žavėdamasis praustuvu, kabančiu ant grandinių nuo lubų, ir virykle iš smiltainio. Kartą laiptinėje mėgino griebti man už šiknos, o kai pastūmiau, atbulas nudardėjo laiptais. Tačiau vis tiek ateina, kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, net nežinau, kiek jau kartų.

Aū, sako ji, kur tai įvyko?

Ji šypsosi. Ta šypsena pritinka jos balsui lyg patogus apdaras, o balsas pasklinda patalpoje ir atsistoja šalia manęs, tapšnoja per petį. Dabar ir man kyla noras apsibliauti. Lygiai kaip ir kitiems. Bet ne. Daugiau nereikia. Niekada.

Jau esu žliumbęs. Dvi dienas ir naktis be atvangos, be miego, nepasikeldamas nuo kambario grindų. Kas dvi valandas, kai tik akys taip išdžiūdavo, kad atrodydavo tartum pradurtos pūslės, iškilusios nusideginus, gurkšteldavau vandens iš butelio, iš kurio gal gėrė Džesė, kol dar nebuvo šito padariusi. Aš net girdėjau ją ryjant, kai kalbėjomės telefonu, girdėjau, kaip kaklo raumenys stūmė į gerklę vandenį kaip tik iš šito butelio.

To trupučio vandens pakako naujoms ašaroms išspausti, o kai pabaigiau butelį, buvau tikras, kad apakau. Man tas patiko. Vis tiek neketinau kada nors atsimerkti. Jau buvau puskurtis, be paliovos spaudžiau kairę ranką prie kairės ausies, nes žinojau — joje plaikstosi sprogusio ausies būgnelio skutai, kaip užuolaidos atidarius langą. Ir tai man patiko. Ir toliau verkiau be ašarų, mano kūnas voliojosi ant grindų, pirma sukaustytas lyg medžio pliauska, vėliau glebus lyg numestas drabužis. Tikėjausi pats save numarinsiąs. Tačiau užmigau, neaišku kada. Kai prabudau, neaišku kada, nusigavau į virtuvę iki šaldytuvo, išėmiau iš šaldiklio kokaino dozę ir, kadangi mano nosis buvo suaugusi į kietą gumulą be angų, plačiai išsižiojau, įsimečiau porciją ir greit nurijau, kol dar nenutirpo — kaklas ir įmanoma ryti. Tada išėjau iš namų, palikęs buto duris atviras. Maždaug prieš aštuonias savaites. Nuo to laiko nepraliejau nė vienos ašaros, nejaučiau poreikio. Iki šiol, Mergina iš radijo tikrai turi ypatingą talentą. Vieną akimirką pamaniau, kad viskas bus gerai.

Darbo kambaryje, sakau.

Ji žvelgia pro atdaras virtuvės duris išilgai koridoriaus. Viena dvivėrių durų pusė užkalta lentomis. Dar kiek pažiūri ir netyčia siurbteli kavos. Praeina pusė amžinybės, kol ji demonstruoja, kad jos pirštai gana laibi ir net tris gali prakišti pro puodelio ąsos plyšį.

Kur su ja susipažinai, klausia.

Radau susprogdinto miesto griuvėsiuose.

Kai ji netikėtai pažvelgia man į veidą, suprantu, kas jos akims: abi mėlynos, bet viena lyg vanduo, o kita daugiau kaip dangus.

Tu truputį keistas, sako ji.

Net nenutuoki, kas dedasi šiame pasaulyje, sakau, ir jeigu papasakočiau, nepatikėtum.

Nea, pritaria ironiškai, juk šiame pasaulyje gyvenu vos dvidešimt trejus metus.

Dabar mane informavo, kiek jai metų. Dešimt metų jaunesnė už mane. Jei iš viso tai tiesa.