Юли Цее - Ereliai ir angelai

Tada vėl apsukam ratą.

4 Naktiniai drugeliai

Slėnis, apšviestas gelsvai raudonos „Shell“ degalinės šviesos. Atsiremiu į išraitytus tiltelio turėklus. Po manimi — šiluminiai vamzdžiai tarsi riebūs dviejų gyvačių kūnai, proskynoje apsupti krūmų ir piktžolių. Jie šauna tiesiai į miesto centrą, blyškiai pilki, tiesūs it strėlė, bet kai kur lanku išriesti stovi stati lyg žmogaus ūgio vartai arba guli ant šono žolėje. Džesė vis klausdavo manęs, kam metro storio vamzdžiams reikia tokių vingių, o aš mykdavau, kad taip išlyginama dėl karščio. Tiksliai nežinau. Galbūt, kad įmantriau atrodytų.

Mano kairėje rankoje — sidabro spalvos hermetinis maišelis, ant jo išpieštos mėlynos snaigės. Jame — „Magnum Weiss“ ledai, suvynioti į auksinę foliją. Juos pirkau degalinėje, pagautas staigaus įkvėpimo, nors pats jų nenoriu. Žinoma, apsijuoksiu atnešęs Klarai ledų. Panašu į nepagrįstą meilinimąsi, kol nesiekiu jos draugystės, neketinu išdulkinti ar pasirašyti pirkimo sutarties. Man visiškai nesvarbu, ar ji gaus ledų. Bet man nuo jų šleikštu, o išmesti maisto produktų negaliu. Klara vienintelis žmogus mieste, kuriam pirmą valandą nakties galiu atnešti ledų. Bent jau trečiadieniais ir sekmadieniais. Taigi judu į priekį. Žakas Širakas lengvai risnoja ant savo ilgų kojų šalia manęs. Kai paliekam oranžinę gatvės žibintų šviesą ir neriam į parką, jis pažvalėja ir bėga per kelis žingsnius priekyje. Seni medžiai stiebiasi į viršų, ir juodi kamienai atrodo lyg storos dramblių kaimenės kojos, jų pilvų apačios — tai nakties dangus. Girdisi žiogų čirškimas ir ant pievos su vyno buteliu gulinčių studentų murmesys.

Šilta. Kol prieisiu radiją, rankoje bus balta košė.

Užslinkusios sutemos visada reiškia didelį palengvėjimą. Gatvės tuštėja, automobilių triukšmas slopsta, ir aš galiu bastytis be tikslo, dykai, be jokios naudos. Ir kiti tokiu metu nieko gero neveikia. Žiūri televizorių, matau mėlynus atspindžius visuose languose ir ant butų lubų. Pagal mirgančias spalvas ir vaizdų greitį galiu įspėti, ar jie žiūri žinias, veiksmo filmą ar reportažą. Taigi aplinkiniai man netrukdo, jų buvimas dabar toks pat betikslis kaip ir mano. Dėl manęs diena galėtų ir visai neišaušti. Žemė galėtų išeiti iš savo orbitos ir nuskrieti į amžiną Visatos naktį, iš visų pusių žvelgdama į žvaigždes. Gal pasiimtume kartu ir mėnulį, danguje jis kabo išblyškęs ir toks siauras tartum nukirptas nykščio nagas. Man geriau. Gal todėl, kad trečiadienis. Trečiadienis ir sekmadienis — vienintelės dienos, kurias atpažįstu. Lyg kokia dėmė veide atskiria jas nuo kitų, visiškai vienodų dienų. Ta dėmė — Klaros laida. Tikriausiai galų gale gerėja ir mano smegenų biocheminė būklė. Gal koks ženklas, kad tuoj vėl galėsiu vartoti narkotikus.

Naktinių drugelių tumulai prasibrauna pro uždarą žibinto gaubtą, ten nugaišta ir prilipę prie stiklo sudaro lipnius juodus ornamentus. Kiaunė, panaši į saliamio dešrą su kojytėm, perbėga man kelią ir dingsta tarp stovinčių automobilių. Mojuoju maišeliu šaldytiems produktams. Tokią naktį kaip šią parėjęs namo, matyt, būčiau radęs Džesę virtuvėje prie stalo šalia atviro lango, kojomis apsivijusią kėdę, pirštu vedžiojančią vieno iš tų laiškų su ženkliuku iš Austrijos eilutes; jie ateidavo be siuntėjo adreso, jų pelenus kartais rasdavau plautuvėje. Šiaip ar taip, nebūčiau mėginęs skaityti tų laiškų, buvau tikras, kad jie nuo jos brolio Roso ir ji į juos neatsako.

Būčiau pasiūlęs jai pasivaikščioti naktį, pašoktų spindinčiu veidu, jį suptų netvarkingai išsidraikiusių gelsvų plaukų vainikas, su kuriuo atrodo panaši į saulutę. Bėgtų pasiimti sportinių batų, lėkdama pro šalį stuktelėtų Žakui Širakui į šoną, kad tasai judintųsi. Lauke, gatvėje, apsupti dulkėto miesto, panirtume į drungną oranžinį orą, ji suimtų mano plaštaką ir eitų su mano pirštais grumtynių, kol gautų sučiupti mano didįjį ir bevardį pirštus ir suspaustų juos kumštyje. Jei bandydavau ją apglėbti, priešindavosi. Eitume susikibę rankomis, užsuktume į degalinę, ji kaulytų ledų ir aš jų nupirkčiau. „Magnum Weiss“. Kyšteliu ranką į maišelį. Dar kieti.

Džesė treniravosi ledus valgyti kaip galėdama ilgiau. Ne kąsdavo, o tik laižydavo nuo viršaus liežuviu. Šitas būdas varydavo mane iš proto, negalėdavau žiūrėti. Visiškai beprasmiška atsargiai laižyti kietą šokoladinį ledų apvalkalą. Anksčiau ar vėliau apačioje, prie pagaliuko, ims varvėti vanilinė košė, šokoladinė pluta suskils ir nukris ant žemės. Kai Džesė pagaliau sudorodavo ledus, lipnus būdavo visas veidas, o rankos labiausia, ant visų lipnių paviršių prikibdavo gatvės dulkių, sklandančių žiedadulkių, retkarčiais ir koks uodas. Ji būdavo laiminga, bent man taip atrodė.

Sustoju, griebiuosi už kaklo. Akimirką negaliu įkvėpti, jausmas pažįstamas — duria iškart virš gerklų, tada siaubingai norisi atsikosėti, bet trūksta oro. Prisiverčiu nurimti ir mėginu atpalaiduoti kaklą. Pavyksta. Kai pagaliau imu kosėti, pasilenkiu į priekį, rankomis įsiremiu į kelius ir mėginu ištiesinti plaučius kaip skalbyklėje į mazgą susisukusią kojinių porą. Žakas Širakas stovi šalia ir nenuleidžia akių. Užpakalinėje kelnių kišenėje sugraibau cigaretę, prisidegu. Skausmas plaučiuose, kai dūmai slysta suerzintu paviršiumi, man padeda. Jis sugrąžina mane į dabartį, toliau nuo ledų ir laimės. Atgal į šią naktį, kai reikia atsikratyti valgomųjų ledų, nupirktų iš kvailumo, atgal į naktį ir žiūrėti kelio, jei noriu rasti Klaros radiją.

Bandau galvoti apie Klarą, apie tai, kad ji vakarais tikrai užmerkia kruopas pusryčiams, kad sekmadienio rytais dešimtą valandą eina klausytis technomuzikos ir, skalbykle skalbdama džinsus, niekad nenaudoja minkštiklio. Tačiau vargiai prisimenu jos veidą. Kelias dienas prakaituodamas ir dejuodamas klausiausi gatvės triukšmo, kiekviena tų dienų valanda buvo lyg savaitė.

Nusileidžiu geležinkelio pylimu prie bėgių. Išmintas takas veda“ per išdžiūvusią gelsvą pusiaują siekiančią žolę, per maudų sąžalyną, žiedynai siūbuoja virš galvos. Lygiagrečiai nutįsta koks dešimt bėgių juostų, dauguma apaugusios žole, kai kurie bėgiai ir švarūs. Krūmuose šalia bėgių voliojasi geltoni ir mėlyni beveik suirę šiukšlių maišai, juose sunkiai nusakomos atliekos, trumpam atplūsta pūvančios mėsos tvaikas. Liepiu Žakui Širakui eiti greta. Po dviejų šiluminių vamzdžių skliautu pagreitinu žingsnį bijodamas, kad jie nuvirs, sutraiškys mano kūną ir praris. Kai storas bėgių mazgas susibėga į dvi aiškias juostas, palieku šią teritoriją ir grįžtu į gatvę.

Aikštė priešais pagrindinį radijo pastatą didelė ir tuščia, joje stovi vienas nuo kito gerokai nutolę du automobiliai, vienas iš jų ryškiai žalias kaip plastikinė varlė, aiškiai tokia spalva nudažytas ne gamykloje. Už aikštės prie įėjimo į pastatą matau už stiklinės sienos sėdintį sargą. Prieinu prie žaliojo automobilio, išklerusi ascona, jau iš tolo pastebiu, kad numeriuose, be juodos ir baltos, yra ir truputis raudonos spalvos. Vis tiek negaliu patikėti, prieinu arčiau ir pasilenkiu prie numerių. Taip ir yra. Automobilis registruotas Vienoje. Kodėl gi ne. Vis tiek nerimas neišnyksta, pamažu virsta pykčiu, nepaaiškinamu pykčiu, beprasmiu, bet iš tikrųjų nelabai dideliu pykčiu.

Sargas žvelgia nepatikliai. Antra valanda, ir aš visai nesitikiu ją dar pamatyti. Per pasikalbėjimo įrenginį pasakau jos pavardę, tada savo. Sargas šnekteli telefonu, durys suzvimbia. Einant pro šalį net nusišypso Žakui Širakui. Praveria savo būdelės duris ir sušunka įkandin: „Trečias aukštas.“