Юли Цее - Ereliai ir angelai

Lifte apžiūrinėju savo atspindį veidrodinėje sienoje. Reikia manyti, kad veido spalva ir be neono lempų nebūtų labai jau graži. Visąlaik maniau, kad veidrodžiai viešose vietose iš anos pusės permatomi ir kas nors ten atremia žvilgsnius tų, kurie žiūri sau į akis.

Durys atsidaro, sako įrašytas moters balsas, trečias aukštas.

Kai lifto durys už manęs užsiveria, atsiduriu tamsoje. Visiškai jokio garso. Sustoju, laikau Žaką Širaką už antkaklio ir laukiu, kol akys pripras prie tamsos, kol pradėsiu bent kiek orientuotis. Galų gale kairėje pamatau blausią šviesą, ir einu tenai. Įeinu į patalpą ir su triukšmu atsitrenkiu į kažkokį daiktą; tai garso pultas. Pamatau kitas atviras duris, pro kurias sklinda žalsva šviesa. Ji iš kompiuterio ekrano. Prie jo, atsukusi man nugarą, sėdi Klara, tamsus siluetas. Langas praviras. Visokiausio dydžio plaštakės, naktiniai drugeliai, musės ropinėja ekranu lyg atgiję skyrybos ženklai. Sustoju ir atsiremiu į durų staktą.

Sveikas, sako ji.

Neatsigręžia. Iš tiesų nėra apie ką kalbėti. Užsidegu cigaretę. Tylu, tik klaviatūra barška. Ji rašo greitai kaip sekretorė. Nesistengiu skaityti teksto, pakanka tik stebėti, kaip į priekį slenka eilutės, kirminas, išsineriantis iš savęs, tada nutrūksta ir kairėje, per pusę centimetro žemiau, vėl pradeda vystytis nuo pirmos raidės tartum iš mažo juodo kiaušinėlio. Šiek tiek hipnotizuoja.

Kabinetas ankštas, prikimštas aparatūros, kurios paskirtis man neaiški. Viskas: ir Klaros nugara, ir aš — ekrano šviesoje atrodome nerealūs; rusenanti cigaretė, regis, — vienintelis tikras, kūniškas taškas patalpoje. Nepažįstu šios merginos. Buvo pas mane du kartus. Žakas Širakas pasiliko prie durų ir kvėpuoja tyliau nei įprastai. Čežinu sidabriniu maišeliu šaldytiems produktams.

Turiu tau kai ką, sakau.

Dar nepabaigęs šio trumpo sakinio pristingu oro. Skamba dar kvailiau, nei aš bijojau.

Kas ten, sako ji.

Ant kaktos prakaito lašai, nes vien būti šioje patalpoje reikia tris kartus daugiau energijos. Žvilgteliu į maišelį, kas ten.

Ledai, sakau.

Skamba ne tik kvailokai, skamba liūdnai. Gal man jau visai šakės?

Iš apačios suimu maišelį, žengiu du žingsnius į priekį ir išverčiu ledus šalia jos ant kompiuterio stalo. Ji vis dar nesijudina, bet neberašo, kirminas sustingsta ekrano viduryje, Klaros rankos virš klaviatūros lūkuriuoja įsitempusios kaip voras, tykantis grobio.

Vienintelis dalykas, ko iš tavęs noriu, sako tyliai, tai tavo istorija. Kas nors kita manęs nedomina.

Keletą sekundžių abu mirtinai tylim. Tik vabzdžiai netrukdomi ropinėja toliau. Jei tik ji pajudėtų, atsisuktų, parodytų savo veidą, jei jos balsas nors mažumėlę būtų gyvesnis ir šiltesnis, gal man ir pavyktų pakeisti situaciją. Galėčiau nusijuokti ar sušukti, galėčiau priversti ją gailėtis dėl vabzdžių, žaliojo automobilio, dėl eismo gatvėse ar vaikų rėkavimo, dėl blogo apšvietimo lifte. Reikėtų tik mažyčio akstino. Tačiau ji lieka tyli, visiškai tyli, neatsigręžia, ji netgi nekvėpuoja.

Gargaliuodamas staiga čiumpu ledus — pirštais jaučiu, kad jie minkšti, tyrė folijos pūslėje, ir jie skirti Džesei, — ir išlekiu iš kabineto. Trūkteliu šunį už antkaklio, iš pradžių jis priešinasi, matyt, nori pasilikti, letenos kelis centimetrus slysta lygiomis grindimis, tada pasileidžia caksėdamas nagais šalia manęs, pasiklystame tamsiame koridoriuje, nerandame raudonos lifto lemputės, bet virš galvos pamatome žalią švieslentę su pavaizduotais laiptais. Manau, Klara išvis nepastebėjo Žako Širako.

Kieme metu ledus ant žemės ir kulnu suminu į dulkes, jaučiu košę, popierius plyšta ir balta tyrė ištrykšta ant bato, iki pat puskojinės, jaučiu, kaip sunkiasi ir limpa prie kulkšnies. Anksčiau, dar Vienoje, tomis akimirkomis, kai nebežinodavau ko griebtis, užsirakindavau savo biure ir sustingdavau porai minučių kambario viduryje kaip paminklas, vieną koją atstatęs į priekį, tiek pakeltoje dešinėje atversta Sartorius II knyga su svarbiausiais tarptautiniais įstatymais. Nė nepažvelgęs žemyn regėjau bronzinę lentelę, pritvirtintą ant mano pjedestalo, o joje parašyta: Maksas Maksimalusis. Atrodydavau sau be galo juokingas. Bet tai padėdavo.

Nėra dėl ko bėgti, bijau, kad Klara pro atvirą langą gali sekti mane akimis. Bet kitaip negaliu. Pasileidžiu bėgte, pasiekiu gatvę, verčiu save žingsniuoti, taip ištveriu kelis metrus, vėl lekiu. Apšviestas laikrodis sankryžoje rodo po trijų. Bus pusė keturių, kai pasieksiu namus, atsigulus ant čiužinio pradės čirkšti pirmieji paukščiai, miegas neims. Didės karštis ir gatvės triukšmas, vartysiuos, susiimsiu rankomis galvą, ir jau bus nebe trečiadienis, o ketvirtadienis ar kažkas panašaus, praėjęs antradienis ar ateinantis penktadienis, ar bet kuri mano gyvenimo diena.

Nors mieste virš stogų horizonto jau tvyro padūmavęs apyaušris, mano koridoriuje visiškai tamsu. Tai dar labiau krinta į akis, nes žybčioja raudona atsakiklio lemputė.

Ketvirtadienis, nulis valandų trisdešimt dvi minutės, sako atsakiklis.

Kokie tie aparatai pedantiški. Nulis valandų trisdešimt minučių man dar buvo trečiadienis. Išgirstu vyro balsą, kurio nepažįstu, bet visiškai aišku — Vienos akcentas.

Kai jis baigia kalbėti, atsakiklis supypsi, o aš ištraukiu laidą iš sienos. Lekiu į svetainę, nedegu šviesos, nuo grindų pakeliu keletą drabužių ir sugrūdu į pirmą pasitaikiusį plastikinį maišą. Tada išstumiu Žaką Širaką pro buto duris. Du kartus pasuku raktą ir pasileidžiu laiptais žemyn. Baigta.

5 Paršelis

Praustis karštą dieną po dušu — mazochizmas. Po tekančiu vandeniu mane išmuša prakaitas, šlaunų oda raudonai išrašyta. Sukasi galva. Tarp plytelėmis išklijuotų sienų pilna tirštų garų, pro dušo kabinos stiklą beveik nieko nematau, tarsi lėktuvu skrosčiau debesų sluoksnį.

Vonia ne mano. Naudoju daug dušo želė iš raudono plastikinio butelio, jo etiketė atsiklijavusi. Želė su vyrams skirtu aromatu. Ant vonios krašto pridėliota kosmetikos, irgi be etikečių. Nusuku kelis dangtelius ir pauostau. Visoks moteriškas šlamštas, visur iškvėpinta kuo nors valgomu: vanile, persikais, obuoliais, kokosu, kiviais, braškėmis.

Man kyla klausimas, ar ta vyriška dušo želė skirta draugui. Įsivaizduoju, kaip jie vakarais sėdi ant vonios krašto ir lupinėja nuo šampūno buteliukų etiketes.

Krapštydamas nosį ištraukiu sukietėjusį gurvuolį, prie jo prikibęs ilgas snarglių siūlas, ištraukiu kokį dešimt centimetrų, kai kur raudonas kaip kraujas, vanduo nuplauna jį nuo piršto. Sukdamasis dingsta vamzdyje. Klara tikrai neturi nuolatinio draugo. Jau seniai būtų užėjęs“ manęs prikulti, nebent jis intelektualas, bet toks jai netiktų. Taigi arba pati naudoja vyrišką želę, arba nupirko man. Atsuku dar karštesnį vandenį. Tai, kas aš esu, dabar yra iškart po oda, viskas veržiasi laukan, link svaiginančio skausmo, kurį sukelia karštas vanduo, skausmas supa visą mano kūną lyg ilgas drabužis. Akimirką džiaugiuosi, kad iš viso žinau, kieno vonios kambaryje esu, ir džiaugiuosi, kad galėsiu baigti praustis šaltu vandeniu. Gal ji įpylė man alkoholio, nebežinau. Bent jau žinau, kad jos nedulkinau. Esu tikras, nes jau kelias savaites man nesistoja.

Nuo garų aprasoja ne tik veidrodis, bet ir plytelės, praustuvė, klozetas ir visi plastikiniai buteliukai. Viršutinis tualetinio popieriaus sluoksnis susibangavęs. Viskas nuostabu.

Tada prisimenu šunį. Negaliu susivokti, kur jį paskutinį kartą mačiau ir kur palikau. Akimirką stoviu kaip stulpas, vanduo bėga į burną. Išspjaunu, slysčiodamas išlipu iš dušo ir atplėšiu duris. Laukan išsiveržia milžiniškas garų tumulas. Pirmą kartą sąmoningai pamatau koridorių. Išklotas šviesia kilimine danga, viskas lyg tėvų finansuotame bute su „Ikea“ gaminiais. Ketverios balta fanera apkaltos durys uždarytos.