Юли Цее - Ereliai ir angelai

Neturiu pinigų, atsakė Šerša.

Džesė gūžtelėjo pečiais ir dingo. Aišku, nėra taip paprasta po dešimtos valandos vakaro įsigauti į „Vakarus“ pro pagrindines duris. Jos tikrų tikriausiai užrakintos. Vėliau sužinojau, kad ji užsiropštė ant baliustrados, nuėmė groteles nuo ventiliacijos šachtos ir įlindo į ją. Niekam iš auklėtojų nebūtų šovusi mintis, kad kas nors iš mūsų galėtų ten tilpti. Tokių vėdinimo šachtų buvo kiekviename pastate, Džesė vienintelė galėjo jose laisvai judėti. Pasinaudodavo jomis tik kartą per savaitę ir tik saviems vizitams, kai pardavinėdavo kokainą kiekvienam, kas tik galėdavo užsimokėti.

Mano paties balsas mane užliūliuoja. Užsimerkiu, pasilenkiu prie pat mikrofono ir kalbu tyliai, beveik šnabždu.

Jo galėjo nusipirkti daugelis, tik ne aš ir Šerša. Mano motina neturėjo nieko, tik mane ir S klasės daimlerį, kuriam išlaikyti naudojo tėvo alimentus, o jie buvo skirti išlaidoms už internatą padengti. Vis dėlto automobilis palaikė mano socialinį prestižą. Kai motina retkarčiais susiruošdavo manęs aplankyti, privažiuodavo prie pat pastato, ir aš visiems matant galėdavau įlipti į sidabro spalvos mašiną. Tai buvo svarbu. Kitaip kiti nežinotų, kaip su manim elgtis.

Šeršos tėvas buvo pasiuntinys Etiopijoje ir su juo nutraukė visus ryšius. Šeršą laikė nevykėliu, gėdijosi jį pradėjęs ir nesiuntė pinigų. Bet Šeršai nieko netrūko. Vis tiek mūvėjo juodus riebaluotus nutrintus džinsus, gana siaurus, todėl po jais buvo matyti jo daiktas ir kojų raumenys, avėjo sportinius batelius, kuriuos kartą per metus pakeisdavo naujais, o marškinėlius ar megztinius iškaulydavo kituose kambariuose. Visas knygas ir kasetes, kurias turėjo, buvo pasiskolinęs ir negrąžinęs. Niekam nekliuvo, kad Šerša neturi pinigų. Tėvas jam davė šį tą svarbesnio — vešlias juodas garbanas ir rytietiškus veido bruožus, kurie puikiai įrėmino iš švelnios, meilios motinos prancūzės paveldėtąją dalį. Šeršai daugiau nieko nereikėjo.

Atsimerkęs matau Klarą, ji sėdi priešais mane tiesi, sukryžiavusi kojas, nesusegti plaukai supa ją lyg didelis debesis. Surinku, nes palaikau ją vizija, noriu pašokti ir atsitrenkiu į aštrų stiklinio stalelio kraštą.

Ramiai, sako Klara, ramiai.

Jos balsas skamba taip, lyg kalbėtų su gyvuliu, jaučiu, nenorinčiu lipti į galvijų sunkvežimį. Tai mane nuramina. Spindinti šypsena nutvieskia jos veidą, atrodo laiminga. Nežinau, kiek ilgai ji čia sėdi, veikiausiai jau vėlu. Lauke naktis, prispaudusi savo lygią juodą odą prie lango stiklo.

Tiesiog kalbėk toliau, sako ji, prašau.

Atsuku juostelę atgal, ieškau pabaigos. Nuo balso skambesio darosi bloga. Mano kalbėjimas — kažkas įkyriai kūniška. Girdi kiekvieną menkiausią pliaukštelėjimą liežuviu, atšokančiu nuo gomurio, girdi, kaip sugirgžda krūminiai dantys ir kaip viena nuo kitos atsiplėšia sukepusios lūpos. Tartum valgyčiau kalbą. Klara ištiesia ranką ir, paspaudžia įrašo mygtuką.

Mes dažnai kartu važiuodavome į Olandiją, sakau.

Nenutuokiu, kur aš suku. Neatsimerkęs apgraibom įsikišu cigaretę tarp lūpų. Klara nieko nesakė dėl skylių kilime. Prisikišęs prie mikrofono įtraukiu dūmų. Juostelėje bus garsus traškesys.

Manai, sako Klara be išraiškos, kad šiaip jūs vienas su kitu neturėjote nieko bendra.

Taip, sakau, Džesė buvo ne mano, o Šeršos draugė. Man patiko kitokios mergaitės, aukštos, švarios, atėjusios į mūsų mokyklą iš vienuolyno mokyklos saloje, kai joms nusibosdavo juodai baltos maišo pavidalo vienuolės. Tokiomis žavėdavausi jau iš penkių ar šimto metrų atstumo. Buvau nutukęs, o kai kurie spuogai išaugdavo iki vynuogės dydžio.

Susikišu į burną kelis pirštus ir apčiulpiu.

Džesė prikibo prie Šeršos kaip derva. Tūnodavo pas jį, kol tverdavo jo kantrybė. Žinant jo būdą, tai būdavo stebėtinai dažnai. Tačiau nemanau, kad jis ją bent pirštu palietė. O ji tikrai būtų leidusi. Viską būtų jam leidusi. Buvo keista į juos žiūrėti. Tartum jau pačią pirmą dieną jos galvoje su pasitenkinimu spragteldamas užsivedė mechanizmas. Kai matydavau juos kartu ir žiūrėdavau į Džesę, buvau priverstas galvoti apie metalą, apie nuspaustą saugiklį kulkosvaidyje, per kurio taikiklį ji be atvangos stebi Šeršą. Beveik niekad nekalbėdavo, o žvilgsniu nuolat jį sekiojo. Šalta. Ji nereaguodavo į tai, kaip jis prikąsdavo apatinę lūpą ir kartu pakreipdavo galvą, kad net juodos garbanos krisdavo ant veido ir plevendavo nuo jo tankaus alsavimo. Ir į tai, kaip jis sėdėdavo išskėtęs kojas, kad išryškėtų šlaunų raumenys. Šitaip žiūrėdavo į jį visą laiką. Džesės žvilgsnis buvo tarsi įstrigęs jo veide.

Dėl Klaros cigaretę užspaudžiau į žurnalinį staliuką, o ne į grindis. Atsimerkiu ir matau, kaip ji į mane žiūri. Jos žvilgsnis įstrigęs mano veide. Ji vis dar šypsosi.

Vieną naktį vis dėlto pagalvojau, kad jau. Buvau užmigęs, pabudau nuo kvapo. Seksas atsidavė žuvimi ir žvakės vašku. Taip pat tolygiai kvėpuodamas žvilgtelėjau kelis kartus ir pajudinau galvą, kol pagalvė susimaigė ir galėjau pamatyti Šeršos lovą prie sienos priešais. Įsivaizdavau, kad iš ten atsklido Džesės balsas, ir mane patį nelauktai nustebino, koks apėmė pasibjaurėjimas. Nenorėjau, kad jis su ja miegotų. Tai atrodė kažkaip perversiška. Labiau perversiška nei dalykai, kuriuos jis paprastai darydavo. Mokykloje buvo daug iraniečių, ir mes juokaudami sakydavome: perversiškas persas.

O, šūkčiojo mergina, tik kartą, tik vieną kartą!

Ne Džesės balsas, ir aš nurimau. Balsas buvo aukštas ir sujaudintas, mergina tikrai ne iš vienuolyno salos. Buvo tokių labai jaunų mergaičių, atimtų iš turtingų tėvų ir įkištų į internatą, nes Diuseldorfo gatvėse uždarbiavo kaip nepilnametės prostitutės. Jas stengėsi perauklėti, todėl jos nuobodžiaudavo.

Mergina ėmė teatrališkai dejuoti. Šerša nuklojo antklodę ir pasisuko taip, kad pamačiau jo ranką tarp merginos kojų. Ji vėl pradėjo: varyk, varyk, giliau, greičiau, dar ir taip toliau. Buvo juokinga, bet aš sprogau dar jiems nebaigus. Šerša ją išgrūdo.

Kaip tau, paklausė juokdamasis.

Abu sutraukėme vieną cigaretę su žole, jis papasakojo man šį tą apie Bakuniną ir savo draugus, vietinius kairiuosius radikalus. Nebeišturėjau ir užmigau, o jis šnekėjo toliau.

Pasakodamas nepastebėjau, kad mane ėmė pykinti. Viskas sukilo gerklėje, žinau, dėl to, kad kalbėdamas žiūrėjau Klarai į veidą.

Eikš, padėsiu tau, sako ji.

Apeina stalą ir prilaikydama mane nuveda į vonią. Privemiu pilną vonią. Turės vargo, kol išvalys nutekamąjį vamzdį.

7 Geltona, raudona, mėlyna

Stalas tikrai per aukštas, negaliu užsikelti kojų. Nieko nėra blogiau už nevykusiai pademonstruotą atsainumą. Nekreipiu dėmesio į tai ir į faktą, kad mano kelnių klešnės nuslysta ir atidengia šviesią, beveik baltą, juodais plaukeliais išmargintą odos juostą tarp atraito ir puskojinių. Kai pakišu smilių po tampriu krašteliu, ima baisiai niežėti nuspausta vieta. Rievelės odoje primena mano rašomojo stalo pakraščio vageles. Tai senovinis stalas odiniu paviršiumi, su ryškiai žaliu kaip teniso veja stačiakampiu per vidurį. Oda pakraščiuose prikalta žalvarinėmis vinimis. Priekyje jos nublizgintos, kad net tviska, nes buvau įpratęs jas zulinti pirštais. Nuolat čiupinėdavau ir vagelių raštą. Nežinau, ar tada galvojau apie odos lopinėlį, kuriame įsispaudė kojinės kraštelis.

Juo labiau įkarščio pagautas kasausi, juo labiau niežti. Savo rašomojo stalo nemačiau daugiau nei du mėnesius, jis stovi darbo kambaryje. Šią minutę jo pasigendu. Stalo aukštis tinkamas. Šita linoleumu padengta stalo plokštė po mano batų kulnais per aukšta, per slidi, o pilki ornamentai bjaurūs.