Юли Цее - Ereliai ir angelai

Klara!!!, šaukiu.

Vienos durys atsidaro, Klara iškiša galvą, o čia ir Žakas Širakas, pro kairį snukio kampą tįsta seilės.

Nusišluostau, ir tą pačią sekundę vėl sušlampu nuo prakaito ir garų. Negaliu vilktis tų pačių apatinių drabužių, taigi nuogas spraudžiuosi į kelnes ir užtrauktuku prižnybiu kelis plaukus ant gaktikaulio. Marškiniai limpa prie nugaros ir rankų, raukšlėjasi, kelis kartus blogai susegu ir keikiuosi.

Iš kur tas šuo, klausia Klara.

Jos balsas mane išgąsdina, čia pat, už durų, kiek prislopintas medžio sluoksnio.

Kodėl jo vardas Žakas Širakas, klausia Klara.

Džesė jį taip pavadino, numykiu.

Tuoj pat prikandu lūpą, nes kitoje durų pusėje visiškai tylu, ir tada prasiveržia jos džiūgavimas.

Aha aha aha, šaukia ji. Dabar žinau, kuo ji vardu, žinau, kuo ji vardu.

Mano burnoje dantų šepetėlis, o ant lūpų putos, toks negaliu išeiti iš vonios.

Galėjai ir paklausti, sakau prislopintu balsu.

Ir tada būtum man vėl skėlęs, sako ji.

Žinoma, sakau.

Tai kodėl Žakas Širakas toks didelis, klausia ji.

Tikriausiai norėjo užaugti toks, sakau aš, kad galėtų žiūrėti tiesiai Džesei į akis. Jis mėgo į ją žiūrėti.

Išsiskalauju burną ir pirštais persibraukiu plaukus. Lūpų dažais užrašau ant veidrodžio virš prausyklės: Objects in the mirror appear further than they are 1 . Durys prasidaro ir pro jas įlenda Žakas Širakas, puola manęs sveikinti. Klara savo veidą lyg juokais įspraudžia tarp durų ir staktos, atrodo kaip „Spitting image“2 personažas. Tada užuodžiu kavą. Dabar man jos reikia kaip nieko kito.

Ei, klausiu, išvirei kavos?

Žinoma, atsako, ateik į virtuvę.

Keliai šiame bute trumpi, trys žingsniai — ir pereini koridorių. Kiliminė danga ne tokia jau bjauri basoms kojoms. Viskas neišpasakytai švaru, lubos per žemos. Balti integruoti virtuviniai baldai, viryklė su kaitlente. Ant stalo du kavos puodeliai ir diktofonas.

Sakyk, klausiu, iš ko ketini imti interviu?

Ji pažvelgia į mane ir pakelia antakius.

Ar jau neprisimeni, ką pažadėjai man šį rytą?

Nubėgu į vonios kambarį ir sieninėje spintelėje randu pakelį tablečių nuo galvos skausmo. Pusę jo ištuštinu. Tada atsistoju prie virtuvės lango. Migloto apyaušrio juosta, dar nė neparaudusi, nusidriekia virš stogų miesto horizonte. Žiūriu, kaip žibintų stulpų šešėliai nuo pravažiuojančių automobilių šviesų sukasi apie savo ašį.

Būtinai norėjai atsikraustyti pas mane, sako Klara, ir sudarėm sutartį.

Taip prispaudžiu dešinę ranką prie ausies, kad girdžiu tik švilpesį kairėje, švilpesį ir tylą, viešpataujančius mano galvoje.

Ar pasakojau tau, kodėl noriu atsikraustyti pas tave?

Ji papurto galvą. Gal meluoja. Ant grindų pamatau tuščią degtinės“ butelį, jį tikrų tikriausiai pats ir išgėriau. Kavos puodelis šildo dėl blogos kraujotakos šaltus pirštus. Klara mesteli man cigaretę. Matyt, nusprendė būti mano mama.

Paskutinę naktį mano atsakiklyje buvo žinutė, sakau aš, kurioje sakoma, kad pats laikas pasakyti pageidaujamą numerį ir kad aš galįs prašyti dar trečdalio milijono markių.

Verta sunerimti, sako Klara.

Įskaitant ir laidojimo išlaidas, sakau.

Tavo paties, klausia ji.

Būtų neblogai, atsakau.

Trumpai pamąsčiusi susivokia.

Ar ne tu palaidojai Džesę, klausia.

Aš dingau, kol viskas pasibaigė. Galimas dalykas, kad ją pasiėmė tėvas. Gal į Vieną.

Ar jis ten gyvena, klausia ji.

Prieš keturiolika metų ten turėjo butą.

O dabar, klausia ji.

Ką aš žinau, iškošiu per dantis, mačiau jį tik kartą gyvenime.

Bet kas gi tai per numeris?

AŠ JUK NEŽINAU, sakau jai.

O ką jie dar sakė, klausia Klara.

Kad mane apkaltins žmogžudyste, jei laužysiuos.

Kaip, klausia Klara, ar policija tave įtarė Džesės nužudymu?

Niekas man neuždavė nė vieno klausimo apie tai, sakau.

Keista, sako ji, bent dėl tvarkos jie visad paklausia, kai kas nors numiršta.

Atsigręžiu į ją ir sugriebiu už apykaklės.

Klausyk, gudrute, sušvokščiu, kalbame tik apie kelias savaites, gal tris mėnesius. Tiek laiko noriu turėti ramybę, kad ir kas nutiktų, supranti, viskas turi baigtis ramiai.

Ji žiūri į mane skeptiškai.

Tu juk nemanai, kad nuo trupučio narkotikų pakratysi kojas, ar ne, klausia ji.

Purtau ją.

Čia mano reikalas!

Gerai jau, sako ji, viskas puiku. Tu merdėji ir per tą laiką papasakosi viską. Juk geresnių planų neturi.

Žiūriu į diktofoną, jis man truputį primena aparatą klausytis įrašų, su tokiu dirbdavo Marija Huigsteten. Jis veikdavo spaudžiant pedalą, kaip siuvamosios mašinos, o kai atsistodavau už jos, girdėdavau iškreiptą savo balsą, džeržgiantį jos ausyse. Galvoju apie savo erdvų kambarį, gal ten būtų daug ramiau gulėti ir žiūrėti, kaip lubų gipsatūra keroja per visą kambarį, o dieną atgręžia savo lapų ornamentus į šviesą lange.

Man jau reikia eiti, sakau.

Kokie niekai, sako ji. Jei susirūpinęs dėl narkotikų, tai pilnas pakelis viename iš švarkų, kuriuos atsinešei.

Pastatau kavos puodelį, abiem rankom pasitrinu veidą.

Tikiuosi, į mano namus neateis policija, sako susinervinusi.

Ach, kaip miela, sakau.

Aš ne tokia Desperado kaip ponas advokatas!

Tai išgirstu koridoriuje sau įkandin. Visiškai neaišku, iš kur ji žino mano profesiją. Tikriausiai pasamdė seklių, bet, kaip matau, ištyrinėjo ne iki galo. Ne kiekvienas juristas tuoj ir advokatas.

Koridoriuje, išklotame kilimine danga, nieko nėra, nei kabyklos, nei batų, net telefono; užtai daugybė faneruotų uždarų durų kaip tokiam mažam butui. Vedžioju pirštu — be virtuvės, dar vonios, svetainės, miegamojo ir laukujės durys.

O kur visi tie mano švarkai, šaukiu.

Ji juokdamasi praeina pro mane. Slėpynės. Atidaro vienas iš ketverių durų, kurias laikiau laukujėmis. Tai miegamasis. Dvylika kvadratinių metrų, šviesaus medžio lova vienam žmogui, prie jos priderinta spinta, o žaliuzės iš medvilnės ir geltonos it saulė. Patalynė — baltomis ir geltonomis juostelėmis. Kaip tik tokią geltoną spalvą Džesė labai mėgo. Sudejuoju.

Skauda galvą, paklausia.

Ne, „Ikea“, sakau, tikriausiai mergaitės kambarys iš tavo namų?

Jei tau taip lengviau, galvok kaip nori, atsako ji.

Sugriebia mano plastikinį maišelį už apatinių kampų ir išverčia jo turinį ant kilimo: trys suglamžyti švarkai, nei kelnių, nei apatinių drabužių, nei puskojinių pamainai. Beprasmiškiau tikrai negalėjau susikrauti. Paketėlį su milteliais Klara tučtuojau randa.

Tu labai gerai informuota, sakau.

Nuneša jį į virtuvę ir padeda prie diktofono.

Turiu išeiti porai valandų, sako ji, gerai praleisk laiką.

Drėgna pašluoste nuvalo stalviršį. Nesuvokiu, ar lauke švinta, ar temsta.

Ar dabar rytas, ar vakaras, klausiu.

Pašaipiai žiūri į mane, patampo savo siaurus džinsus ir atmeta plaukus atgal.

Iki, sako.

Jau maždaug penkios dienos, kai jai išėjus sušniaukščiu kokaino porciją tiesiog nuo virtuvinio stalo. Galvoje sproginėja fejerverkai, prasideda farmakologinis mano asmenybės atstatymas. Apsidairau, pilvas prisipildo džiaugsmo. Daiktai kambaryje stovi tiksliai jiems skirtose vietose, iliustruoja pasaulio tvarkos prasmę; tame pasaulyje ir aš turiu savo vietą, jame viskis turi savo vietą, net Džesės mirtis ir tokia nervų tampytoja kaip Klara. Jame viskas suvokiama, jei esi tiek protingas, kad suvoktum. Aš toks.

Todėl suimsiu save į nagą. Ir pabėgsiu. Gal į Gvatemalą. Atsistoju ir brūkšt ranka puodelį nuo stalo, kava tyška ant grindų. Vangiai, kad neprarasčiau ritmo, pakeliu švarkus ir paspaudžiu laukujų durų rankeną. Tai vonios kambarys. Tada atpažįstu reikiamas duris. Tris kartus mėginu. Negali būti. Ji užrakino.