Юли Цее - Ereliai ir angelai

Labai protinga, sakau, o dabar klausyk. Noriu pabūti vienas. Pasiimk bašlius ir dink. Pasismagink už juos.

Dovana, paklausia ji.

Taip, atsakau.

Nepratardama nė žodžio ji subruka banknotų ryšelius į plastikinį maišelį. Uždeda išpjautą grindų gabalą ir ant viršaus užstumia spintelę. Tada jai už nugaros užsitrenkia durys.

Sugrįžtu prie lango. Šįkart atsisėdu ant palangės. Danguje pateka mėnulis, blyškus ir apvalus lyg aspirino tabletė.

Mane pažadina automobilių triukšmas. Šio triukšmo turbūt kiek laiko klausiausi snūduriuodamas. Apmirusį skrandį kartkartėmis sujudina adrenalino bangos, jos dirgina diafragmą ir verčia ją virpėti. Kai mano būsena tokia, visad imu suvokti kasdienį gyvenimą išorėje. Langas atviras, užuolaidos atitrauktos, matyt, miegas mane netikėtai užklupo ant palangės, ir tikrai apmaudu, kad nuvirtau į kambarį ant čiužinio, o ne į gatvę. Neatsimerkęs žinau, kad šviesu, kad oras iki šleikštulio geras. Karšta. Vaikai bėga į mokyklą, už lango girdžiu jų ir jų tėvų balsus. Pro namą plūsta automobilių srautai, visi traukia į darbus, galbūt ir atostogauti, o gal pas gydytojus. Nuo begalės automobilių, pravažiuojančių vien per tas penkiolika minučių, kai sąmoningai klausausi, apsvaigsta galva. Jei apskaičiuosime visai dienai, gausime milžinišką žmonių užsiėmimų, profesinės veiklos, apsipirkimo, ėjimo į mokyklą dydį; jis spaudžia mane prie žemės, jis išsiurbia mane, tartum darbštumas ir uolumas ten, išorėje, mistų vien tik ta energija, kurią gauna irstant mano dvasiai ir kūnui.

Neįmanoma pasislėpti nuo gatvės triukšmo. Net ir tada, kai sveikąją ausį prispaudžiu prie pagalvės, o sužalotąją nukreipiu į viršų; net jei ir uždaryčiau langus, užtraukčiau užuolaidas ir ant galvos užsiversčiau visą kalną pagalvių — vis vien dar girdėčiau automobilius, žingsnius ir balsus, prislopintus, bet taip pat veikiančius mano skrandį ir sudirgusias smegenis. Ištraukiu iš po savęs rankas, suneriu nelanksčius pirštus ir meldžiuosi, kad prasidėtų nuodingųjų dujų ataka ir lauke viską nutildytų, sustabdytų įkyrų triūsą, leistų sugrįžti ramybei.

Tada suskamba telefonas. Prasimerkęs išvystu kviečių spalvos grindis, o priešais — nuslydusios paklodės klosčių kalnus ir slėnius. Dulkių kamuoliai dideli lyg ropliai, spygliuotieji velniai Amerikos vieškeliuose, tarp jų kelios popierinės nosinės, suglamžytos, sulipusios nuo pridžiūvusių snarglių. Lėkštės su picos likučiais. Tada pamatau telefoną. Nepasiekiamas, su tuščiu baterijų skyreliu. Esu tikras, kad tai mergina iš radijo, ir noriu prieiti. Po penkių skimbtelėjimų įsijungs atsakiklis. Jokių šansų anksčiau pasiekti telefoną ir baterijas. Net rankos nepajėgiu ištiesti.

Atsakiklis atsuktas visu garsu, tad galiu klausytis. Pypt.

Maksai, sako moters balsas, gana.

Tai ne Klara, šiek tiek užtrunka, kol prisimenu, kas ji. Akyse išvystu Mariją Huigsteten, tokią, kokią matydavau sėdinčią prie pulto pro pravertas biuro duris: baltas kaip porcelianas veidas, ant pakaušio sukelti rusvi plaukai, pasisukusi į šviesą, krintančią pro langą. Kartais, kai, užuot dirbęs, spoksodavau priešais save, juokais įsivaizduodavau, kaip jos puiki rožinė burna staiga įsitempia ir pro suspaustas lūpas išsiveržia ruda šūdo dešra. Veikiausiai perdėta jos švara vertė mane šitaip fantazuoti.

Ši rožinė burna dabar kalba į mano atsakiklį.

Skambino Rufas ir pasakė, kad tu nebeateisi, sako ji.

Biure ji visada kreipdavosi į mane „jūs“. Pas ją praleidau gal dešimt naktų, ne daugiau. Dešimt naktų per dvejus metus, ir tik tuomet, kai daugiau nebeištverdavau. Kaskart po to kaltės jausmas man sukeldavo fizinį skausmą. Marija argumentuodavo logiškai, bet buvo neteisi įrodinėdama, kad tai, ką darau, visiškai normalu. Užtekdavo pasiklausyti Džesės vos dešimt sekundžių, kaip ji iškankinta mina įsiaudrinusi man prižadėdavo: visai netrukus ji galėsianti su manimi tuo užsiimti, visai netrukus, tikrai greitai. Tegu tik aš nesibaru. Tada ranka užspausdavau jai burną, iš visų jėgų, žinojau, kad Marija meluoja, o aš esu šiknius. Marija vienintelė žinojo, kad Džesė egzistuoja mano gyvenime, ir niekaip negalėjau atsikratyti baimės, kad ji vieną dieną dėl kokių nors priežasčių paskambins Džesei ir papasakos, jog tas dešimt naktų biure nakvojau ne dėl didelio darbo krūvio.

Aišku, žinau, kodėl ji skambina. Galima ignoruoti vidinę būseną, bet ne Žaką Širaką.

Klausyk, sako Marija Huigsteten, žinau, kad tarp mūsų viskas baigta. Neturiu iliuzijų. Bet užeisi ir pasiimsi šunį.

Tikriausiai slapta tikėjausi, kad Marija pripras prie jo ir pasiliks sau. Jei išvis apie tai kada galvojau. Žinoma, myliu Žaką Širaką. Bet jis Džesės šuo ir turėtų būti miręs, kaip ir ji. Kai jį įsivaizduoju, esu priverstas galvoti, kaip jis rytais pasilenkdavo virš mūsų, ant tų savo ilgų kojų, laikančių jį lyg pastoliai, ir kaip nutįsdavo traukos jėgos veikiamos jo snukio raukšlės, tas odos perteklius, suteikdamas jam susikrimtusią ir nusivylusią išraišką. Kaip garsiai juokdavosi Džesė iš šitos fizionomijos, nors tai visai ne išraiška, o tik šuns anatomijos ypatybė. Ji apsikabindavo abiem rankomis didelę Žako Širako galvą ir niurkydavo ją, o aš pasirėmęs alkūne žiūrėdavau į juos. Širakas kiekvieną rytą džiaugdavosi išvydęs mus, nubudusius sveikus gyvus. Matyt, mūsų miegas jam atrodė lyg laikina mirtis, nes niekad nebuvo tikras, ar ji baigsis išaušus dienai. Dabar jo buvimo šalia negaliu pakelti. Žinau, jis vis dar galvoja, kad Džesė galbūt grįš. Negaliu ištverti jo vilties, su kuria guli prie užkaltų darbo kambario durų, kaip suklūsta, kai kambaryje pradeda pypsėti žadintuvas. Žakas Širakas laukia.

Tempdamas paskui save paklodę ropoju link gniužulo, tai mano numestas švarkas, susirandu kokaino ir įtraukiu, greitai ir daug, ir vėl atsigulu. Laukiu. Bet nieko neįvyksta. Arba beveik nieko. Imu panikuoti. Būna fazių, kai poveikis susilpnėja, tada reikia daryti pertrauką, kad paskui galėtum tęsti kaip įprasta. Mažiausiai trijų ar keturių dienų pertrauką. Taigi aišku, kas manęs laukia.

Užsimaunu kostiumines kelnes, jos prilimpa prie drėgnų nuo prakaito blauzdų, užsidedu tamsius akinius ir išeinu iš namų. Tai odisėja. Nepaisant visko kitaip negaliu — džiaugiuosi, kad pamatysiu Žaką Širaką. Mintis apie jį padeda ištverti žmonių spoksojimą ir vis labiau nekantraujantį gatvės riaumojimą, ta mintis padeda sumokėti už tramvajaus bilietą ir iššifruoti maršrutą. Nesijausčiau toks svetimas, net ir pirmą kartą atsidūręs šioje planetoje.

Kai ji atidaro duris, Žakas Širakas prasibrauna ir puola prie manęs. Atsiremia letenomis į krūtinę, kad liežuviu pasiektų veidą, bet mano kojos neišlaiko svorio, suklumpu. Keldamasis remiuosi į jo nugarą. Ranka juntu, kaip šuo sulysęs. Liečiu tarsi medinį pastolį, ant kurio užmestas audeklas. Esu tikras, kad Marija dėl jo labai stengėsi. Ranka dar remiuosi į jo nugarą, net ir sulysęs jis stipresnis už mane. Užėjus silpnumo priepuoliui pradedu švokšti. Stoviu sulinkęs. Marija bando mane prilaikyti, bet papurtau galvą. Iš jos išraiškos suprantu, kaip atrodau. Ji ima greitai ir tyliai berti žodžius, kalba, kad turiu pasilikti, kad ji gali mane apsaugoti. Nenusiėmęs tamsių akinių, nepadėkojęs išeinu, kol ji manęs dar nepabučiavo.

Vakare suprantu, kaip gera šalia vėl turėti Žaką Širaką. Draudžiu jam gulėti prie darbo kambario durų. Jis nieko neėda, bet jaučiu, kad džiaugiasi sugrįžęs pas mane. Guli ant šono ir lekuoja, net visas kūnas išsipučia ir susitraukia kaip dumplės, iš snukio nutįsta seilių balutės. Mielai dėl jo užsukčiau tą kaitrą, bet negaliu, nieko negaliu, kad abiem palengvėtų. Todėl išeinam pasivaikščioti. Jam tai nebepatinka, nebebėga džiaugsmingai priekyje, nekviečia manęs žaisti, bet kiek prasiblaško. Aš irgi. Tai padeda sulaukti, kol vėl ims veikti narkotikai. Kaskart, kai pajuntu, kad tuoj apkvaišiu, einam pasivaikščioti. Sugrįžus pastoviu šalia telefono spintelės. Absoliučiai nieko įtartina. Nebemanau, kad kas nors ją judino. Nebetikiu, kad kažkada čia buvo mergina iš radijo. Manau, kad šitaip gyvenu ištisas savaites: neilgas pasivaikščiojimas su Žaku Širaku, tada gulti ir bandyti užmigti, gulėti, kol šuns lekavimas vėl mane pakels. Retkarčiais už uždarų durų suskamba žadintuvas ir aš kažką šūkteliu.