Юли Цее - Ereliai ir angelai

Tu gyveni visai kitoje zonoje, sakau. Visai nesupranti.

Gal tau reikėtų apie tai pasikalbėti, sako ji.

O tave, pagalvoju aš, gal reikėtų gerai išdulkinti pasivertus kniūbsčią ant žurnalinio staliuko. Tik aš to nedarysiu. Šitas darbas kam nors kitam.

Paaiškinsiu, sakau.

Ji čiupinėja pipirų malūnėlį. Greičiausiai įsivaizduoja, kad čia mikrofonas, nes negali klausytis neturėdama mikrofono. Pagalvoju, kad žmonės radijuje turi mikrofonus su ausinėmis, jie visai nepanašūs į pipirmalę.

Ar matai didžiąją Europos dalį nuniokotą, klausiu, o išlikusius gyvuosius apgautus, išniekintus ir be atminties?

Ne, atsako ji.

O aš matau.

Praeina antroji amžinybės pusė. Galėtume lygiai taip sėdėti atskirai vienas nuo kito, kiekvienas savo virtuvėje, mąstydami arba visai ištuštėję, gręždami žvilgsniais skyles ore, tokia pat poza, bet skirtingose vietose. Tada, kaip ir dabar, mudu nebūtume labiau susiję. Ji prakiša kuo daugiau pirštų pro kavos puodelio ąsą, o aš staltiesės kvadratėliuose šaukšteliu braižau pabėgimo planą.

Kuo gi ji buvo vardu, klausia.

Išsigąstu, nors visą laiką laukiau, kada ji vėl prabils.

Ne tavo sušiktas reikalas, sakau.

Parodyk kambarį, kur tai įvyko.

Šūdą aš tau parodysiu.

Prašau, sako ji.

Į tą kambarį daugiau niekad neisiu.

Ketini niekad neiti į kambarį nuosavame bute, klausia ji, net trijų kambarių bute?

Užsičiaupk, šaukiu aš.

Taip trenkiu plaštaka į stalą, kad šaukštelis nušoka ant grindų.

Tada turi tik du kambarius, sako ji.

Tik vieną, sušnabždu, tai įvyko pereinamajame kambaryje.

Tau reikėtų dar gerai pagalvoti, sako ji.

Kilsteliu nuo kėdės, kad geriau užsimočiau, ir trenkiu jai atgalia ranka per lūpas. Jos galva lošteli, o kasa, ką tik laisvai supinta, išyra, plaukai lekia oru ir susitaršę krinta ant veido ir pečių. Sulėtinus vaizdą tikrai gražiai atrodytų. Tarsi kokia šampūno reklama. Atsistoju ir einu prie lango, duodamas jai laiko susitvarkyti plaukus. Žemai dešiniame kampe, ploname lyg tiulis voro tinkle, trys nusibaigusios boružės, ant jų nugarėlių vienodas taškų skaičius. Svarstau, ar koks nors voras pasaulyje sugeba įsigauti į jų minkštimą, pasiekti valgomą vidų.

Kai mūsų žvilgsniai vėl susitinka, merginos iš radijo veidas dėmėtas net tose vietose, kur nepaliečiau, o dešinėje tartum vanduo akyje į mėlyną įsimaišė raudona spalva. Dabar akis atrodo kaip vanduo, kuriame plaukia sužeistasis. Ji man primena mėnulį, pažvelgiu pro langą. Per tą laiką jis liovėsi kraujavęs, dabar šviesiai oranžinis, sumažėjęs ir ryškesniais kontūrais. Pakilo aukštyn, žvaigždžių link.

Kitame jos ištartame sakinyje išgirstu žodžius „diplominis darbas“. Dingteli, ar netrenkus jai dar kartą per veidą, bet vaizdas nė kiek nevilioja. Atsisėdu.

Dar kavos, klausiu.

Apelsinų sulčių, suverkšlena.

Intonacija labai jau primena Džesę, kuri irgi verkšlendavo, kai negaudavo ko įsigeidusi. Norėdamas nukreipti mintis, sutelkiu dėmesį į burnos ertmę. Gerklėje skonis tartum terapeuto laukiamajame. Sterilu. Gomurys, liežuvis, lūpos nutirpę, kai pradėsiu tarti žodžius, švebeldžiuosiu, tikiuosi, bent seilės nevarvės. Viskas puiku. Viskas bus dar puikiau, viskas, šiaip ar taip, tik žaidimas, viskas yra viskas.

O prisiminimai — tiesiog lyg televizija.

Nusišypsau moteriai prie mano virtuvinio stalo, šypsena nuoširdi, ir kai ji atsako šypsena, atsargiai, nes lūpa patinusi, aš imu švytėti.

Kaip 1000 vatų, kaip halogeninė lemputė. Nuostabu. Aš nuostabus. Pasvarstau, gal vadinti ją. „mažyte“.

Ką tu pasakei, mažyte, paklausiu.

Apelsinų sulčių, kartoja ji.

Ne, sakau draugiškai, prieš tai.

Kad tu būtum gera tema mano diplominiam darbui.

O, sakau, tu ne tik dirbi, bet ir laviniesi. Puiku. Turi cigarečių?

Tampu šnekus. Ji nepatikliai nužvelgia mane.

Šaipaisi?

Ne, sakau, tikrai klasė. Studijos — jėga. Ką studijuoji?

Susidomėjęs žvelgiu jai į veidą. Lūpa toliau tinsta, jai šitaip tinka, gal ir mano lūpos patinusios, kad ir kaip ten būtų, jos atvipusios, apčiuopiu pirštų galais. Visiškai nejautrios. Kalbant apatinė lūpa vis patenka tarp dantų, atrodo lyg gabalas minkšto trintuko, kurį turiu išspjauti. Pasižiūrim vienas į kitą.

Sociologiją ir filosofiją, atsako ji.

Aišku, sakau, puiku. Derinasi su darbu.

Jau eisiu, sako ji.

Ir atsistoja.

Ne, ne, ne, ne!

Siekteliu jos, kad pasodinčiau ant kėdės. Išsprūsta. Noriu pasikalbėti.

Neišeik, tariu.

Tūkstančio vatų šypsena ją apakina, traukiasi toliau. Iš koridoriaus švysteli man cigarečių pakelį.

Gal parūkom, kviečiu ją.

Aš nerūkau, sako ji. Cizos — darbo priemonė. Einant į tokius susitikimus, kaip dabar.

Ji pasiima švarką, o aš girdžiu save lemenant, kad pasiliktų, kalbėti sekasi labai greitai, nors kalbos padargai beveik paralyžiuoti. Man reikia su kuo nors pasikalbėti. Manyje tiek daug jautrių spindinčių žodžių, jiems reikia adresato. Jaučiuosi it indas, kuriame knibžda jonvabalių. Noriu juos išdovanoti. Žlugsiu, jei mergina iš radijo dabar paspruks.

Iki, sako ji, dar grįšiu.

Paskui ją su trenksmu užsidaro durys, o aš krintu ant vėsių grindų plytelių ir imu giedoti valstybės himną. Kitkas neateina į galvą.

2 Tigras (vienas)

Nubundu nuo žadintuvo skambėjimo. Mano pirštai tvirtai įsikibę į žemiausią iš lentų, skersai ir išilgai prikaltų prie durų staktos. Elektroninis garsas tvindamas veržiasi per buto sienas, tarsi jos būtų iš popieriaus, kiekvieną rytą ir vakarą lygiai septintą, tą valandą, kai pažadino mane ir Džesę paskutinį jos rytą. Girdžiu jį virtuvėje, girdžiu svetainėje, bet garsiausiai čia, koridoriuje. Ačiū Dievui, kad visai atsitiktinai nusipirkau su balso kontrolės įtaisu.

Nutilk, šaukiu.

Jis nereaguoja, todėl atsikrenkščiu, kilsteliu galvą ir dar kartą sušunku, kiek išgaliu:

Užsičiaupk!

Jis nutyla. Kokius keturis kartus, su trijų minučių pertraukomis, turėsiu ant jo rėkti, pakaitomis belsti kumščiais ar kakta į užkaltas duris. Jei išvis dar kuo džiaugsiuos, tai ta diena, kai nusilps jo baterijos.

Nudžiūvęs prakaitas ant viršutinės lūpos ir kaktos paliko trapų druskos sluoksnį. Kai patrinu pirštu, nubyra baltais smulkiais trupinėliais. Ant žemės, prieš pat mano akis, ima rastis mikrokosmosas, snieguotas kraštovaizdis. Dulkių kamuolėlis — tai miškas, iš burnos ištekėjusi seilių balutė — ežeras. Sninga. Trinu toliau, kol nieko nenubyra. Tada papučiu ir atsistoju. Koridorius ilgas lyg vagonas ir tuščias, stovi tik telefono spintelė iš aliuminio ir lauko durų link tiesia linija bėga austas takelis, lyg be jo kelyje pasiklystum. Ant telefono spintelės — belaidis telefonas ir merginos iš radijo kaspinas. Abu daiktai kandžiojasi. Pirštų galais paimu kaspiną ir užmetu jį už spintelės. Kai prisiliečiu prie telefono, ant dilbių pasišiaušia plaukeliai. Juk ant jo turėjo būti kraujo ir smegenų, paklausė manęs mergina, kai paskambinau į radiją. Visą laiką atmintyje ieškojau jos vardo, tik dabar prisiminiau: Klara.

Šitaip ji save vadina radijo laidoje.

Vietą ausiai ir mikrofoną ragelyje nuvalė kažkas kitas, o aš stebiuosi, kaip paprasta vėl juo skambinti. Šiam daiktui neaiškiu būdu pavyko išsaugoti šiokį tokį neutralumą. Stoviu kambaryje, laikau aparatą rankoje ir negaliu atitraukti nuo jo žvilgsnio. Man dažnai taip užeina — imu ir sustingstu. Akyse viskas susilieja, o galvoje scenos ir balsai. Tai mano būdas prisiminti. Tą naktį, kai išlakių patraukiau telefoną, žvilgsnis taip ir liko įsmeigtas į tuštumą. Klaros radijo laidos telefoną moku atmintinai, jo numeris įterpiamas kas dešimt minučių išdainuojant melodiją, kurią lengva įsiminti. Manau, spausdamas mygtukus, ausyse ją girdėjau, taigi veikiau dainavau nei rinkau numerį. Prispaudžiau ragelį prie sveikosios ausies. Nors radijas buvo išjungtas, žinojau, kad ji veda laidą. Tai buvo trečiadienio naktį tarp dvyliktos ir pirmos. Man pačiam nebuvo labai aišku, ką darau. Kai kažkas atsiliepė, baisiai išsigandau. Vis dėlto atsiliepusiam pasakiau, kodėl skambinu, ir mane tuoj sujungė.