Юли Цее - Ereliai ir angelai

Ji pradėjo įprastu pasisveikinimu, bet aš pertraukiau. Pasakiau, kad noriu papasakoti apie vieną pokalbį telefonu, iš kurio ir dabar skambinu.

Ar seniai, paklausė Klara.

Prieš aštuonias savaites, o dabar užsičiaupk ir leisk man pakalbėti, pasakiau aš.

Tvarka, tarė Klara.

Labai susijaudindavau, kai reikėdavo paminėti Džesės vardą, todėl nutariau sakyti „mano draugė“. Man pačiam skambėjo taip, lyg pasakočiau apie nepažįstamą žmogų.

Ne mano, o mano draugės rankoje buvo šis telefonas. Sėdėjau biure ir paskambinau pranešti, kad užtruksiu. Draugė kalbėjo mažai, veikiau niurnėjo.

Dar valandą porą, mažyte, pasakiau.

Hm hm hk hk hk, išgirdau.

Baik, neniurzgėk, tariau.

Tai kada grįši?

Kiekvieną balsį nenatūraliai tęsė.

Greit, pasakiau, tuojau.

Jau kelias savaites buvo blogiau nei įprastai, dienų dienas su ja negalėjai protingai pasikalbėti. Žinoma, ji miela. Bet ir vargina. Tačiau labiausiai kelia susirūpinimą.

Kuuuuperi, nutęsė ji, manau, kad tigrai grįžo.

Nesąmonė, baik.

Tu grįįįįši, ar ne?

Žinoma, grįšiu, pasakiau, nepaistyk niekų.

Aš nepaistau, tarė ji.

Tada pasigirdo šūvis. Ne iš karto suvokiau, kad tai garsas, jis įsmigo lyg peilis į kairiąją ausį, skausmas buvo aštrus ir tuoj liovėsi, o paskui ausyje ėmė spengti. Nepraradau proto ir žaibiškai prispaudžiau ragelį prie kitos ausies, ir kaip tik tada išgirdau, kaip dusliai dunkstelėjo kūnas ir sausai barkštelėjo nukritęs ir grindimis čiuožiantis telefonas, kurį laikė mano draugė. Ir tada tyla. Ryšys nenutrūko, bet buvo tylu. Labai tyliai inkštė šuo. Kelis kartus pašaukiau ją vardu. Neryžtingai. Kartais sakoma, kad šokas viską prislopina ir kliudo žmogui susigaudyti. Aš viską iškart supratau. Žinojau, kad per vėlu. Tik nežinojau, kodėl ji taip padarė.

Radau ją namuose. Telefonas net neįbrėžtas.

Ir tuo telefonu tu man dabar skambini, paklausė Klara, juk ant jo turėjo būti kraujo ir smegenų.

Nors ji ir daug patyrusi, bet balse suskambo jaudulys.

Taip ir buvo, patvirtinau. Ji šovė sau į ausį.

Ir padėjau ragelį, nes reikėjo išsivemti.

Žadintuvas pypsi, aš rėkiu ant jo. Kai tik kaspinas dingsta už spintelės, taip sviedžiu telefoną ant žemės, kad jis nuslysta koridoriumi į virtuvę, baterijos ir jų skyrelio dangtelis lekia į skirtingus kampus. Daug kartų buvau šitaip numetęs. Jis nedūžta. Tik baterijos išlekia, o kartais ir ne.

Prieinu prie šaldytuvo ir taip pašniaukščiu kokaino, kad iš nosies ima bėgti kraujas. Jis varva man per smakrą už marškinių apykaklės. Nesišluostau. Vėl prabėgo trys minutės, šaukiu ant žadintuvo, šįkart iš svetainės, kur nudrimbu ant čiužinio, per jo kraštą nukąra galva, įsiklausau tik į spengimą kairėje ausyje, jis patikina, kad Džesė apie mane galvoja.

Žvelgdamas į sieninį kalendorių ir rankinį laikrodį bandau susiorientuoti. Apskaičiavęs gaunu pirmadienį ir mėnesio pradžią, nors maniau, kad ji dar toli. Taigi vos po kelių dienų, o gal ir kelių valandų, paskambins iš firmos. Ir tada paaiškės, kad aš nesusidoroju. Kad be Džesės nebėra darbo, nebėra pinigų, nebėra normalaus gyvenimo. Kitados, kai ji pas mane atėjo, dar galvojau, kad SU ja nebebus normalaus gyvenimo. Tai likimo pokštas, prisiverčiu nusijuokti: cha cha cha.

Kai mergina iš radijo grįžta pasiimti kaspino, jau esu priėmęs sprendimą. Nemėginsiu pradėti gyvenimo iš naujo. Kaip pavadinti tai, ką padarė Džesė, trūksta fantazijos. Bet galiu leisti įvykiams klostytis savaime, tada ilgai nebetruksiu. Šita mintis mane ramina. Pasveikinu merginą iš radijo išmintingai šypsodamasis suskeldėjusiomis lūpomis.

Tavo sumautas kaspinas, sakau, išlėkė pro langą, užkibo ant sunkvežimio užpakalinės ašies ir dabar jį velka iki Bosforo, drasko į skutelius, tad būtų geriausia, jei keliautum iš čia, susirinktum juos ir nusimegztum naują kaspiną. O kai baigsi, vėl ateisi.

Bet tu ir moki sakyti ilgus sakinius, sako ji.

Nueina pro mane į mano virtuvę ir atsisėda toje pačioje vietoje kaip ir aną kartą. Abi plaštakas pasideda ant stalo.

Apelsinų sulčių, sako ji.

Turiu, bet galvoju, gal pameluoti. Tiek to, per sunku. Įpilu stiklinę ir pastatau priešais ją. Pažvelgia į mane, o akyse bejėgis dėkingumas. Dėl to kyla mintis spjauti į savo ketinimus ir imtis ko nors apčiuopiamo, pavyzdžiui, įkišti galvą į dujinę orkaitę.

Aš visai ne dėl sumauto kaspino, ištaria ji.

Supila apelsinų sultis atgal į butelį neišliedama nė lašelio. Pakelia butelį prie lūpų ir išgeria kone visą, palikdama sulčių vos per pirštą.

Noriu tau kai ką papasakoti.

Varyk, sakau jai.

Mane neseniai aprūpino, šaldytuvas pilnas, tad galiu klausytis kiek tik nori.

Praėjusią naktį sapnavau, pradeda ji, sapne mačiau ir tave.

Linksėdamas galva ir šypsodamasis paimu jai iš šaldytuvo naują apelsinų sulčių butelį, o sau pudros.

Tu buvai kino režisierius, tęsia ji, ką tik baigęs filmą. Norėjai man parodyti. Apie vieną moterį, apgautą vyro.

Originalu, tariu pro nosį.

Atlošęs galvą tapšnoju sau per šnervę.

Ji buvo paskutinį mėnesį nėščia, sako ji.

Kalbėk, kalbėk, sakau.

Nueinu į svetainę paieškoti cigarečių. Grįžtu į virtuvę, o ji iš tiesų viena sau kalba toliau.

Ginekologo kėdė, kaip tik sako. Gydytojas darbuojasi akušerinėmis replėmis. Tu sakai, kad šita tavo mėgstama scena. Moteris stanginasi ir rėkia, gydytojas pagaliau kažką ištraukia iš tarpkojo ir atkiša jai. Tai didelio formato naujagimio nuotrauka, visa suglamžyta ir ištepta krauju. Aplink zuja spiečius musių.

Pučiu jai į veidą cigaretės dūmus, nes prisimenu, kad ji nerūko. Atrodo, jos šitai netrikdo. Atsidaro antrą apelsinų sulčių butelį.

Kaip tau patinka, paklausia.

Nereikšminga, atsakau.

Bet juk tai tavo kvailas filmas, sako ji. Tokių liguistų dalykų nė neišgalvočiau.

Gal kaip tik dėl to ir nereikšminga, sakau.

Šiaip ar taip, po tokio sapno gavau atsakymą į tai, ko savęs klausiau visą savaitę, sako ji.

Na, ir, klausiu.

Norėjau sužinoti, kodėl paskambinai man į laidą. Dabar žinau. Nes papasakosi man visą istoriją.

Akimirką įsivyrauja tyla. Tada pakylu. Laikas trenkti antrą kartą, ir šįkart sustoju tik tada, kai guli ji ant grindų.

Mane sustabdo telefonas. Iš tikrųjų labai apsidžiaugiu. Ji neišleido nė garselio, ir tai man trukdė kaip reikiant atsivedėti. Be to, karšta, karščiausia metų diena. Kol visuose kampuose ieškau prakeikto telefono, Klara nuslenka koridoriumi ir atsiremia į sieną. Galų gale randu jį ant čiužinio po paklodėmis. Gaudau kvapą ir prakaituoju. Skambutis mane erzina. Taip erzina, kad atsiliepiu neklausdamas savęs, kas gali skambinti.

Rufas nori su jumis pasikalbėti, sako sekretorė.

Skambina iš mano firmos. Ne iš mažos kanceliarijos čia, Leipcige, bet iš centrinės būstinės Vienoje. Krintu ant čiužinio. Kol mane sujungs, turiu kelias sekundes atsikvėpti.

Velnias, šnabždu, velnias.

Meksai, sako Rufas.

Jis amerikietis, ir vis nedrįsau pasakyti, kad liautųsi su tuo „Meksu“. Kai jo biure pradėjau švęsti savo pirmas pergales, pradėjo mane vadinti „Meksu Meksimaliuoju“. Vienas geriausių tarptautinės ir Europos teisės specialistų, ir dievinau jį nuo tada, kai viešėdamas mūsų universitete skaitė paskaitas. Praėjus dienai po paskutinio, antrojo, valstybinio egzamino žodžiu suskambo telefonas, ir dalykiškas moters balsas pasiūlė man darbą. Pas Rufą Vienoje. Ji paminėjo pradinį mėnesio atlyginimą, iš tiek aš anksčiau pragyvendavau pusmetį. Jam būčiau dirbęs tik už maistą ir būstą. Jis genijus. Ir net nenutuokia, kas man atsitiko.