Юли Цее - Ereliai ir angelai

Rufai, sakau.

Kaip jums sekasi, klausia jis.

Vienos dialektas su amerikietišku akcentu skamba maloniai kaip visada. Kas jo nepažįsta, greiti sumenkinti.

Puikiai, sakau.

Tada stebiuosi, kodėl nedirbate, sako jis.

Na, gerai, sakau, jaučiuosi sušiktai.

Taip ir galvojau, sako jis. Šį tą sužinojau apie nelaimingą įvykį, bet negaliu tinkamai įvertinti padėties, todėl ir nereiškiu užuojautos.

Nesivarginkite, sakau.

Meksai, sako jis, jūs žinote, kad firmai esate reikalingas. Skambinu norėdamas priminti, kad ir jums reikia firmos.

Iš aidinčio balso suprantu, kad jis konferencijų salėje. Ji tokio dydžio, kaip visas mano butas, tik dvigubai aukštesnė, o langai nuo grindų iki lubų. Kai pirmą kartą ją pamačiau, pagalvojau, kad Rufas yra žmogus, gyvenime pasiekęs viską. Ir aš pats esu tas, kuris pasieks viską.

Labai gaila, sakau, bet jūs klystate.

Ne, atsako jis, pats tai žinote. Meksai, jums žinomas raminamasis teisinės sistemos poveikis. Pritaikykite jį sau.

Rufai, aš narkomanas.

Kiek laiko mirtina tyla. Tada nuaidi jo juokas.

Meksai, sako jis, juk žinote, kad trisdešimt procentų visų įstabiųjų juristų yra priklausomi nuo narkotikų. Ir iš jų visas šimtas procentų dirba pas mus.

Pokšte per daug matematikos, kad galėčiau greitai ją perkrimsti. Aišku, kad žinau, kaip ten būna. Visi stresuoja. Tačiau nežinojau, kad jis tą žino.

Negaliu grįžti, sakau jam. Jau mečiau.

Ką metėt, klausia.

Ko nors imtis, kad prie visų sienų ir tiltų atramų negirdėčiau vandens čiurlenimo.

Meksai, klausia jis, gal jau pradėjot eiliuoti?

Ne, sakau.

Jūs žinote, kad yra be galo daug jaunų kazuistų, kurie viską atiduotų už jūsų vietą.

Taip, sakau.

Jūs žinote ir tai, kad nedaugeliui žmonių taip nutinka, kad juos ragintų pasilikti, nors devynias savaites nesirodė darbe.

Taip gali nutikti tik tam, sakau, kuris dirba pas jus.

Įsivaizduoju, kaip jis traukiasi, kaip oda tampa dar labiau įdiržusi ir įdegusi nei paprastai. Jo kabinetas Vienoje mažiausias iš visų ir vienintelis apstatytas antikvariniais baldais, o ne japonų stiliaus minimalistinėmis medžio konstrukcijomis. Įsivaizduoju Rufą, kaip jis iš dešimt ryškiai raudonų plaštakos storio įstatymų knygų sukrauna pjedestalą, kad aukščiausioje savo kabineto lentynoje pasiektų šeštojo dešimtmečio NATO dokumentus. Jis fenomenalus. Mergina iš radijo atšliaužia į svetainę ir pasirodo tarpduryje. Skruostai šiek tiek drėgni, šiaip viskas lyg gerai. Atsisėda pagarbiu atstumu. Gera į ją žiūrėti.

Be to, sako Rufas, uždirbate milžiniškus pinigus.

Ak, ir tai, sakau.

Ar jūs tikras, klausia Rufas, kad netrokštate tapti poetu? Jūsų, vokiečių, nesuprasi.

Visiškai tikras, atsakau šypsodamasis.

Taigi prašote atleisti jus iš darbo?

Abu žinome, koks čia reikalas. Giliai įkvėpiu.

Prašau atleisti dėl tarnybinių priežasčių ir skirti milžinišką kompensaciją, sakau aš.

Pas mus dirbote vos trejus metus.

Neatsakau. Žinau, kad jis dabar kovoja su savimi. Nors mane ir mėgsta, bet leidau sau per daug.

Visa kita raštu, pagaliau pasako. Sėkmės, Meksai.

Sėkmės, Rufai. Jūs esat...

Jis padėjo ragelį. Paleidžiu telefoną iš rankų ir nusprendžiu juo galutinai atsikratyti. Man jo nebereikia. Susuku patalynę į gniužulą ir ieškau vėsios vietos veidui.

Na, tai dabar, staiga tyliai prabyla mergina iš radijo, dabar tai jau turi daug laiko.

3 Skylė

Išgrūdau ją už durų, o po dešimties minučių vėl skambina.

Kol dar neišėjau, sako ji, vis dėlto norėčiau pasiimti savo kaspiną.

Esu pavargęs. Su ja į kambarį siūbteli vėsaus oro srautas iš laiptinės. Plaukai užkritę ant veido. Parodau į aliuminio spintelę ir nueinu į virtuvę. Girdžiu, kaip pastumia ją į šalį. Ilgai trunka, kol ji vėl prabyla.

Argi normalu, paklausia ji, kad tavo bute grindys prapjautos?

Pažvelgiu į koridorių. Telefono spintelė vis dar atitraukta nuo sienos, mergina iš radijo pasilenkia prie grindų. Kaspiną su gumele rado, dabar vėl susirišusi plaukus į uodegą. Iš pradžių visai nenoriu prieiti, akivaizdu, kad ji ieško menkiausios dingsties dar keliomis minutėmis ilgiau gadinti man nervus.

Bet paskui vis dėlto prieinu.

Stovime vienas šalia kito kaip draugai ir žiūrime į skylę. Ji keturkampė, kampai išpjauti neišpasakytai nemokšiškai, dėl to atrodo lyg mokinuko kirpta gyvatvorė. Viename kampe išgręžta daug skylių, greičiausiai žymėjusių vietą, kur pradėti pjauti pjūklu. Angos kraštai prie trumpųjų kraštinių iš apačios apklijuoti kartono juostomis, jos laiko dangtį — maždaug keturiasdešimties centimetrų ilgio išpjautą grindų gabalą, kurį pakėlė Klara. Tikriausiai jos nykščių nagai stiprūs. Džesės nykščių nagai irgi buvo stiprūs. Karštligiškai bandau prisiminti, kada paskutinį kartą spintelė buvo stumdyta. Neprisimenu, kad būtų reikėję. Taigi slėptuvė galėjo atsirasti mums įsikėlus į butą, daugių daugiausia prieš dvejus metus. Ta skylė liudijo savotišką Džesės naivumą — ir pagalvok tu man, kad taip blogai paslėptas daiktas bus nerastas. Toks naivumas, kad galų gale atsiskleidžia visa gudrybė.

Buvau tikras, kad viską, kas priklausė Džesei ir ką buvau užrakinęs abiejuose kambariuose, be pėdsako pašalinau. Dabar išlenda dar šis tas jos, ir tai visų pirma nepakenčiamai būdinga jai, o antra — to neįmanoma panaikinti. Skylė. Taip skauda, kad turiu nusigręžti. Dovanoju skylę merginai iš radijo.

Einu į kambarį ir imu rankioti nuo grindų suglamžytas nosines ir nuorūkas. Koridoriuje Klara iš skylės kažką ištraukia, be paliovos čeža. Atidarau langą, išmetu nosines ir nuorūkas, persisveriu per palangę, kad girdėčiau tik gatvės triukšmą.. Kai pro šalį važiuoja tramvajus ar koks statybininkų sunkvežimis su barškančiu kėbulu, dreba visa palangė ir aš kartu su ja, man patinka, nes kelias minutes nejaučiu savo drebulio.

Lauke dar karščiau nei kambaryje. Apsilaižau lūpas, kad tarp jų įsprausčiau cigaretę be filtro, kai ji jau dega ir noriu paimti į ranką, prilimpa prie apatinės lūpos. Žarija nudegina krumplius, nuplėšiu cigaretę nuo lūpos, prie popieriaus lieka prikibęs odos skutelis. Dūmai graužia plaučius, tarsi juos kas dirbtinai kaitintų, mano paties prakaitas degina akis. Gatvėje dvi menkai apsirengusios trylikametės žiūri į pasklidusias nosines ir nuorūkas, paskui pakelia akis į mane. Nusispjaunu. Karšta.

Kaminų, erkerių ir antenų siluetai kitoje gatvės pusėje, tarp jų pavienės šviesos galėtų būti okeaninio garlaivio. Už jų saulė, iš jos dangumi plūsta raudona spalva, lyg jai, o ne man, kraujuotų iš nosies. Tuoj pasaulis atloš galvą ir naktį it šaltą skepetą prispaus prie sprando. Padaužau sau per skruostus, iš dešinės ir kairės. Tramvajai, apšviesti iš vidaus, vinguriuoja tarp namų. Matyt, aš užmigau pilvu užsikniaubęs ant palangės.

Koridoriuje ant grindų tupi mergina iš radijo. Maniau, kad ji seniai išėjusi. Paskui matau skersai atitrauktą telefono spintelę ir tą bjaurią skylę. Mergina į krūveles dėlioja banknotus dešimtinėmis, jais nuklota pusė koridoriaus. Išgirdusi mane atsisuka.

Ką tik baigiau, sako ji. Penki šimtai tūkstančių šilingų, penkiasdešimt tūkstančių dolerių ir dar šimtas trisdešimt tūkstančių Vokietijos markių. Kiek bus iš viso?

Juntu, kaip akyse tvenkiasi ašaros.

Šilingus padalink iš septynių, sakau jai. Pati paskaičiuok.

Beveik trečdalis milijono markių, sako ji. Ar žinai, iš kur pinigai?

Neįsivaizduoju, šnabždu.

Greičiausiai jie tavo draugės, sako mergina.