Юли Цее - Ereliai ir angelai

Здесь есть возможность читать онлайн «Юли Цее - Ereliai ir angelai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Baltų lankų leidyba, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Ereliai ir angelai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Ereliai ir angelai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Romane atsargiai gvildenamos visuotinės problemos – saitai tarp prekybos narkotikais ir tarptautinės politikos, Balkanų kelio ir paauglių nusikalstamumo. Tačiau svarbiausias vaidmuo, pratęsiant W. Burroughso, I. Welsho tradiciją, atitenka žmogaus sąmonei – nihilistiškai ir haliucinuojančiai. Zeh jautriai skverbiasi į žmogiškąją vadinamos naujosios Europos tuštumą. Skaitytojas su pagrindiniu veikėju Maksu klaidžioja Vienos gatvėmis ir žmogiškojo suvokimo paribiais.
Juli Zeh (Juli Cė, g. 1974) – vienas labiausiai provokuojančių balsų šiandieninėje vokiečių literatūroje. Nuo 1995 m. rašytoja gyvena Leipcige. Tarptautinės teisės specialistė, dirba JT. Be to, baigusi vokiečių literatūros studijas, dėsto Vokietijos universitetuose kaip vizituojanti lektorė. 2001 m. Juli Zeh keliavo po Bosniją ir Hercegoviną, nuo to laiko jos teisinė ir literatūrinė veikla siejasi su buvusios Jugoslavijos problemomis. Romanas „Ereliai ir angelai” 2002 m. gavo premiją už sėkmingiausią knygos debiutą Vokietijoje. Zeh kūryba lyginama su G. G. Marquezo magišku pasakojimu ir R. Carvero negailestingu realizmu, veikėjų charakteriai – tarsi H. Böllio, G. Grasso veikėjų reminiscencijos. Romanas aliuziškai siejamas su Stanley Kubricko, „posttarantinine“ kinematografija. „Run, Juli, Run...”
Versta iš anglų k.-„Eagles and Angels“
Vertėjas: Jūratė Dikšaitė, Indrė Klimkaitė

Ereliai ir angelai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Ereliai ir angelai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Džesė staiga atsisėdo, persibraukė rankomis veidą ir nedrąsiai šypsodamasi nustūmė Rosą.

Gerai, sušnabždėjo ji.

Rosas sugrįžo į savo vietą prie lentynos.

Tėvas tik norėjo sužinoti, kas vairuoja, tarė jis.

Džesė pašoko ant kojų, nubėgo prie Šeršos ir atsitrenkė į jį. Jis gerokai nustebęs apkabino ją. Iš ten ji parodė į mane.

Kuperis vairuoja, tarė.

Pirmą kartą ji taip mane pavadino prie kitų. Žinojau, kad norėjo man gero, bet pasijutau nesmagiai.

Maksas, pasakiau Herbertui.

Aha, tarė jis.

Jis pamojavo man savo didele plaštaka, lyg sėdėčiau ant turėklų dideliame okeaniniame garlaivyje, kuris ką tik atsišvartavo nuo krantinės ir tūtuodamas pradėjo kelionę per Atlantą. Dūsaudamas jis nuėjo prie rašomojo stalo ir kažką užsirašė užrašų knygelėje.

Išeina, kad viską darote kartu, pasakė.

Rosas priėjo prie jo, ir jiedu ėmė taip greitai ir tyliai kalbėtis, kad nieko nesupratau.

Taigi sveikas atvykęs, tarė pagaliau Herbertas. Džese, ar dar kiek liko?

Viskas parduota, pasakė ji išdidžiai.

Tu šaunuolė, tarė jis.

Iš stalčiaus Herbertas ištraukė hermetišką maišelį, viršuje užrištą raudona gumele.

Tai bent, pasakė Šerša.

O, šventas šūde, tariau aš.

C 17 H 21 NO 4 , pasakė Herbertas.

Dar niekad nebuvau sakęs „šventas šūde“. Ir niekad neuosčiau kokaino. Maišelyje tikrų tikriausiai buvo du šimtai gramų. Kelis kartus pliaukštelėjau liežuviu. Herbertas mažyčiu šaukšteliu pabėrė ant stiklo gabalėlio dvi krūveles miltelių ir šalia padėjo aukso spalvos šiaudelį. Jis mums pamojo, Šeršą užleidau pirmą. Kai jis baigė ir aš pasilenkiau, stikle pamačiau savo veidą, skersai jo ėjo balta linija, perkirsdama mano veidą. Užspaudžiau vieną šnervę ir trūktelėjau taip smarkiai, kad viskas iškart pranyko, o kairė akis ėmė ašaroti.

Kai vėl atsisėdau ant palangės, įkišau pirštą į šnervę, viską, kas galėjo būti prilipę, iškrapščiau ir susikišau į burną. Sūrus snarglių skonis ir kartu karstelėjęs, chemiškai sterilus ir savotiškai gardus, liežuvis ir lūpos tuoj nutirpo, o nosyje šalta, lyg joje būtų šaldymo kamera.

O ji, paklausiau.

Parodžiau į Džesę, vis dar tupinčią ant grindų. Herbertas mane neteisingai suprato.

Jai nereikia, pasakė jis.

Gerai, tariau.

Man nereikia kvaišalų, pasakė Džesė, man su galva blogai.

Atsakymai mane patenkino, patenkino viskas, nes viską supratau. Suvokiau Visatą ir gyvenimo laikinumą joje, ir būtinybę trumpam virš to pakilti. Iš tikrųjų man reikėtų bėgti iš čia lauk, mokyti žmones gatvėje, gal reikėtų nupiešti paveikslą ar bent jau sutvarkyti butą, išvalyti, sudėlioti visus daiktus, sujungti į geometrinę sistemą, nes tik joje atsiskleistų jų esmė. Tą sistemą žinojau. Buvau lyg sukaustytas. Reikėjo ką nors daryti, ką nors, ką jau seniai norėjau padaryti, ir pagaliau atsisėdau ant kilimo šalia Džesės, žiūrėjau į ją tokiu žvilgsniu, kuris man pačiam degino akis, bijojau, kad jis trenks jai lyg dviejų tūkstančių voltų smūgis ir pavers pelenais. Nieko panašaus neįvyko. Kiūtojau priešais ją nevykusiai sukryžiavęs kojas, vos remdamasis į grindis, o už jos mažo sulinkusio silueto be paliovos keitė vietą kambario perspektyva, sienos tai susikirsdavo, tai vėl išsiskirdavo. Staiga ji suėmė mano ranką. Piršteliai buvo tokie maži, kad apglėbė ne visą plaštaką, o tik didįjį ir bevardį pirštus. Pirmą kartą gyvenime mergina paėmė mane už rankos. Pasižiūrėjome vienas į kitą, ir aš supratau Džesę, žinojau, kad ir jos galvoje daiktai turi iš naujo išsidėstyti, pagal sistemą, kurią žinojau tik aš.

Pastebėjau, kad kiti trys tyliai šnekučiuojasi.

Bet kaip ji, pakartojau.

Herbertas vėl nesuprato klausimo.

Ji susitiks su jumis Baryje, atsakė Herbertas, atiduos jums bilietus ir palydės atgal į Vieną.

Gerai, tariau aš.

Šiandien vakare nueisime kur nors pavalgyti, pasakė Herbertas.

Bet kaip ji, vėl paklausiau.

Džesė eis kartu, atsakė jis.

Gerai, pasakiau.

Šerša irgi linktelėjo išsišiepęs, jo skruostai liepsnojo.

Suskambus telefonui, iškart žinau, kad čia ji. Išjungiu diktofoną. Kai ančiukui Donaldui skambina jo dėdė Dagobertas, su kiekvienu skambučiu telefono kabelis šokteli į orą ir nupiešia dėdės siluetą pražiotu snapu. Panašiai ir aš regiu priešais save Klarą. Pakeliu ragelį.

Ką, piktai suniurna ji, ką tai reiškia.

Neturiu ką atsakyti.

Nori mane apmauti, narkomane tu, rėžia ji.

Vėl galvoju.

Ne, sakau.

Klausyk, šnypščia ji, gali būti pamišęs ar koks, bet nesileisiu, kad mane maustytum. MAN tai SVARBU. LABAI SVARBU!

Ji ėmė šaukti, tikrai, atrodo, susijaudinusi, jos elgesys telefonu ryški priešingybė mano vidinei būsenai, aš tuščias, esu pasiklydęs kažkur tarp Vienos, Bario ir geltonos kaip saulė pižamos.

Gerai, gerai, šnabždu.

Nenoriu rietis, tik ne dabar. Turiu jai papasakoti, kas atsitiko mano bute. Kai ji vėl nori šaukti, balsas užlūžta, kaip sulinksta pašauti keliai; kūkčiodama ji vis labiau glemba.

Klausyk, cypčioja ji, tau spręsti, ir būtent DABAR. Kaip tik dabar tu pasakysi, nori AR NENORI toliau dirbti.

Ji šniurkščioja, girdžiu tylų kremzlių traškėjimą, tikriausiai ji smarkiai trina nosį atgalia ranka.

Aišku, aišku, sakau, padarysiu viską, ką nori.

KĄ, sušunka ji.

Lik ten, kur esi, sakau jai, ateinu. Kur dabar esi?

Kavinėje „Žozefina“, kūkčioja ji. Stoviu prie baro ir visi į mane spokso.

Staiga man jos darosi gaila, labai gaila, net labiau už save.

Nejudėk iš vietos, sakau jai, pasiimsiu taksi ir po penkių minučių būsiu pas tave.

Ji padeda ragelį. Čiumpu diktofoną, pasiimu šunį ir lėkte nulekiu laiptais.

Vos ją pažinau. Sušlapęs blakstienų tušas bėga skruostais dviem nelygiomis juodomis juostomis, apačioje išsišakojančiomis lyg upės delta. Tarp nosies ir lūpų likęs įstrižas rankove nubrauktas pėdsakas. Lyg būtų norėjusi perbraukti savo veidą. Plaukai, buvę surišti į mazgą, dabar styro kuokštais išsipešę aplink visą galvą. Ji, ko gero, šėlo iš pykčio. Artinantis prie jos staliuko barmenas žiūri į mane daug sakančiu žvilgsniu. Ji sėdi susmukusi prie mažo apskrito stalelio marmuriniu paviršiumi, pačiame jo viduryje tuščia peleninė. Nei stiklinės, nei puodelio. Ji net nepasisveikina su Žaku Širaku, šuo nusivylęs nusigręžia. Imu glostyti jai galvą, kad ką nors daryčiau. Bet plaukai, tų sausų, mirusių ir suragėjusių ląstelių rinkinys, — tai bendras kapas, labiausiai atstumianti žmogaus kūno dalis, nuolat nugaištanti ir iškrintanti. Atitraukiu ranką, keli įsielektrinę plaukai seka paskui mano ranką, nupurtau juos, lyg būčiau palietęs voratinklį. Jos plaukų vanilės kvapas prilimpa prie mano rankos.

Užsakau stiklinę vandens ir krūvą popierinių servetėlių. Kol sugrįžta kelneris, sėdime nejudėdami, ir nežinau, nei ji apie ką, nei ką aš pats galvoju.

Sudrėkinu servetėlę vandeniu, viena ranka pasuku Klaros veidą į save ir trinu juodus ruožus. Servetėlė tuoj patamsėja, bet ruožai nelabai šviesėja. Švariomis servetėlėmis ir didesniu kiekiu vandens nudažau jos skruostus vienoda pilkšva spalva. Ji tokia suglebusi, jog smakrą tenka tvirtai laikyti, kad būtų tinkama atrama šluostant ir trinant. Kai pagaliau esu patenkintas rezultatu, Klaros skruostai raudoni kaip ugnis, ji atrodo guvesnė. Aš jaučiuosi geriau.

Klara, sakau jai.

Ji tuoj vėl ima jaudintis.

Tau į viską nusispjaut, cypauja ji, tavęs tai visai nedomina.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Ereliai ir angelai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Ereliai ir angelai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Ereliai ir angelai»

Обсуждение, отзывы о книге «Ereliai ir angelai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x