Юли Цее - Ereliai ir angelai

Aukšta klasė, pasakiau.

Užsičiaupk, tarė Šerša.

Kitą automobilį vairavo moteris. Virš jos galvos degė lemputė, atsispindėjo tankiuose juoduose jos plaukuose.

Na, pirmyn, pasakė Šerša.

Jis pasitrynė delnais veidą. Šįkart nebėgo, tik pamojo ir palaukė, kol moteris pati privažiuos.

Do you speak English? paklausė jis.

Po trijų minučių jau sėdėjau ant užpakalinės sėdynės pritraukęs kelius. Tai buvo mažutėlis automobilis dviem žmonėms. Motoras bagažinėje, iškart man už nugaros, ir griaudėjo taip garsiai, kad negalėjau suprasti, kas kalbama priekyje. Kelis kartus Šerša, pasisukęs į mane, davė cigarečių su filtru, gautų iš moters, ir aš užtraukdavau. Už mus ji buvo vos keleriais metais vyresnė, gal daugiau nei dvidešimties, važiavo tik dešiniąja kelio juosta ir ne greičiau nei devyniasdešimt per valandą.

Pusę trijų pasiekėme centrą. Pamačiau didoką apšviestą pastatą ir supratau, kad tai tikriausiai stotis; mergina atvežė mus į sutartą vietą. Atsisveikindamas Šerša abiem rankomis suėmė jos veidą, ji pasuko galvą, greitai įlipo į automobilį ir nuvažiavo.

Naktis buvo giedra, šiek tiek atvėso, beveik idealu.

Na, paklausė Šerša.

Atsipeikėk, pasakiau jam, kad ir kaip ten būtų, mes vis dar neturime automobilio. Be to, kur Džesė?

Prie stoties sienų, atsirėmę į margas kuprines, sėdėjo grupelė klajūnų, laukiančių tarptautinio traukinio. Vienas jų, pasidėjęs gitarą ant sulenkto kelio, grojo The Answer My Friend. Truputį apsidairėme.

Gal čia yra daugiau stočių, paklausiau.

Nesąmonė, riktelėjo Šerša.

Tai pirmas kartas, kai jis, regis, prarado savitvardą. Man bemat kilo įtarimas, kad jis apie visą šią akciją žino daugiau už mane.

Ji turi būti čia, pasakė Šerša, mes pavėlavome tik pusvalandį.

Jis nuėjo paieškoti kitoje geležinkelio stoties pusėje ir salėje. Mano nikotino poreikis dar toli gražu nebuvo patenkintas, todėl aplankiau keliautojus ir paprašiau cigaretės. Jie buvo vokiečiai. Atsistojau aikštės viduryje, tik rūkiau ir veidu jaučiau lengvai judantį vasaros orą. Kiekviena šalis, kiekvienas miestas turi savo kvapą. Taigi šitaip kvepia Pietų Italija, taip kvepia Baris.

Aikštės gale buvo didelė sankryža, prieš ją lyg į gerklę laiptais žemyn leidosi požeminė pėsčiųjų perėja. Kitoje pusėje pamačiau parkelį, jame atrodė ypač tamsu, sakytum, jis sugeria bet kokią šviesą. Dešinėje parką dideliu lanku juosė platesnioji gatvė, kilpa priminė transporto žiedą. Požeminėje perėjoje išvydau Džesę, ji man pasirodė lyg vizija. Nuo geltonų plaukų tarsi sklido šviesa, ėjo manęs link neišpasakytai lėtai, nešė mėsainį, laikė jį abiem rankomis.

Ją pamatęs pasijutau laimingas.

Džesė sustojo priešais mane ir per šiaudelį siurbtelėjo limonado, kurį prilaikė sulenkta alkūne. Skruostuose duobutės pagilėjo, o skystis kilo šiaudeliu it plonas gelsvas augalo želmuo pagreitintame filme. Džesės lūpos buvo padažytos kažkuo rožiniu, spalva priminė žymeklio. Lūpų kampučiai nuteplioti dažais, todėl atrodė, kad ji visą laiką šypsosi.

Ko taip spoksai į mane, paklausė ji.

Atsikando beveik pusę mėsainio ir prisikimšusi abu žandus šypsojosi man. Prieš nurydama patraukė šiek tiek geltono skysčio. Žiūrėdamas į ją pagalvojau, kad ji valgo kalną ir užsigeria saule.

Gerai, kad ištvėrėt, tarė ji pagaliau. Kur Šerša?

Ieško tavęs, sumurmėjau. Turiu tau kai ką pasakyti.

Norėjau tuo atsikratyti. Ji ištempė kaklą ir nužvelgė aikštę, būrį keliautojų, įėjimą į stotį. Turėjau suimti ją už pečių, kad pasižiūrėtų į mane.

Klausyk, pasakiau, automobilį pavogė.

Va, kur jis, riktelėjo Džesė.

Ji išsprūdo man iš rankų ir nubėgo prie Šeršos. Atidavė jam likusį mėsainį, nusišluostė rankas į kelnes. Ūmai pajutau dūrį pilve, lyg jame kas peilį sukiotų, žinojau, kad reikia į tualetą ir kad turiu tik kelias sekundes. Nudūmiau pro Šeršą ir Džesę į stoties pastatą.

Popieriaus niekur nebuvo. Neturėjau pasirinkimo, mano žarnynas raitėsi lyg kirmėlių lizdas. Rankomis įsitvėriau į durų rankeną, pritūpiau ir smarkiai pasilenkiau į priekį, kol užpakalis pakibo virš klozeto. Tai, kas šūviu išėjo, buvo skysta ir beveik skaidru.

Kai atsitiesiau, skaudėjo šlaunys; nusimoviau kelnes ir trumpikes, jomis nusišluosčiau ir išmečiau.

Lauke mindžikavo Šerša ir Džesė.

Ei, ar tau protas pasimaišė, pyktelėjo Džesė.

Aš atsiprašiau ir išties nebeprieštaravau. Jaučiau, kad pilvas paliko mane ramybėje tik kelioms minutėms ir tuoj vėl prireiks tualeto. Džesė man prieš veidą sumosavo trimis lėktuvo bilietais.

Ar supranti, pasakė ji, kad mes ką tik pavėlavom į užsakomąjį reisą.

Aš sergu, sušnabždėjau.

Privalome grįžti, pasakė Džesė, kiek įmanoma greičiau.

Einam ten, kur gavai mėsainį, tarė Šerša.

Taip, einam, maldavau aš.

Nuskubėjom požeminės perėjos link. Girdėjau, kaip į šaligatvį šlepsi basos Džesės kojos, girdėjau ją pūtuojant.

Jūs dar nenutuokiat, kas įvyko, pasakė ji.

Jos balsas staiga tapo žemesnis nei įprastai, ramesnis. Daug brandesnis.

Turime pirmu pasitaikiusiu transportu važiuoti į Vieną, nes kitaip turėsime bėdos visam likusiam gyvenimui. Visi trys. Ar suprantat?

Nėrėme į požeminę perėją, jos sienos buvo tokios purvinos, kad vos galėjai įžiūrėti mėgėjiškus grafitinius piešinius. Apėjome parką, tuoj už jo pasirodė apšviesta stiklinė būdelė, kurioje Džesė, matyt, ir nusipirko mėsainį. Aš iškart pasukau į tualetą, pasiekiau jį pačiu laiku. Čia net popieriaus būta. Nors imk ir apsiverk.

Kai grįžau, jie jau sėdėjo prie stalo, o priešais Džesę — juoda plastikinė dėžė, iš pradžių pamaniau, kad čia nešiojamoji stalinė kvarco lempa. Mano motina tokią turėjo. Tada pastebėjau spirale susuktą laidą, jis ėjo nuo dėžės į Džesės ausį ir baigėsi paprastu telefono rageliu.

Baltieji vilkai, pasakė ji į ragelį.

Tada ji klausėsi. Ant stalo priešais mane buvo padėta salotų, šalia dvi paprastos bandelės ir pieno stiklinė. Aš buvau sujaudintas, nors kas gali būti blogiau už pieną, kai viduriuoji.

Traukiniu, pasakė Džesė.

Man gerklėje įstrigo kukurūzo grūdas.

Tu rimtai, sušvokščiau aš.

Žinoma, tarė ji, persėsti Milane ir nedelsiant toliau į Paryžių.

Į Paryžių, paklausiau. Tai juk velniškai didelė apylanka!

Džesė trūktelėjo pečiais.

Nurodymas iš aukščiau, tarė ji.

Ar ilgai važiuosim, paklausė Šerša.

Išvažiuojam septintą ryto, atsakė ji. Į Vieną atvyksim po vidurnakčio.

Neištversiu, pasakiau.

Baik, tarė Šerša.

Jis peržengė kritinį tašką. Priešais jį ant stalo trys ar keturios kartoninės skirtingų spalvų dėžutės, keli keptų bulvių gabalėliai. Pūsdamas aušino kavą ir atrodė žvalus. Kitaip negu aš, jis pusę dienos miegojo automobilyje. Aš vairavau trylika valandų ir porą valandų galvojau apie tai, kad dėl pavogto automobilio mane primuš Bario geležinkelio stotyje. Džesė nunešė radiotelefoną užkandinės šeimininkui prie baro ir persimetė su juo keliais žodžiais itališkai, paskui jis paėmė aparatą ir nusinešė į galinį kambarį. Girdėjau, kaip kreipiasi į ją pavarde. Tada Džesė nuėjo į tualetą. Aš palinkau prie Šeršos.

Klausyk, Šikniau, pasakiau jam, kodėl tiesiog nepapasakoji, kas čia dedasi?

Kad tu nesugadintum, paaiškino trumpai.

Kaip kaip, paklausiau.

Ko nori? Juk viskas gerai pavyko. Tobula choreografija.