Юли Цее - Ereliai ir angelai

Teškiu ledus priešais Klarą ant stalo. „Solero miško uogos.“

Šį tą tau atnešiau, sakau.

Beveik gaila nutraukti tylą, juk ką tik ėmėme prie jos priprasti. Gal ir toliau reikėjo leisti tekėti laikui ir mėgautis tuo, kad vis sunkiau ištarti žodį. Ledai iš kitos degalinės ir kita rūšis nei praėjusį kartą.

Nuoširdžiai sveikinu gimtadienio proga, sakau jai.

Kaip šaunu, sako Klara.

Langas už jos atidarytas, net nepasisukusi švysteli ledus per petį ir pataiko. Visi išgirstam tylų šnaresį ir šleptelėjimą ant grindinio.

Ačiū, padėkoja maloniai.

Mergina šalia techniko tarsi girgždėdama kelis kartus garsiai iškvepia, galbūt juokiasi. Kelias sekundes pavyksta išlaikyti žvilgsnį prie jos: blyški oda ir raudoni plaukai man primena Mariją Huigsteten. Ant jos kėdės atkaltės kabo vyriškas švarkas, platus lyg burė, jis dengia jos nugarą tartum tamsūs erelio sparnai, pritvirtinti prie Ofelijos.

Čia Tomas, sako Klara, o ta, panaši į tavo buvusią sekretorę, šiuo atveju ne Marija, bet Zuzana.

Žinoma, ji buvo užsukusi į biurą pasižiūrėti, kaip ten kas atrodo. Tikriausiai net pasikalbėjo su Marija. Man nusišvilpt.

Sveikas, kvėpteli Zuzana.

Jai daugių daugiausia dvidešimt dveji, ir man pasirodo, kad žiūri į mane susižavėjusi. Matyt, vyrai, kuriems daugiau nei trisdešimt, jai erotiški. Iškart kyla klausimas, ar Klara mane čia pristatys kaip savo draugą.

Man reikia pasipudruoti nosį, sakau aš.

Iš svetainės girdžiu, kaip jie vėl tęsia pokalbį. Pykstu, ir pykstu tol, kol sušniaukščiu kokainą nuo viso staliuko kampo. Tada manyje ima tekėti meilumas lyg vanduo į šliuzą ir pakelia mane it valtį, vartai atsidaro, ir aš išplaukiu į jūrą. Į kambarį įeina Tomas, technikas.

Sveikas, seniai matėmės, sako jis.

Sveikas, sakau, atsiknisk.

Pažįstu šitą kambarį, pažįstu jį nuo galvos iki kojų, ištisas savaites vieną po kitos šniukštinėjau visas patalpas, kaip šamas akvariumo sienas, ieškodamas peno. Šis butas tapo mano galvos dalimi, mano mintys skraido pakampėmis, džiūsta ant vonios kambario grindų, kondensuojasi ant lango stiklų; mano mintys šliurksi kavos aparate, sujaukia kilimą, spragsi po Klaros pirštais ant kompiuterio klaviatūros lyg daugybė traiškomų vabalėlių, kai ji rašo. Čia aš viską apčiupinėjau. Tomo, techniko, čia nebuvo. Jam čia ne vieta.

Kai tik šitą ketinu jam pasakyti, ištraukia kai ką iš kišenės, ketina pažaisti. Tai rašiklis, storas, stambios ryškios juostos, geltona, raudona, mėlyna. Tas daiktas mane traukia, tartum būtų Visatos skylė, pro kurią tuoj bus susiurbta visa materija, visa būtis.

Ir ko jis taip žiūri, klausia Tomas.

Neturiu kada atsakyti, aš laukiu. Laukiu, kol jis pasuks rašiklį ir pamatysiu, ar jis su užrašu.

Taip, su juo. I love Wien , ir žodis love pakeistas širdele. Tiksliai prisimenu, kur mačiau šitą daiktą paskutinį kartą. Savo buvusiame bute, ant savo buvusios telefono spintelės, tarp suverstų daiktų po nuodugnios paieškų akcijos. Jaučiu, kaip mano veidas viepiasi, atrodo, lyg kas ant jo piltų greitai stingstančio vaško sluoksnį. Vypsnio nebeatsikratysiu, jis lyg išlietas.

Taip ir išeinu su juo iš svetainės, bandau tą vypsnį laikyti nuo savęs kuo atokiau, kaip ištiestoje rankoje nešamas pasmirdęs skuduras. Grimasa šaiposi mano veide, o aš su ja neturiu nieko bendra.

Na, ar buvo linksma, klausia Klara.

Jiedvi su Zuzana glosto Žaką Širaką. Pasirodo Tomas, dabar tarp jo siaurų lūpų cigaretė, o rašiklis dingęs.

Koks šuns vardas, kvėpteli Zuzana.

Pasakau jai, nors esu tikras, kad jau žino.

Vypsnys vis dar prilipęs man prie veido, ir kaskart, kai tik pasižiūriu į techniką, dar ima trūkčioti diafragma, įsitempęs bandau galvoti apie ką kitą. Širdis strykčioja, prakaitas iš pažastų upeliais bėga šonais ir pildo tvenkinį batuose. Po stalu taburetė, ją pastatau prie indaplovės. Kai atsisėdu ant jos ir atsiremiu, indaplovė įsijungia; staigiai pasisuku ir išjungiu paleidimo mygtuką.

Klara žiūri į mane rūsčiai. Matyt, su manimi kalbama, ir galbūt jau kurį laiką.

Nusiramink, sako Klara, visi nori sužinoti, kodėl šuns vardas Žakas Širakas.

Mes norėjome jį pavadinti Žiskaru Destenu, švokščiu aš, bet nežinojome, kaip tai rašoma.

Ar geriau?

Klara tupi prie manęs, kažkuo valo man kaktą. Pastebiu, kad virtuvė tuščia. Atima iš manęs šampano butelį ir padeda ant grindų, jis nurieda prie sienos, tuščias. Atlošiu galvą, indaplovė įsijungia. Klara pasodina mane ant kėdės. Jaučiu spaudimą ant kairės šlaunies, jaučiu svorį, tada suprantu, kad Klara ant jos sėdi. Šviesa užgesinta, virtuvėje ramu, nors iš svetainės sklinda triukšmas, daugelio žmonių kalbų erzelynė.

Klara, sakau.

Beveik niekad nevadinu jos vardu. Man per sunku ją laikyti ant šlaunies, bet nenoriu būti nemandagus.

Negaliu šitų žmonių pakęsti, sakau.

Mano balsas džeržgia. Klara linkteli ir pasitaiso peruką. Žakas Širakas ėda salotas iš puspilnio dubens, padėto ant kėdės.

Žiūrėk, šnabžda ji, dabar tiksliai padarysi tai, ką tau pasakysiu.

Ji glosto man galvą, rankos drėgnokos ir limpa prie mano plaukų.

Tik šį vieną kartą, sako ji, ar pažadi?

Gerai, sakau.

Jos veidas tai priartėja, tai tolsta nuo manęs, akys keistos, neaišku, į ką nukreiptos, veikiau primena melsvas matinio stiklo šukes. Tikriausiai už jų savo žvilgsnį nukreipė pro ausis ir žiūri visai kitur.

Dabar su Žaku Širaku išeisi į koridorių, sako ji, ir prie buto durų lauksi manęs. Tuoj ateisiu, ir tu eisi su manimi, tiesiog šalia manęs. Gerai?

Gerai, atsakau.

Ji nuslysta nuo mano kelio, aš paimu šunį už antkaklio. Abu su Žaku Širaku išeiname į koridorių. Kai Klara atidaro svetainės duris ir smunka vidun, muzika pagarsėja, krintančiame šviesos sraute pinasi dūmų draikanos. Dešinė koja užkliūva už kelioninio krepšio, vos nepargriūnu. Į koridorių išeina Tomas.

Ar Maksas Maksimumas laukia autobuso?

Nenutuokiu, Tomai Tamošiau, sakau. Kiek gi tu jų turi?

Ko, klausia jis.

Rašiklių, sakau jam.

Valandėlę jis žiūri į mane suraukęs antakius, įvertas auskaras beveik duria į akį. Tada lėtai pakelia smakrą.

Aha, sako tęsdamas, tokių margų.

Ir begėdiškai vypso man.

Tokių turiu pilnas statines, sako, mano bute stovi milžiniškos statinės, iki viršaus prikrautos margų rašiklių. Iš Vienos.

Jis eina pro mane į vonios kambarį ir patapšnoja per petį. Pro praviras svetainės duris matau Klarą iš nugaros, ji kalbasi su Zuzana, kurios krūtinė juokiantis ima drebėti. Technikas Tomas išeina iš vonios, kasosi tarpkojį, o laisvai karantys džinsai raukšlėjasi storomis klostėmis. Visai prie mano veido pakelia abi rankas, pirštai sulenkti kaip paukščio nagai.

Brangusis, sako tyliai, tikriausiai jautiesi gerai, kai turi tą, ko nori visi.

Greičiausiai jis apsvaigęs. Bandau trauktis jam iš kelio.

Pagalvok, sako jis. Nereikia daryti to, ko nebūtų norėjusi Džesė.

Šįkart teisingai išgirdau, jis ištarė Džesės vardą, ir pirmą kartą per šias savaites rimtai panorau, kad mano galvoje nors trumpam išsisklaidytų rūkas. Noriu griebti Tomą už rankos, bet prisispaudęs prie durų staktos jis prasmunka pro Klarą, einančią į koridorių.

Dabar pirmyn, sušnabžda Klara, kai jis dingsta. Zuzana čia viskuo pasirūpins.

Ji rausiasi švarkų krūvoje, kažkas sužvanga, tada siekteli kelioninio krepšio ir išstumia mane pro duris.

Pažadėjai, sako ji, kad gražiai eisi su manimi.

Šuo bėga priešakyje. Staiga man paaiškėja, kad butą ką tik mačiau paskutinį kartą. Kad ir laiptinę taip pat matau paskutinį kartą.