Юли Цее - Ereliai ir angelai

Baryje neišpasakytai siauros gatvelės, sako Klara, tikriausiai geriau už mane žinai.

Taip, taip, atsakau.

Vienoje iš šių gatvelių, sako Klara, kurioje nors vietoje kuo arčiau vandens, laukia automobilis. Aplenkdama policiją prilekia greitaeigė valtis. Jie išmeta prekes ant kranto, pakabinamą variklį ir sukrovę viską į automobilį nuvažiuoja. Lieka tuščia valtis. Jei patruliuojanti policija spėja laiku ir ima persekioti, jie kuo ramiausiai leidžiasi apšaudomi ir pralaužia bet kokią gatvės užtvarą.

Klarai pasakojant įsivaizduoju Šeršą ir Džesę pripučiamos valties gale, ji beveik stojasi piestu, iš paskos pleišto formos vandens fontanai, spindintys juodame jūros paviršiuje it sniegas. Jos šviesūs ir jo tamsūs plaukai išdrykę pavėjui, veidai nuo greičio susmailėję lyg medžioklinių kurtų. Klara suvalgė bandelę ir krato trupinius nuo rankų.

Spėk, kaip jie tą padaro, klausia ji, kokiais automobiliais važinėja?

Įbedu akis į kavą, tarsi lygiame juodo skysčio paviršiuje ieškočiau skylės pasprukti, pasinerti į ją. Išgeriu likutį ir ranka suglamžau indelį.

Šarvuoti automobiliai, sako Klara triumfuodama. Iš išorės to nematyti. Viduje kiekvienose duryse įtaisytos vos ne centnerį sveriančios plieninės plokštės, tokios pat bagažinėje ir po variklio dangčiu. Ar tau ką nors šitai primena?

Palieku ją sėdėti ant stalo, grįžtu prie automobilio ir uždedu rankas ant šilto tiksinčio variklio gaubto. Po kelių sekundžių man už nugaros atsistoja Klara.

Šiam tikslui automobiliai importuojami, pasakoja ji karštai, ir jau prie sienos dažnai konfiskuojami. Internete buvo nuotraukų, kuriose visas tokių policijos surinktų automobilių parkas.

Seniai norėjau sužinoti, sakau aš, ką Džesė išgyveno, gal nakčia jūroje ar kur nors kitur. Ilgai negalėjau pamiršti, kad ji matė baisybių, ir galvojau, kad man sunku bus su ja gyventi, kol nežinosiu, kokie vaizdai sukasi jos galvoje.

Tą, sako Klara, galima išsiaiškinti ir pavėluotai. Kad ir dabar.

Jaučiu jos ranką ant nugaros, paskui ant galvos, galbūt ji glosto, gal tikrina mano plaukų elektrostatines savybes. Nesvarbu, aš atsisuku ir taip trenkiu jai per riešą, kad ranka lekia į šalį ir stukteli į lango stiklą. Tikiuosi, kad jai skaudėjo. Ji įtraukia orą per dantis ir, nesiteikdama į mane pažvelgti, nueina prie stalo, kur laukia šuo, įbedęs akis į mano bandelės likutį. Kaire ranka jį jam numeta.

16 Šventosios karvės

Paklotas hamake dvokia pelėšūdžiais. Tai suvyniotas sintetinis miegmaišis blizgančiu paviršiumi, kuris, matyt, turėjo atbaidyti peles, kad jos nepragraužtų medžiagos ir nesuktų lizdų kamšale. Neaišku, ko joms išvis reikia čiužinyje. Kad į jį patektų, jos turi ropštis sija į viršų, o paskui įstrižai kabančia virve balansuoti kaip veiksmo filmo didvyriai virš bedugnės.

Per kraštą nuleidžiu koją, pirštais paliečiu žemę ir jais atsispirdamas lengvai įsisiūbuoju. Prakaitas ant nugaros susijungia su dvokiančiu miegmaišio sintetiniu šilku į niežulį sukeliančius miltelius, tačiau aš per daug išsekęs, kad kasyčiausi, užsimerkiu ir bandau niežulį laikyti nerviniu reiškiniu, vienu iš daugelio, tokių, kaip, pavyzdžiui, galvos skausmas arba akių perštėjimas. Staiga pamatau, kaip aš sulysęs, šonkauliai meta šešėlius lyg kalnų keteros prieš saulėlydį, pilvas įkritęs, keliai tartum žvirgždo sankaupos, blauzdose kabelių virvės. Neblogai atrodo.

Klara stovi prie sieninės lentos ir stebi išblukusius piešinius kreidelėmis. Ji irgi nusimovė kelnes. Durys į kiemą atviros, aštriabriaunis šviesos rombas ant žemės siekia savo smaigaliu Klaros kojų pirštus. Kai atvykome, termometras prie durų staktos jau rodė trisdešimt du laipsnius, dešimtą valandą ryto. Spyriau kelis kartus į duris, visai prie pat spynos, bet nieko neįvyko. Tada mano žvilgsnis užkliuvo už senos krosnelės prie namo sienos, radau didelį raktą ant vamzdžio, prijungto prie židinio. Raktas drėgnas. Ant pirštų liko oranžinės rūdžių dėmės, jų neina nutrinti.

Ar žinai, klausia Klara, ką reiškia ta keverzonė?

Ji stato koją ant medinių grindų krašto, apačioje sučeža ir nutyla. Pagrindas iš cemento, virš jo du trečdalius grindų dengia neobliuotos lentos, prikaltos prie skersinių sijų. Plaštakos pločio plyšyje tarp cemento ir grindų gyvena pelės.

Klara perlipa šunį ir atsitrenkia dešiniu keliu į mane, tiesiai girnelė į girnelę. Pėda įsipainioja į kelioninio krepšio rankenas, tada užkliudo šiukšlių maišą, tas sušiugžda, iš jo išrieda jogurto indelis, viduje pajuodavęs. Žakas Širakas pašoka ir pro duris nukicena į kiemą. Pašiūrė vos dvidešimties kvadratinių metrų, hamakas užgriozdina patalpos vidurį, o kampuose kartoninės dėžės ir krūva storų kompiuterių žinynų nuo drėgmės susiraičiusiais viršeliais. Plikos cementinės grindys tarp durų ir lentos ant sienos — vienintelė laisva vieta, čia stovi tik dvi metalinės spintelės sulig juosmeniu. Viena jų pritaikyta virtuvei, kita — prausyklai.

Iš krūvomis sukrautų popierių ant rašomojo stalo Klara išpeša vieną lapą. Su juo atsisėda ant lentinių grindų pakraščio. Nuogomis šlaunimis turbūt jaučia neobliuotą paviršių su pasišiaušusia mediena ir aštriomis atplaišomis it kokį skruzdėlyną.

Džiaugiuosi, kad ji negali patogiai įsitaisyti. Be hamako, čia dar stovi rašomasis stalas, prie jo galima atsisėsti ant medinio ožio su porolonine sėdyne. Stalviršis padėtas ant dviejų tokių pat ožių. Jei tik galėtų kur išsitiesti, tuoj užmigtų. Mano akys pusiau atmerktos lyg įstrigusios žaliuzės, galvoje lėtai tarsi per miglas praplaukia virtinė jugendo stiliaus metro stočių, viena į kitą panašių, o kas penktoje atsiveria Šionbrunas su rūmų parku dešinėje. Sėdėti prie miegančios Klaros dabar man reikštų budėti prie mirusiojo.

Ji žiūri pakaitomis čia į lentą ant sienos, čia į popieriaus lapą ir persipiešia figūras. Beprasmiškas užsiėmimas, čia jau tikrai niekas nepaliks ko nors svarbaus.

Panašu, sako ji, į eilutes iš programavimo kalbos.

Kai tik ji ištaria žodžius „programavimo kalba“, pamatau, kokiu rašikliu ji rašo. Jis storas kaip Frankfurto dešrelė ir šviečia trimis ryškiomis spalvomis: geltona, raudona ir mėlyna.

Iš kur gavai rašiklį, klausiu.

O ką, sako ji, gulėjo ant rašomojo stalo tarp popierių.

Klara turėtų žinoti, ar Tomas ir Džesė vienas kitą pažinojo, ar ne. Bet mintis, kad Džesės gyvenime būta ne tik įvykių, bet, galimas daiktas, ir žmonių, apie kuriuos niekad nieko nežinojau, yra tokia sunki, jog Klaros net neklausiu. Mieliau tikėsiu neeiliniais atsitiktinumais, absurdiškomis analogijomis ir ryškiaspalvių rašiklių kvantų šuoliais.

Kažkas kutena pirštus, pakeliu dešinę ranką į šviesą. Prie smiliaus sąnario prikibęs plaukas, storas, juodas ir susirangęs, o kai ištempiu, siekia alkūnę. Be abejonės, rytietiškas plaukas.

Žiūrėk, sakau.

Klara pasuka galvą ir žiūri į mano pakeltą smilių.

Nieko nematau.

Prieik.

Ant jos šlaunies lyg negatyve raudonai atsispaudė grindų paviršiaus struktūra, visas smulkus medienos raštas ir atplaišos. Palinksta virš manęs.

Dovanoju tau, sakau.

Suvokia ne iškart.

Plaukas?

Pasiimk, sakau, ir pridėk prie savo bylos. Jis Šeršos.

Jai imant plauką mūsų pirštai susiliečia, aš atitraukiu ranką. Plauko nėra nei ant mano, nei ant jos pirštų.

Nieko tokio, sakau, dar kelis rasi hamake.

Vanduo?

Nors akys atmerktos, beveik nieko nematau. Guliu prispaudęs kairę ausį ir beveik nieko negirdžiu.

Vanduo, klausia ji.