Юли Цее - Ereliai ir angelai

Dar nepasiekus miesto Pirmojo rajono, aš pasuku į kairę. Einame per Jozefštatą į Medikų kvartalą, kur miesto akmenys galingu mūru kyla į viršų, kur kiekvienas pastatas — savotiška keturkampė planeta iš uolų. Įsukame į žiedą aplink senąją ligoninę, bet jos neapeiname, nes žingsniai krypsta „Josephinum“13 link, veikiami traukos jėgos pasukame nauju keliu. Taip mane vedžiodavo miestas, tempdamas vingiais nuo vieno pastatų bloko prie kito, niekad tiesia linija, niekad neleisdamas būti savo žingsnių šeimininku. Amžinai pamesdavau kelią, beveik pasiklysdavau, bet galiausiai lyg ir atsitiktinai atsidurdavau reikiamoje vietoje. Nežinau, ar Klara tą jaučia. Džesė jausdavo.

Vaikštinėdami naktimis laikėmės tvirtai susikibę, kad namų blokai nenutemptų mūsų į skirtingas puses, neišskirtų, kad neprarastume vienas kito.

Suimu priekines Žako Širako letenas, užkeliu ant mūrinio krašto ir parodau vandenį. Šuo godžiai laka, liežuvis plaka vandenį valso taktu, sienos atmuša garsą ir sukelia iliuziją, lyg viena tų karietų, kurias aš kasdien girdėdavau pro savo biuro langą, važiuoja gatvele kaukšint arklio pasagoms. Skurdus vijoklis raitosi ant įvijų laiptų, ant jų it kartuvės kyšo žibintai su keturiomis galvomis. Visi mes: Klara, šuo, vijoklis, aš ir akmeninės kolonos, metam po keturis šešėlius, supančius mus lyg žvaigždės spinduliai.

Šalia apsamanojusio vandens latako išpūstais žandais, vis dar primenančio pasturgalį, kabo erozijos nuzulinta marmurinė plokštė. Klara žiūri į ją primerkusi akis, vandens srovėje sudrėkina rankas, perbraukia jomis per smilkinius ir vėsina sprandą po plaukais.

Kas ten parašyta, klausia ji.

Wenn die Bldtter aufden Stufen liegen, sakau, herbstlich atmet aus den alten Stiegen, was vor Zeiten uber sie gegangen. 14

Vidurinę dalį praleidžiu, peršoku prie paskutinės strofos, deklamuoju ir šypsausi:

Vie l ist hingesunken uns zur Trauer, und das Schone zeigt die kleinste Dauer .15

Ir deklamuoji net nežiūrėdamas, kas parašyta, klausia ji.

Mašalai virš mūsų galvų įnirtę daužosi į matinio stiklo gaubtus, o jų viduje nugaišę vietomis primena barzdą, — lavonai tų, kurie pasiekė, ko norėjo. Nuo laiptų viršaus apačioje matome šunį, jis susirietęs kaip klaustukas, atkišęs uodegą, šika ant žemės prie marmurinės sienelės.

Sėdėjome ten, apačioje, sakau, kai ji man vieną naktį į delną įspraudė kokaino. Mačiau, kad turėjo paruošusi daugybę argumentų. Išvyniojau, o ten — lyg mažytė pusnis, pasilenkęs pamačiau mikroskopinėse dalelėse lūžtančią šviesą, mažyčius spalvotus taškelius, šokinėjančius kristaluose.

Baik, tai neįmanoma, sako Klara, čia tik vaizduotė.

Gali būti, sakau, bet tai buvo neišpasakytai gryna.

Ar iki tol buvai švarus, paklausė ji.

Čia kaip su pirmąja meile, ji jau seniai praėjusi, bet tavo gyvenimo melodijoje vis skamba kaip pagrindinis tonas.

Nesąmonė, sako Klara.

Pradėjęs studijuoti nieko nevartojau, sakau jai, ir tai buvo ne taip jau paprasta. Kai tada rankoje laikiau Džesės paketėlį, jaučiausi kaip žmogus, dirbęs ilgus metus ir pagaliau pastatęs daugiaaukštį iš degtukų, namas baigtas ir jis sukinėja tarp pirštų paskutinį degtuką, o širdis daužosi, burnoje renkasi seilės. Žmogus brūkšteli degtuką ir pakiša jį — puikus, laipsniškas sprogimas, viena po kitos šnypšdamos užsidega degtukų galvutės, liepsnos sienomis bėga aukštyn. Tokia liepsna man pasirodė pati gražiausia šviesa, kokią tik gali matyti Žemėje. Mano širdis daužėsi, o burnoje rinkosi seilės. Džesei nereikėjo išsakyti nė vieno argumento.

Reikia būti labai kvailam, kad po tiek metų vėl pradėtum, sako Klara.

Maniau, kad nėra nieko beprasmiškesnio už namus iš degtukų, nebent jie degtų.

Labai vaizdinga, sako Klara, imsiu tave cituoti. Bet tiesa ta, kad tavo Džesė priklausė narkotikų prekiautojų gaujai, kuri darė kitus priklausomus nuo jų, kad paskui tie jiems dirbtų.

Visai gražiai ir nepiktai pasakei, sakau. Kaip manai, kokį darbą aš turėjau atlikti Džesei?

Apie jį man dar papasakosi, sako ji.

Kai stojuosi, diktofonas atsitrenkia į suolą.

Žiūrėk gi, suirzta Klara.

Ji nepatenkinta, nes mes neįrašinėjam.

Čia, sakau jai, čia mes visuomet ginčydavomės.

Priešais leidžiasi Devintojo rajono terasos, čia miestas ant kalvos. Pirmas namo aukštas, prisispaudęs prie šaligatvio ir žiūrintis į praeivių kojas, kitoje namo pusėje pro didelius langus, esančius trijų metrų aukštyje, gali apžvelgti kiemą, primenantį parką. Tarp namų gatvelės pakopomis leidžiasi į pakalnę. Laikau Klarą už alkūnės, tarpai tarp pakopų taip pat nuožulnūs, lengva suklupti.

Kalbėdavomės apie jį, sakau.

Jis nepasikeitęs, tas juodasis vyras. Užima visą mūro sienos aukštį, vien ryškūs dažais nupurkšti kontūrai, į viršų iškeltos rankos, be veido, tik dvi violetinės akys. Kūnas smailėja į apačią, kojos palieka vingiuotus pėdsakus, jie prie mūro apačios lūžta ir vis tankėdami nubėga šaligatviu į griovelį, o tas pagaliau dingsta nutekamajame griovyje kelio vidury.

Na, ir, klausia ji.

O ką jis ten daro, klausiu aš.

Visiškai aišku, jis nubėga.

Žinoma, sakau, bet Džesė to nenorėjo pripažinti. Ji atkakliai tvirtino, esą jis kyla iš nuotekų kaip dvasia iš butelio.

Bet juk jo akyse paniška baimė, sako Klara.

Kaip tik todėl, sakau, kad jis pirmą kartą išvysta pasaulį.

Išgirdę muziką pasukam už kampo ir įvirstam į kavinę „Froidas“. Paskutiniai lankytojai, mergina su žaliu peruku ir senyvas vyras, pagal valso muziką šoka tango. Kai Klara prieina prie baro, kelneris ištiesia ranką, norėdamas paliesti jos plaukus.

Tau degtinės nebeliko, sako jis man.

Veidrodyje tarp alaus bokalų, išrikiuotų ant lentynos, matau savo veidą, jis apžėlęs, patamsėjęs, o dar tamsūs plaukai, galėčiau būti ir albanas. Mano žvilgsnis įstringa, tampa ašimi, apie kurią tuoj imsiu suktis, vis greičiau, lyg vėjo malūnėlis, nors ir ne geltonas kaip saulė. Vėją kelia kelneris, kažkas sugriebia man už peties — tai jis. Muzika staiga nutyla, mano žvilgsnis nuslysta, už nugaros girdžiu toliau šokančios poros žingsnius. Klara išlenkia stikliuką degtinės, kurią kelneris buvo prieš ją pastatęs. Toliau jis siekteli jos kaklo, ir aš žinau, kad šitaip sugriebtų ir Džesę, jei ji būtų čia. Mano ranka greitesnė, čiumpa jį už plaukų, jie laikosi tvirtai, ne perukas. Dėl visa pikta kiek įmanoma stabdau ranką. Kelnerio kakta trenkiasi į baro kampą. Nieko neatsitinka, jis tik kraujuoja. Žiūri į mane pasibaisėjęs, gal kaip tik išvysta pasaulį pirmą kartą, jo akys violetinės. Kai svirduliuodamas žengia manęs link, Žakas Širakas ima urgzti. Tą girdžiu pirmą kartą. Nors jam nepavyksta nukarusių snukio klosčių kilstelti tiek, kad iššieptų dantis, tačiau šito nė nereikia. Pasilenkęs į priekį pasiimu degtinės butelį ir mes išeinam iš kavinės.

Atsiprašau, sakau jai, nesusilaikiau.

Nieko tokio, sako Klara.

Ji šypsosi pamaloninta. Na ir kvaila ji, jei galvoja, kad norėjau JĄ apginti.

Pasiekę Dunojaus kanalą pasukame į dešinę. Žakas Širakas nušuoliuoja ir dingsta krūmuose promenados pakraštyje. Klara eidama pakelia butelį prie lūpų, girdžiu, kaip jis atsitrenkia į priekinius dantis. Plona srovelė nuteka per smakrą, ji nenusišluosto, kai einam po gatvės žibintu, oda blizga.

Na, kaip, klausiu jos.

Kitoje kanalo pusėje juodame danguje kabo mėnulis, nudengtas puodas su kremu, kuriame vaikų ir suaugusiųjų pirštai paliko kalvas ir įdubimus. Po mėnuliu medžių kupolai, vienas šalia kito lyg pakaušiai priešais sceną. Ant vejų neaukštos šviežiai nupjautos žolės krūvelės.