Юли Цее - Ereliai ir angelai

Ta akimirka buvo viena laimingiausių mano gyvenime, sakau, kai pamačiau jį sukniubusį gatvėje.

Kadaise jis buvo tavo geriausias draugas, sako Klara.

Tiesa, pritariu.

Tave už tai nubaus, sako ji.

Aš jau nubaustas, sakau. Džesė taip pat mirė, tarsi sugrįžo pas jį, yra vėl kartu su juo, o aš netgi negaliu pats numirti, nes kitaip ir vėl kaip kvailys bėgiočiau iš paskos.

Tokia jau lemtis, sako ji ironiškai.

Galbūt, sakau, tu nevisai tinkama tokių istorijų klausytoja.

Ji lėtai gulasi ant nugaros, nenuleidžia nuo manęs akių, tol spokso man į veidą, kol suprantu, kad esu neteisus, kad ji turi vieną tik jai būdingą savybę. Ta savybė — pakęsti tokius tipus kaip aš. Jei turėčiau skrybėlę, dabar ją nukelčiau.

O tu, klausiu vėliau, ar esi kada ką nors išgyvenusi?

Žinai, sako ji, kai buvau dvidešimties, jau penkerius iš jų buvau nelaimingai įsimylėjusi, nuo tada viskas siejosi tik su kerštu.

Ir su manim taip pat, klausiu.

KAS su tavim, klausia ji.

Aš linkteliu ir šypsausi: gerai.

O šiaip, klausiu. Seksas?

Na, sako ji, veikiau masturbacija dalyvaujant abiem pusėms.

Aha, sakau. O šeima?

Ką šeima, klausia ji.

Ar nori turėti šeimą, klausiu.

Jau turėjau, kai buvau maža, sako ji.

Pinigai, klausiu.

Jei nesi priklausomas nuo kvaišalų, sako ji, daug nereikia.

Ką šiaip mėgsti, klausiu.

Radiją, sako ji. Vieną dieną noriu išeiti į eterį per palydovą, į visą pasaulį, noriu, kad mane simultaniškai išverstų mažiausiai į dvidešimt kalbų ir kad manęs reikėtų japonams. Noriu sėdėti savo stikliniame bokšte ir naktį dvidešimties vertėjų balsu paskelbti: „Skambinkit man.“

O tada, klausiu.

Tada, sako ji, jie skambina. Visi skambina. Tu taip pat. Atsitiktinai, sakau.

Ne, sako ji, ne atsitiktinai. Todėl, kad visada pasiekiu ko noriu. Tereikia pagalvoti, ir jau padaryta.

Kiekviena diena kaip gimtadienis, sakau.

Tikrai, sako ji, nors tai ir baisiai nuobodu.

Tai kodėl tu čia, sakau, o ne radijo studijoje?

Vasarą pertrauka, sako ji.

Va kaip, galvoju sau. Niekad iki galo nesuprasi.

O be to...

Dabar ji kalba tyliai, taip tyliai, jog man tenka pasukti galvą ir atkišti sveikąją ausį.

Be to, sako ji, manyje yra dvi pusės. Viena jų nori dirbti radijuje ir paaiškinti žmonėms, kad į viską nusispjaut. Kad didžiulį nuobodulį šiek tiek sumažina tik vienas dalykas, būtent — valdžia kitiems žmonėms.

Bijau, sakau jai, kad žmonija tą jau žino.

Tada jiems nėra ko veidmainiauti, sako Klara.

O kita pusė?

Kita pusė priklauso tokiems žmonėms, kaip mano profesorius.

Ko tau iš jo reikia?

Jis turi patvirtinti raštu, kad aš ne tik tokia pat protinga kaip jis, bet ir tokia pat negailestinga.

Kam negailestinga, klausiu.

Žinoma, sau pačiai, sako ji.

Ko gero, neatsakysi, jei paklausiu, kam tai naudinga.

Visiškai teisingai, sako ji.

Kai dangus ima dažytis rožine spalva, nebejaučiu skirtumo tarp savo kūno ir cementinių grindų. Lengvas drebulys nušliaužia rankomis ir kojomis, lyg kažkas medžiaginio, lyg būčiau aptrauktas labai plona antra oda. Malonu truputį pašiurpti. Pagaliau atvėsti. Pagaliau ir šuo miega nelekuodamas. Jaučiuosi išsekęs ir ramus, kaip pasibaigus vienai tų naktų su Džese, kai ji pagaliau nurimusi gulėdavo ant čiužinio, o lauke debesų sriuboje imdavo suktis paukščių spirgai. Tada jėga pakeldavau jos smakrą ir šaukdavau: „Pažiūrėk, tik pažiūrėk, jau dienoja!“ Ji linkteldavo ir užmigdavo. Tada priešaušrį mėgau.

Nesakyčiau, kad niekad nekėliau sau ultimatyvaus klausimo, staiga sako Klara.

Maniau, kad ji miega. Naktis pamažu nuslinko nuo daiktų paviršiaus, tamsi kolona dešinėje pasidengė žieve ir tapo kaštonu.

O koks tas klausimas, klausiu.

Iš kur aš esu, sako ji, kur einu ir ką, po velnių, reiškia šita bjaurastis.

Nors ir keista, bet tu teisi, sakau, būtent toks klausimas.

Klara pakyla ir sustingusiomis kojomis eina į pašiūrę. Jai už nugaros užsitrenkia durys. Mano diafragmoje sukirba, tai baimė. Durų trenksmas užbaigia naktį. Bus šviesu ir karšta.

Pažiūrėsiu, kaip Klarai patiks ant naujojo čiužinio, suploto, dvokiančio porolono, kurį ištraukiau iš už pravirų durų į prieangį.

Norėdama užmigti ji atsigulė ant pilvo, rankas ištiesė į priekį, pirštais įsikibo į čiužinio kraštą. Kitame gale kyšo kairė koja, dešinę sulenkė kampu. Jei grindys stovėtų vertikaliai, ji atrodytų kaip alpinistė, kopianti stačia siena. Tarsi sapnai būtų tai, ką reikia įveikti.

Kai kurie žmonės, sakoma, jei paklausinėsi miegančius, atsakys nemeluodami, o kitą dieną to neprisimins. Su Džese to nedariau, nors turėjau parengęs ilgą klausimų sąrašą.

Klara, klausiu tyliai, o kas, jei nebenorėsi toliau žaisti tokių žaidimų?

Ji nereaguoja. Veikiausiai ne tokios rūšies žmogus. Arba klausimas ne tas.

Atsigulu į hamaką, galėsiu užmigti tik visai to nesitikėdamas, leisiu miegui mane užklupti tą akimirką, kai imsiu visai negalvoti, kad po dviejų valandų pavėsyje bus trisdešimt penki laipsniai, kad dieną neišsilaikysiu ant kojų, kad Klara miega, lyg ją būtų kas išjungęs. Kad esu vienas, esu žmogus, daugiau nenorintis leisti pinigų pokalbiams telefonu su senais pažįstamais, pavyzdžiui, su motina.

Pakeliu nuo žemės dokumentą. Tai Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija, dokumento numeris 1101,1997 metai, adopted by the Security Council at its 3758th meeting .19 Formuluotės pažįstamos lyg poteriai vaikystėje: „Aš mažas, širdelė tyra, taking note of letter from the Permanent Representative of Albania ,20 te Jėzus gyvena joje, reiterating its deep concern over the deteriorating situation in Albania, 21 jei šiandien blogas aš buvau, atleisk man, Dieve, aš prašau, authorizes the Member States to establish a multinational protection force ,22 palaima Jėzaus ir auka, condemns all acts of violence and calls for their immediate end 23 krauju išpirks kaltes visas.“ Jungtinių Tautų emblema liejasi akyse,“ Žemės rutulys, lyg žiūrint pro optinį taikiklį, tampa mėlyna dėme. Nuo viso šito šlamšto mane apima snaudulys, paimu kitą lapą, vėl rašoma apie Albaniją, dar kitas, išleistas NATO, — apie neramumus Albanijoje, pakeliu nuo grindų dar penkis ir jau žinau, kad visa kartoninė dėžė pilna dokumentų Albanijos klausimu, dar kartą pažiūriu į metus ant dėžės — 1997. Įdomūs metai, kiek pamenu, kelios geros vyno rūšys, Kofis Ananas tampa naujuoju JT Generaliniu Sekretoriumi, miršta Šerša, NATO plėtra tampa konkreti, mudu su Džese turim išvažiuoti iš Vienos, likviduojamos paskutinės koncentracijos stovyklos Bosnijoje. Gal ne Klara, o aš turiu padirbėti prie kelių dokumentų.

19 Kambarinės musės

Pabundu nuo ugniasvaidžio šniokštimo, guliu hamake tarp galybės suglamžytų popieriaus lapų. Klara stovi prie rašomojo stalo ir purškiamu dezodorantu taiko į žiebtuvėlio ugnį kitoje rankoje, ugnies srautas laikosi ore horizontaliai, vos matomas dienos šviesoje, galiausiai jis išsklinda į melsvą debesėlį. Paskutinę akimirką prieš ugniai pasiekiant stalo pakoją pamatau ten įsitaisiusį juodą piršto ilgio vorą. Jo kūnas tartum perrištas per pusę, abi dalys iš chitino viena su kita vos sujungtos ir taip išsipūtusios, lyg tuoj sprogs, aplink daug atsikišusių kojų su aukštai iškeltais lenkmenimis. Per didelis Europai. Tupi ten, lyg norėtų pažymėti sistemos klaidą, vietą, kur eižėja realybė.

Sekundės dalį atrodo, kad puolamas ugnies jis susigūžia, o gal tik sujuda dėl ugnies sukelto slėgio. Voras žaibiškai pritraukia kojas, jos lydosi kaip degantys plaukai, o kūnas nukrinta nuo stalo kojos, du kartus šokteli ir nejuda, nedidelis juodas gumulėlis. Nuo šios dienos vis tiek akies kampučiu matysiu dėmę toje vietoje, kur tupėjo voras.