Юли Цее - Ereliai ir angelai

Grįždamas parku atgal pasisemiu iš ančių tvenkinio kelias saujas vandens veidui apšlakstyti. Jis dvokia. Visą laiką savęs klausiu, kaip Klara galėtų man pakenkti, bet ir prisiminęs, kad man niekas pasaulyje nebegali pakenkti, vis tiek nenusiraminu.

20 Skaičiuoti žuvis

Pirma, apie ką pagalvojau, buvo tai, kad ji atrodo kaip visada. Atėjau anksčiau, palaukiau kelias minutes ir instinktyviai žiūrėjau į tą pusę, todėl pamačiau ją iš tolo. Ji artėjo prie tilto iš kitos kanalo pusės, ne iš miesto centro. Pamačiau švytinčių geltonų plaukų vainiką, linguojantį jos žingsnių taktu, per dideles kelnes ir margus marškinėlius ir pasijutau taip, lyg neseniai būčiau ją sutikęs mokyklos kieme ar internato valgykloje. Nužvelgiau save nuo galvos iki kojų, norėdamas įsitikinti, kad aš — priešingai — neatrodau kaip kadaise. Žmogaus, kurį ji pažinojo, daugumos kūno dalių iš tikrųjų nebėra. Jos prieš metus ištirpo greitai judant, atsispaudžiant rankomis ir prisiverčiant daug vaikščioti; jas nurėžė kirpėjo žirklėmis, nugludino dermatologo medikamentai, taip paveikę odą, jog nuo viso kūno buvo galima nulupti plonytį, beveik permatomą sluoksnį, o su juo ir spuogus giliausiuose sluoksniuose. Nuo tada į save pasižiūrėjęs paprastai nusiraminu.

Tai nepadėjo. Degant raudonam šviesoforo signalui Džesė dar stovi kitoje tilto pusėje, o aš žiūriu į ją įbedęs akis lyg į kito pasaulio būtybę, atėjusią manęs pasiimti. Iš mūsų pasimatymo nieko ypatinga nelaukiau, džiaugiausi ir tikėjausi, kad sutikęs ją nejausiu skirtumo, nes paskutinėmis savaitėmis beveik kasdien kalbėjomės telefonu. Staiga man tapo aišku, kad neišpasakytai klydau. Tai buvo ne tik skirtumas, tai šokas. Pajutau, kaip man pakumpo nugara, kaip nusileido pečiai ir bejėgiškai karo rankos. Pajutau po pažastimis sudrėkusius drabužius ir nemalonią, šaltą drėgmę batuose — bejėgiškumo ženklas, o jau seniai buvau pamiršęs jo mechanizmus. Kūnas iškart priminė, kaip dienų dienas gulinėdamas lovoje ir skaitydamas pigų mokslinį fantastinį romaną laukdavo, kada vėl pasirodys herojė, ginklų diržu susiveržusi krūtinę, ir kaip jis vos nepakenkdavo savo inkstams tingėdamas nueiti į tualetą.

Užsidegė žalias šviesoforo signalas. Kuo labiau artėjo Džesė, tuo aiškiau jaučiausi esąs apgavikas, įsibrovęs į tokius sluoksnius, į kuriuos jam įeiti užginta. Galvojau apie tai, kaip vis dažniau keliaudamas su Rufu ištiesiu savo kojas erdviuose verslo klasės laineriuose, o jis šalia manęs geria kavą su kontro , mišinį, kurį, jo nuomone, galima vartoti tik lėktuve. Be to, tausodamas žodžius Rufas kalbėdavo apie tokio „vizito“ prasmę, visiškai nekreipdamas dėmesio į pašnekovo reakciją. Mokykloje nesugebėdavau teisingai atsakyti net ir tada, kai atsakymą žinodavau, o dabar man pasirodė įtartina, kaip mėgavausi galimybe Rufui kalbant patylėti. Sėdėdamas šalia jo į pasaulį žiūrėjau iš viršaus, ir tai ne dėl aukščio, bet dėl savotiško jo gebėjimo į planetą žiūrėti kaip į įdomią, bet visiškai aprėpiamą vietą. Jam sudėtingos pasaulio šalys buvo ne kas kita, tik atskiri asmenys su individualiais bruožais ir perprantamu charakteriu. Jos turėjo gimimo ir mirties valandą, biografiją, jos patirdavo svetimą įtaką ir traumų, turėjo prisiminimų, vilčių ir norų, buvo turtingos arba neturtingos, stiprios ar silpnos, turėjo draugų ir priešų. Pats Rufas buvo jų gydytojas, teisėjas ir šventikas, jis sukinėjosi ten, kur galėjo egzistuoti valstybės ir, be Rufo, dar saujelė žmonių. Aš buvau jo asistentas, žvelgdavau jam per petį, ir taip žiūrint man dažnai svaigdavo galva. Dabar manau, kad žinau kodėl. Mintis, kad ten tikrai galėtų būti mano vieta, staiga pasirodė visiškai netikusi.

Džesė kitoje gatvės pusėje jau visai priartėjo, o mano kritimo aukštis buvo milžiniškas. Jaučiausi jos traukiamas lyg neaptvertos bedugnės ir, kol ji manęs dar nepamatė, norėjau tuoj pat apsisukti, bėgti į metro stotį ir atgal į savo biurą, nurodyti, kad jos su manimi nesujungtų. Norėjau imtis savo įprasto darbo.

Per vėlu. Nors ant Franco tilto eismas intensyvus, Džesė mane pastebėjo virš automobilių stogų, mūsų žvilgsniai susitiko, o mano šokas tapo gryna baime, kai pamačiau, jog ji mane iškart atpažino. Net nesutriko. Tuoj kilstelėjo ranką.

Kuperi!, sušuko ji.

Šio vardo negirdėjau dvylika metų. Pamojau jai, ir Džesė išbėgo į važiuojamąją dalį.

ATSARGIAI!, surikau.

Sucypė padangos, pasklido degančios gumos kvapas. Vienas vairuotojas mosavosi ranka palei veidą, bet ji jau stovėjo priešais mane, saugi.

O Dieve, pasakiau aš.

Kuperi, tarė ji, aš visiškai susipainiojau.

Paskaičiavau, kad jai dabar tikriausiai dvidešimt šešeri. Kaktoje įsispaudusios kelios plonos linijos, o akių išraiška per daug pavargusi kaip vaikui. Tačiau visa kita — jos iš prigimties smulkus kūnas, drabužiai ir įprotis pirštais paliesti veidą ar persibraukti plaukus, maskatuoti rankomis ir trypčioti nuo vienos kojos ant kitos — sakė, jog Džesei negali būti tiek metų. Duotum dvidešimt, šešiolika, netgi dvylika, ji pereidavo įvairias amžiaus grupes, priklausomai nuo to, kaip krisdavo šviesa, apie ką ji tuo metu galvodavo ar ketindavo pasakyti. Dabar jai į nugarą švietė saulė ir atrodė, kad akys per šiuos metus tapo tamsesnės, beveik juodos, galbūt ir vyzdžiai nenatūraliai išsiplėtę, o gal jos veide buvo dvi angos, pro kurias galėčiau sušukti ir klausytis, ar atsilieps aidas.

Ir ji į mane žiūrėjo. Lyg būčiau tai, ką ji ketintų nusipirkti, apžiūrinėjo mano juodą kostiumą, pačiupinėjo nesusegto švarko atvartus ir šviesius marškinius po juo. Kaklaraištį buvau nusirišęs ir įsikišęs į kišenę, bet Džesės pirštai jį ten rado. Kai palenkęs galvą žiūrėjau į ją, ant akių vis krito per ilgi kirpčiai. Tokia šukuosena atrodė nerūpestinga, bet netiko iš arti žiūrėti į mažą moterį. Artimiausiu metu nueisiu pas kirpėją.

Labai gera tave matyti, pasakė Džesė. Atrodai kaip tikras verslininkas.

O tu, tariau įkvėpimo pagautas, graži kaip visada.

Ji mane apkabino, apsivijo rankomis pilvą, padėjo galvą ant krūtinės ir suspaudė, matyt, kiek išgalėjo. Jutau jos plaukų kvapą, jie buvo sugėrę saulės įkaitintą gatvę, įstrižai krintančią šviesą ir ore tvyrančią lietaus nuojautą, ir visą vėlyvos vasaros metą, jutau jos odą, saldžią ir švarią, niekieno nepaliestą. Džesė mano glėbyje buvo mažutė, labai seniai nebuvau lietęs tokios mažos būtybės, ir staiga man tapo aišku, kad jos ilgėjausi, kad visas gigantiškos apimties gyvenimas Rufo pašonėje nebuvo toks puikus, nes man reikėjo ko nors mažo. Galėjai žavėtis dideliais dalykais, tokiais kaip Rufas ar didelės tautos, galėjai jų klausytis ar kovoti su jais, bet negalėjai mylėti. Prisimenu, kad Džesė buvo pirma moteris, savo noru paėmusi mane už rankos, tai buvo liūdnas vaizdas, o aš pats — apgailėtina figūra. Bet jame aš atpažinau save. Dabar man pasirodė, tartum visada jaučiau tą skirtumą tarp savęs ir kitų žmonių biure. Jie mėgavosi dideliais dalykais, o man vis stigo ko nors mažo, kuo mažesnis, tuo geriau, o geriausia — tokia maža kaip Džesė.

Kiek atšlijęs nuo jos susivaldžiau.

Tiesą sakant, tarė ji, ketinau dabar būti Grenlandijoje.

Grenlandijoje, pratariau, ji toli.

Tu taip pat ten nebuvai, ar ne, paklausė ji.

Papurčiau galvą. Ji pasuko į Radeckio gatvę, o aš tiesiog ėjau šalia.

Džese, tariau, turiu nedaug laiko, pietų pertrauka baigiasi pirmą.

Tai dėl tylos, pasakė ji, ir dėl šalčio. Ir visų pirma dėl to, kad ten nėra spalvų.