Юли Цее - Ereliai ir angelai

Įspūdį, toliau kalbu į mikrofoną, kurį padarė mažas kambarėlis, reiktų visiškai pakeisti, jei prisimindamas pridursiu, kad šita kartoninė dėžė buvo prigrūsta trijų skirtingų valiutų banknotų.

Vėl sustabdau, atsuku atgal ir ištrinu paskutinį sakinį.

Viskas atrodė purvina ir apleista, išskyrus atvožtą radiotelefoną, gulintį pačiame kambario viduryje, dalykiškas aštrių kontūrų daiktas išsiskyrė iš aplinkos. Namuose jis buvo svarbiausias daiktas, nors atrodė patekęs atsitiktinai. Aišku, Džesė pastarosiomis savaitėmis man skambindavo šiuo aparatu. Ji atsistojo šalia manęs tarpduryje ir abu kartu valandėlę žiūrėjome į kambarį.

Čia gražu, pasakiau.

Greitai, tarė ji liūdnai, man išjungs telefoną.

Po truputį ėmiau suprasti, kad Džesei trūko ne pinigų, o gebėjimo juos taip panaudoti, kad nusipirktų svarbiausių daiktų. Tušti kambariai, Džesės drabužiai ir pirmiausia jos veidas — viskas rodė nepriteklių, ir aš pakėliau pečius, kad pasipriešinčiau mane apėmusiam slogučiui.

Nesirūpink dėl telefono, pasakiau jai, aš sutvarkysiu.

Anfilados gale dar radau siaurą kaip žarna vonios kambarį su klozetu ir didelę virtuvę su balkonu. Virtuvėje stovėjo tik šaldytuvas, ant jo elektrinė viryklė ir šalia vienintelė kėdė. Padėjau savo portfelį ant žemės ir giliai atsikvėpiau.

Telefonu ji man pasakodavo, kaip malonu aštriu peiliu perrėžti maišelį su išvirusiais ryžiais, nes išsipūtusi plėvelė šiek tiek pasipriešinusi sprogsta kaip gyva oda ir leidžia peiliui įsiskverbti į minkštimą. Kartais ji badydavo tol, kol visi ryžiai su maišelio skutais gulėdavo ant grindų ir nebebūdavo ką valgyti. Dabar pamačiau kelis ryžių grūdelius ir ant šaldytuvo tą peilį. Dar telefonu iš tokio pasakojimo supratau, kad ji visiškai viena, ištisas dienas ir naktis. Ir, žinoma, jau seniai.

Ji leido man žvilgtelėti į šaldytuvą — nieko valgomo, tik keli plastikiniai maišiukai su baltais milteliais, skirti pardavinėti gatvėje.

Nori, paklausė ji.

Nebevartoju, atsakiau.

Štai kaip, tarė ji.

Papurtė galvą, atrodė nusivylusi. Prisiminiau portfelyje turįs obuolį, išėmiau ir padaviau jai. Negalvodama čiupo abiem rankomis ir atsikando, pamaniau, kad tai pirmasis laimėjimas. Tada pamačiau, kaip jai prasižiojus ant įplyšusios apatinės lūpos pasirodė kraujas, nudažė šviesų prakąstą obuolį ir nutekėjo per smakrą.

Keistas skonis, pasakė ji.

Mane erzino kraujas ant išblyškusio jos veido, švarke radęs popierinę nosinę suėmiau jos plaukus ant pakaušio ir tvirtai laikydamas nuvaliau lūpas ir smakrą.

Nuo šiandien, pasakiau, kiekvienas kambarys, nuo pradžios iki galo, gaus numerį, kad susigaudytume. Sutinki?

Ji gūžtelėjo pečiais.

Gerai, tarė ji, man tas pat.

Valandėlę žiūrėjo priešais save. Veikiausiai dėliojo sakinius, kad išsakytų kažką svarbaus.

Kuperi, tarė ji, aš mokiausi.

Jos balsas groteskiškai nuaidėjo atsimušęs į plytelių sieną, ir aš būčiau daug atidavęs už truputį triukšmo iš gatvės.

Visą gyvenimą manimi rūpinosi kiti, tarė ji, ir darė klaidą.

Laukiau, kad tęstų, bet ji jau baigė.

Pro antrojo kambario langą galėjai apžvelgti gatvių išsišakojimą prie Pratero. Gatvėje pribirę kaštonų, daug jų automobiliai sutraiškė į šviesią košę. Tik nedaug išlikusių sveikų blizgėjo rudomis ir baltomis dėmėmis, buvo dar nesubrendę. Mąsčiau, ar Džesė tuose kaštonuose mato išvirtusias žirgų akis, nusprendžiau progai pasitaikius to paklausti. Gal jos vidinį kraštovaizdį galima kartografuoti? Man pasidarė šalta.

Šviesa ant miesto krito buku kampu, viskas atrodė pernelyg tapybiška, susikirtę stogų šešėliai ir optinė giluma, net ir aš pasijutau pernelyg ryškus, tiesiog įmontuotas į panoramą.

O, išgirdau Džesę, laikraštyje juk ledų pardavėjas.

Atsigręžiau, mano žvilgsnis kirto kambarį, koridorių ir sustojo prie galinės vonios kambario sienos, čia ji, nutolusi nuo manęs per gerus aštuonis metrus, sėdėjo ant klozeto. Priešais save laikė skiautę laikraščio, skaitė jį, pakraipė galvą ir nusišluostė juo užpakalį. Priėjau arčiau.

Po velnių, ką čia darai, paklausiau.

Pasibaigė tualetinis popierius, pasakė ji.

Ir perskaitai skiautę, o paskui...

Po praustuvu pamačiau sudraskytą laikraštį, o šalia ir mano atidarytą portfelį.

Tai juk mano FAZ,27 sušukau.

Spiegei netiko, pasakė Džesė, su blizgančiu popieriumi tik išsiteptoji.

Paėmiau iš jos laikraštį ir perskaičiau išlikusią antraštės dalį, bet didelį gabalą straipsnio ir nuotrauką ji jau buvo išplėšusi.

„Arkanas, Valytojas, davė interviu Belgrade. Naujas serbų tautos didvyris kaltina Albanijos vyriausybę, remiančią UCK28.“

Keistas sutapimas, šio žmogaus dokumentai visai neseniai gulėjo ant mano rašomojo stalo. Nei plačioji visuomenė, nei jis pats nežinojo, kad karinių nusikaltimų tribunolas Jugoslavijoje jau prieš kelias savaites jam pateikė kaltinimus. Luiza Arbur, pagrindinė kaltintoja Hagoje, gera Rufo draugė, liepė šį faktą slėpti. Visur buvo žmonių, užimančių aukščiausius postus ir proteguojančių Arkaną.

Luiza paprašė mūsų pareikšti savo nuomonę. Per dvidešimt puslapių išdėsčiau teritorinio neliečiamumo principus, draudžiančius kištis į nepriklausomos valstybės reikalus net ir vykdant baudžiamąjį persekiojimą. Paskui prirašiau komentarų, interpretavau Tarptautinio tribunolo nuosprendžius, internete perskaičiau naujausius straipsnius apie tarptautinę teisę ir kituose keturiasdešimt aštuoniuose puslapiuose pateikiau koncepciją, pagal kurią, esant didžiausiems žmogaus teisių pažeidimams, įmanomos šių principų išimtys. Rufas perskaitė ir pasakė savo nuomonę, trumpai, kone nemandagiai. Meksai, pasakė jis, tokioje srityje, kaip tarptautinė teisė, kuri iš prigimties neturi ryškių kontūrų, gali būti tik pozityvistas. Priešingu atveju mūsų mokslą tuojau galima perkrikštyti pasauline politika ir perleisti ją diplomatams ar moralistams.

Žinoma, jis buvo teisus. Bet Arkanas buvo vienas iš žiauriausių nusikaltėlių, kurių pilna pasaulyje. Miloševičių pavadino nevykėliu, o save — menininku. Su tiesiog pavydėtina fantazija susidorodavo su tautomis. Galvojant apie jį, mane šiek tiek supykindavo. Išbraukiau paskutinius keturiasdešimt aštuonis puslapius, pasisakiau už Serbijos neliečiamumą ir taip užtikrinau Arkanui gyvenimą laisvėje.

Džese, tariau, ką tu pavadinai ledų pardavėju?

Ji užsitraukė kelnes, nuleido vandenį ir pamėgino praeiti pro šalį.

Noriu sužinoti, pasakiau, kas buvo nuotraukoje.

Ji sukiojo galvą čia į kairę, čia į dešinę, tada pasilenkė ir prasmuko pro mane.

Roso, mano brolio, pažįstamas, tarė ji prie durų.

Žinau, kas yra Rosas, sumurmėjau.

Pagal kojų skaičių nuotraukos likutyje supratau, kad buvo nufotografuoti penki žmonės. Pasidavęs absurdiškam impulsui bandžiau įsižiūrėti, ar vienos iš penkių kojų porų kelnės per trumpos, o ant puskojinių išmegztas žodis Victory. Tada suvokiau, kad Džesė atpažino ne Rosą, bet jo draugą, ir kad Rosas negali nešioti tos pačios puskojinių poros kaip prieš dvylika metų. Dvi kojos priklausė Arkanui, ir šansas, kad Džesė jį turėjo galvoje, buvo lygus santykiui vienas su keturiais. Tačiau ji kalbėjo apie kažkokį ledų pardavėją, ir aš prisiminiau, kad Arkanas devintajame dešimtmetyje turėjo konditerijos parduotuvę, tiesiai priešais futbolo stadioną „Belgrado Raudonoji žvaigždėj kur jis ir verbavo savo sukarintus būrius. Neaišku, ar Džesė tą žinojo, jei taip, iš kur.