Юли Цее - Ereliai ir angelai

Tos spėlionės mane nukamavo. Numečiau sudraskytą laikraštį po praustuvu, nereikia man jo.

Vėl atsistojau prie lango. Už jo man pažįstamas pasaulis, dargi žinojau, kokie jo dėsniai veikia aukščiausiu lygmeniu. Šiame pasaulyje negalėjai tiesiog parodyti tautų žudiko nuotrauką ir pasakyti: „Šitas mano brolio draugas.“ Žvelgiau per lange atsispindintį savo veidą į vis tirštėjančią tamsą ir bandžiau apie nieką negalvoti. Mokykloje šį sugebėjimą buvau puikiai įvaldęs, galėjau nutaisyti net susidomėjusią veido išraišką, nuleidęs ją lyg užuolaidą priešais tuščią galvą. Jei jau šiandien sugrįžusi praeitis privertė kentėti, tai nors galėjau panaudoti kelis pozityviai nuteikiančius triukus.

Bet jie neveikė kaip turėtų. Galva ištuštėjo, bet užtat sustiprėjo ilgesys. Ilgesys ko nors šilto, gyvo, ką galėčiau paimti į rankas ir laikyti. Kad ir pūslės su karštu vandeniu ar puodelio arbatos.

Kai ėmiau ieškoti Džesės, lauke jau buvo visiškai tamsu. Radau ją virtuvėje, sėdėjo ant kėdės labai įsitempusi, viršutinė kūno dalis vertikali, blauzdos lygiagrečios su kėdės kojomis, tai veikiau stovėjimas ant šešių kojų, o ne sėdėjimas. Atrodė taip, lyg lauktų egzekucijos. Pajutau norą tučtuojau bėgti iš šio buto.

Nuveikim ką nors gražaus, pasiūlė.

Veidas suakmenėjęs, ir nežinojau, ar žiūri į mane, ar akys tik atsitiktinai nukrypo į mano pusę.

Šiandien per vėlu, tariau, turiu eiti.

Kiekvieną atodūsį ji palydėdavo tyliu garseliu, rankos drebėjo, laikė jas tvirtai sunėrusi pirštus. Negalėjau pakelti tokio vaizdo, suieškojau kišenėje cigarečių pakelį ir pridegiau iškart dvi įspraudęs tarp lūpų kaip V raidę. Vieną padaviau jai. Turėjo paleisti pirštus, kad ją paimtų.

Klausyk, Džese, tariau jai, ateisiu rytoj, ir tu man padėsi įgyvendinti vieną svarbų projektą.

Ji tankiai traukė cigaretę, akys padidėjo, nukreipė žvilgsnį į mane.

Kokį, paklausė.

Siusime laiškus viso pasaulio žmonėms, pasakiau. Visiems reikės tam tikrą dieną, tam tikrą valandą išeiti iš namų ir bėgti viena kryptimi.

Visiems, paklausė Džesė.

Visiems, atsakiau.

O kam, paklausė Džesė.

Kaip tai kam, tariau. Aišku, po mūsų kojomis ims suktis Žemės rutulys ir kaip meškos ant kamuolio išlėksime į kosmosą ir susirasime geresnę Saulės sistemą.

Ji ėmė juoktis, kilstelėjo koją ir užkėlė ją ant kitos.

Kuperi, tarė ji, tau visad kyla tokios beprotiškos idėjos.

Niekad gyvenime man nekildavo beprotiškų idėjų, tik dabar prasidėjo. Greitai priėjau prie jos, pabučiavau į kaktą, griebiau nuo grindų portfelį ir išbėgau iš buto, net neatsigręžęs į Džesę, palikau ją sėdinčią ant kėdės viduryje tuščios virtuvės, su mano cigarete lūpose ir juoko likučiais veide. Lėkiau laiptais žemyn kiek įmanydamas greičiau, buvau greitesnis už savo žingsnių aidą, tarsi persekiojantį mane.

Tada viskas vyksta vienu metu. Šalia manęs Klara, ko gero, stovi jau ilgokai, juostelė baigėsi, garsiai spragtelėdamas atšoka mygtukas, o aš gatvėje matau žmogų, kuris man atrodo pažįstamas, šįkart tai Marija Huigsteten, ir antrą kartą pažiūrėjus, dar prieš pasukant už kampo, ji tokia pat su savo vešliais raudonais plaukais. Noriu bėgti jai iš paskos, bet Klara ir šuo nukreipia mano dėmesį, jie šlapi, ypač šuo, lyg abu tikrai būtų buvę prie Dunojaus kanalo, ir klausiu savęs, gal sapnavau, kad jie nubėgo tiesiai į Rufo biurą. Negaliu susiorientuoti, kaip nubudus nakčia pamatai kitaip stovinčias kambario sienas, o naktinę lemputę ne toje lovos pusėje.

Jau galime, sako Klara.

Ką, klausiu.

Važiuoti namo, sako ji. Ar baigei?

Nežinojau, ką baigiau, bet vis dėlto linktelėjau galva.

Kaip sekasi Rufui, paklausiau.

Klausimas jos nenustebino.

Nežinau, sako ji, jis manęs neįsileido.

Ji išima iš diktofono kasetę ir įsikiša į kišenę, segtuve vėl bus dešimt naujų puslapių. Pasileidžia eiti, lėtai, šiek tiek palinkusi, o aš paprasčiausiai jai įkandin.

21 Kiaulės oda

Kankinuosi ant kilimėlio prie parduotuvės „Billa“, prieš pat automatiškai atsidarančias duris. Jos vis tiek neatsidaro. Pakeliu abu kumščius, trenkiu jais į stiklą ir ten palieku, po to prie durų prispaudžiu ir kaktą, bum bum dun, kumštis kumštis kakta. Taigi dabar sekmadienis. Nėra pagal ką orientuotis, gatvės ir šiaip visada tuščios, o į kiemą besiveržiantys nuslopę garsai mano snauduliui sudaro akustinį foną, kuris šiandien nei stipresnis, nei silpnesnis kaip įprastai.

Dar kartą tvoju abiem delnais į stiklą, spiriu koja ir vos nesulaužau pirštų — mat pamiršau, kad esu basas. Žakas Širakas prieina prie manęs ir baksteli nosimi į šlaunį. Tik dabar viduje pamatau tuščias kasas, viskas išmirę, šviesa išjungta.

Jaunuoli, rikteli balsas, šitaip durų neatidarysite.

Jis sėdi ant vienintelės kėdės už poros metrų, šalia mažos kavinukės, ant kelių pasidėjęs kavos puodelį. Atsirado mat gudreiva, visur kišasi ir net tokiame pragariškame karštyje netingi aušinti burną. Vienas tokių, kuris ir patį velnią pamokys, kaip sukti iešmą, ant kurio pats pasmeigtas. Prie kojų odinis kelioninis krepšys.

Šaldau veidą ir skaudančią koją prie stiklo. Galvoje gaudžia ir tvinksi, lyg joje būtų du stūmokliai, deginantys likusias smegenis judėjimo energijai gaminti. Ir su šiais resursais man reikės nueiti iki kitos veikiančios degalinės. Ir atgal.

Na, mano mielas. Tai gražuolis. Visai striuka.

Senis kalba su akcentu, kurio negaliu tiksliai nustatyti, vibruojantis „r“, balsės per trumpos ir per atviros. Atsigręžiu. Šuo stovi tarp senio kelių, linkčiodamas galvą ir vizgindamas uodegą, lyg sveikintų seną pažįstamą, o tasai kaire ranka laiko pakėlęs kavos puodelį, o dešine kaso Žakui Širakui galvą, net minkštos ausys švytruoja. Klausiu savęs, kam iš mūsų vaidenasi, man ar šuniui. Senio ir mano žvilgsniai susitinka, jis patraukia ranką. Šuo atsitupia.

Ko jums taip staigiai prireikė prekybos centre, klausia jis.

Pasiraitoja rankoves, liesos rankos nusėtos švytinčiomis rausvomis dėmėmis, lyg po plonu, besilupančiu žmogaus sluoksniu slėptųsi kiaulės oda. Jo plaukai per ilgi, tamsūs ir tik šonuose pražilę. Krinta ant apykaklės.

Praeinu pro senį ir iš kavinukės atsinešu kavos. Ji tokia maža, kad vos gali apsisukti, bet čia visko po truputį. Išskyrus rūkalus. Su puodeliu rankose atsiremiu į durų staktą.

Cigarečių, sakau.

O aš galvojau, sako jis, kad Austrijos prekybos centruose cigarečių nėra.

Šitas „Billa“, sakau iš lėto ir pabrėžtinai aiškiai, ten viduje pardavinėja cigaretes.

Ar galiu padėti, klausia jis.

Iš kišenės išima nepraplėštą cigarečių su filtru pakelį ir paduoda man. Nuplėšiu celofaną.

Ar galiu porą nusipirkti iš jūsų, klausiu.

Pasiimkite visas, sako jis.

Iš kelnių kišenės išsitraukiu 50 šilingų banknotą, jis vyniojasi aplink pirštus spirale ir riečiasi į vamzdelį. Matau, kad senis tą pastebi. Jo raukšlėmis įprastais keliais nubėga šypsena, neieškodama naujų takų kaip jaunų žmonių veiduose.

Nereikia, sako jis, pasiimkite cigaretes. Aš pats nerūkau.

Tai antras mano gyvenime žmogus, pasiūlęs cigarečių, nors pats nerūko. Pirmasis buvo Klara.

Gal atsilygindamas padarytumėte man paslaugą?

Apsisuku ant kulno, kavinukėje ištuštinu kavos puodelį ir vėl išeinu į gatvę. Senis, dabar pasidėjęs savo kelioninį krepšį ant kelių, traukia iš jo vieną po kito skanumynus ir kiša Žakui Širakui į nasrus; ko gero, ganėtinai jų prisidėjęs. Šuo nepakyla iš vietos, kai pasisuku eiti, ir rimtai nusprendžiu jo nė karto nepašaukti.