Юли Цее - Ereliai ir angelai

Nusigaunu iki Vilhelmo kalno, retkarčiais pasiremdamas į Žako Širako pakantrią nugarą. Miške, nuožulniai besileidžiančio šlaito viršuje, yra tokia vieta, kur bemaž dviejų kvadratinių metrų kelmo plokštuma vilioja išsitiesti. Čia auga levandos ir aukšta sausa žolė, tyla pritvinkusi vabalų žingsnių ir kitokio jų kasdieninio triūso šnarėjimo. Ten valandos bėga nepastebimai, jautiesi panardintas į laiką lyg į kūno temperatūros vandenį.

Kai sugrįžtu, ji dar čia. Nelabai to tikėjausi. Ant elektrinės viryklės verda šuniui makaronus ir labai atsidėjusi maišo juos puode. Atsistoju jai už nugaros, paduoda man mažą suvyniotą popierėlį, atrodantį taip, lyg būtų susuktas kokainui uostyti.

Laiškas tau nuo Šniclerio, sako ji.

Lapelyje telefono numeris ir po juo viena eilutė: „Ištarus paskutinį žodį prasideda tikrasis pokalbis. Paskambinkite man.“

Ar jis pasakė, kad turi mesti savo diplominį darbą?

Taip, tarė ji.

Ir ką tu atsakei?

Kad leistų man ramiai dirbti, kitaip susirasiu kitą vadovą.

Apglėbiu ją iš nugaros ir prispaudžiu kaktą prie jos peties.

Gera mergaitę, sakau, šauniai padarei. Kokia tikroji to tipo pavardė?

Milanas Kucia, sako ji. Visi jį vadina Šnicleriu, nes nuolat cituoja jo kūrybą.

Vardas ir pavardė slaviški, pastebiu aš.

Kiek žinau, sako ji, jis iš Belgrado, bet dėl mėgstamos temos nebuvo palankiai vertinamas.

Organizuotas nusikalstamumas, priduriu.

Gal šiek tiek pasikalbėjote, klausia ji.

Sprendžiant iš elgesio, jis charizmatiška asmenybė. Dabar geriau suprantu, kodėl tu tupi prie jo kojų.

Ne daugiau kaip tu prie Rufo, sako ji.

Ne, sakau jai, veikiau mažiau. Gal neturėjai tikro tėvo, ar ką?

Ji neatsako. Paleidžiu ją, nors būtų malonu ir toliau laikyti.

Šiandien, sako ji, taškų skaičiumi aš nugalėjau. Taip jis ir pasakė: „Panele Miuler, ir toliau taip dirbkite, bet jau, po šimts velnių, dar labiau pasistenkite.“

Puiku, sakau, tai ir stenkis. Gal kartu pavalgysim?

Neišalkau, sako ji, man taip bloga.

22 Ryžiai su Kantu

Super, girdžiu ją sakant, kaip tik šito man ir trūko.

Sapnas blėsta, rodyklės lėtai slenka skale iki nulinės padalos. Vibracija slūgsta, gausmas didelėje mašinoje, kurioje sukausi kaip viena iš daugelio bangų, slopsta ir garsas žemėja; mašina rimsta, lieka tik tolygus švilpimas, tyliai gulėdamas pagaliau suprantu, kad švilpia mano kairėje ausyje. Atsimerkęs matau kelias kambarines muses, kurios sukasi apie lempą palubėje, nors ji ir išjungta. Sapnavau baisų sapną, o kas bus toliau, jau žinau — niekad neprisimenu ką sapnavęs. Tai tokia gerai žinoma ir keista Dievo humoro rūšis, kai žmogui savos smegenys neleidžia ramiai miegoti.

Kūnas nepaklūsta jam siunčiamoms komandoms. Nė viena koja nelipa iš lovos, viršutinė kūno dalis nekyla. Galų gale pavyksta pakelti dešinę ranką, pirštai kąra negyvi lyg ant šakos nuvytę lapai, bet juos vis tiek reikia pajudinti, kad nuo odos nubraukčiau prilipusį dirbtinį miegmaišio šilką.

Velnias, sako ji, kurgi jis.

Po truputį imu suvokti, ką ji daro — čiupinėdama kitą nešiojamojo muzikos grotuvo pusę ieško lizdo kištukui. Aš verčiuosi, rankos riešu užkliudau kažką kieta, panašu į erekciją. Negali būti. Nėra laiko apie tai galvoti, vis vien klystu. Klara randa lizdą ir prijungia laidą. Kitame jo gale kabo didelės juodos ausinės, atrodančios kaip vienas tų prietaisų, naudojamų profesionalių didžėjų. Ji paima į rankas po vieną ausinę, praskečia ir pakelia virš galvos.

Palauk, sušunku.

Ji paklusniai lukteli pakėlusi rankas į viršų. Negaliu atsistoti, todėl pamoju jai prieiti. Ji ateina, lėtai, bet ateina, paklusniai lyg šuo, tempdama iš paskos grotuvą, lyg jis būtų cementinis, atsiremia ranka į stulpą, prie kurio pririštas hamakas, ir paduoda man ausines. Ji susilenkusi. Tikriausiai dėl skrandžio negalavimų.

Kur jį radai, klausiu.

Po stalu.

Truputį palauk, tuoj galėsi pasiimti. Turiu šį tą patikrinti.

Oras priešinasi mano judesiams, lyg vartyčiausi kubile su beveik sukrešėjusiu kiaulės krauju. Prisitraukiu ausines visai prie veido ir įkišu tarp jų nosį. Klara laukia nuleidusi pečius, įsmeigusi akis į naują žaislą.

Jei minkštų ausinių viduje rasčiau nuplėštą jo ausį, įspūdis nebūtų toks stiprus. Adrenalino pliūpsnis mano pilve užkuria laužą, smūgio jėga kyla iki kaklo. Šerša retai plaudavo galvą, plaukai skleisdavo stiprų kvapą. Bet šis nugali viską. Iškvepiu ir vėl įkvepiu, naujas kvapo gūsis pripildo mano galvą. Užtikau jo nemirtingumo pėdsakų liekanas, radau jų lindynę, kurioje Šerša išlikęs lyg bestuburis, mėsingas gyvūnas savo kiaute, tarp juodo ausinių porolono.

Veikiai matau jį priešais save, labai aiškiai, lyg tikrai stovėtų prie atvirų durų į kiemą, tamsi figūra, šviesa iš nugaros. Šerša visada tinkamai atsistodavo krintančioje šviesoje, ir aš niekaip nesuvokdavau, ar iš intuicijos, ar apskaičiavimo. Stovi kiek palinkęs, aukštas, lieknas ir tingus. Atsainioje kaip plėšrios katės laikysenoje glūdi įspėjimas, jauti paslėptą įtampą, dar akimirka — ir jis šoks, puls, nors, kiek jį pažįstu, niekad nėra pašokęs. Pečiai šiek tiek pakelti, galva palenkta į priekį, lyg nuolat klausytųsi, kas dedasi po kojomis. Matau, kaip abiem rankomis pina pakaušyje kasą, kuri vos paleista išsileidžia.

Internato kambaryje ir aš retkarčiais panašiai suimdavau jo plaukus ir suspausdavau, kai Šerša lyg koks ką tik pagamintas ir nepanaudotas manekenas išsidrėbdavo krėsle ir ant krėslo atramos atlošdavo galvą. Suėmus juos išeidavo riešo storio lynas. Nė vienu veido raumenėliu Šerša neparodydavo, ar pajuto mano prisilietimą. Kartais ilgai stovėdavau rankas sukišęs į jo plaukus ir laukdamas, kol cigaretės tarp jo lūpų dūmas nurims ir lyg statmenas svambalas sujungs burną su lubomis, imdavau niršti, be priežasties, neprotingai niršti. Nekenčiau jo ramybės, jo pasitikėjimo, kad gyvenime galįs viską gauti net nepajudinęs piršto. Taip įniršdavau, kad norėdavau plaukais apvynioti jo kaklą ir pasmaugti. Neįmanoma su juo būti viename kambaryje, jis viską sugeria į save, čia esančių žmonių žvilgsnius, muzikos sukeltas garso bangas, knygų pavadinimus — viskas sukdavosi tik apie jį, bet jo nepasiekdavo, o mano neapykanta atšokdavo lyg lietaus lašai nuo neperšlampamo apsiausto.

Matyt, nužudyti žmogų yra ilgai trunkantis procesas, nes su jo pėdsakais susiduri tokiose absurdiškose vietose. Šią užduotį atliksiu iki galo ir taip pasitarnausiu pasauliui.

Staiga ausinėse sugriaudėja muzika, pakeliu galvą ir atsimerkiu. Klara priekaištingai žiūri į mane, vieną pirštą laiko uždėjusi ant garso reguliatoriaus. Girdžiu, koks geras erdvinis efektas, ir man pasirodo, tartum rankose laikyčiau visą koncertų salę. Dar kiek pauostau porėtą poroloną ir atiduodu Klarai aparatą, good bye stranger 30 , galvoju sau, prieš dvejus metus neturėjau laiko su tavimi atsisveikinti. Iškvėpinti Klaros plaukai panaikins tą kvapą. Nuo šiol niekas iš mirusiųjų neprisikels.

Ji tuoj užsideda ausines, jas jungiantį lankelį palikdama ne ant viršugalvio, bet ant pakaušio. Ima linguoti galvą, taip ją atpalaidavusi, jog atrodo, kad ji pritvirtinta ne prie kaklo, o prie siūlo. Ausinės Klarai tinka, su jomis atrodo kažkokia pilnesnė, beveik laiminga. Suprantu, kad viso šito šlamšto, matinės sidabro spalvos metalo, mygtukų ir reguliatorių, daug juodų laidų, tiesių ar susisukusių į spiralę, viso to jai reikia, kad įsivyniotų. Galbūt šią minutę įsivaizduoja sėdinti stiklinėje kabinoje, o naktinis miestas driekiasi aplink lyg tinklas, kuriame radijo aparatai yra mazgai, o iš jų sklinda ta pati muzika, Klaros muzika, jos parinkta ir paleista, ta pati, pagal kurią ir ji linguoja į šalis, tiek ir tiek bitų per minutę.