Юли Цее - Ereliai ir angelai

Atsargiai pakėliau jos sportinius marškinėlius, kelias sekundes žiūrėjau į tą laimingą bambą, švarią tartum perlamutrinis vandens sraigės kiauto vidus, ir pauosčiau vietą per plaštaką aukščiau juostos.

Ką tu darai, paklausė ji.

Bet manęs nenuvijo.

Tyrinėju, ką valgei, paaiškinau.

Gal tikiesi užuosti per pilvo sluoksnį, paklausė.

Žinoma.

Ir tikrai šį tą užuodžiau — citrusinius vaisius. Laimė, Džesė, kad ir ką valgytų, visada užsidrėbia ant marškinėlių.

Apelsinai, pasakiau.

Teisingai!, sušuko susižavėjusi.

Aš pritariau nusimanančia mina ir užverčiau marškinėlius, darbas atliktas. Kai apsisukau ir išdidžiai nužingsniavau nusikabinti nuo vinies švarko, iš paskos išgirdau geriausią Vienos gatvių slengą.

Pažiūrėkit į šitą kvaišalų prisprogusį besmegenį, sušuko ji, į šitą bukaprotį, šitą kopūstgalvį.

Dėl jos suvaidinau esąs spuoguotas vaikinas su odine striuke, mojavau tariama alaus skardine iš „Billa“ lentynos, paskui įsėdau į nublizgintą eskortą, stovintį prie kambario slenksčio.

Ate, mažyte, pasakiau.

Ir šauniai nuskriejau į virtuvę, kur stovėjo mano portfelis, jame jau kelias savaites nesinešiojau jokių dokumentų, bet šiandien ten buvo krepšelis su kiviais, paėmęs vieną nunešiau jai.

Imk, pasakiau, ir tada sėsk.

Ji priėjo prie manęs, trinktelėjo nematomomis automobilio durelėmis ir drauge nubėgome laiptais žemyn. Pakeliui ji atsikando kivio, apaugusio plaukuota oda, ant jos dar buvo prekiautojo pietietiškais vaisiais lipdukas. Šį taip pat nurijo. Žievė jai nekėlė sunkumų, nes vienintelė priežastis, dėl kurios valgė kivius, buvo ta, jog kailiuku padengta oda tarp dantų priminė pelę. Tas pats ir su apelsinais, mat atrado, kad lupti nuo apelsino vidinę baltą odą yra malonus darbas.

Gatvėje mums į veidus pūtė vėjas, draskė nuo medžių lapus. Kartais į žemę lyg maža žalia žvaigždė atsitrenkdavo kaštonas. Kai Džesė šalia, man atrodydavo, kad ruduo ir žiema nuo seno mano mėgstamiausi metų laikai; galvodavau, kaip vaikštinėsime po Pratero parką, kaip šiugždės lapai po kojomis, kaip virš pageltusių medžių kupolų keliaus milžiniško apžvalgos rato gondolos, didelės ir raudonos kaip tramvajaus vagonai miesto centre. O gruodžio mėnesį apvilksiu Džesę storu raštuotu vilnoniu megztiniu ir išvoliosiu pirmame sniege.

Ar galiu tave paliesti, paklausiau jos.

Ne, atsakė ji.

Gerai, tariau. Eime pavalgyti.

Į Dionerio31 rūmus, pasakė ji.

O kur jie yra, paklausiau.

Netoli Gruzdintuvės šventovės, pasakė ji, priešais Dešrų pilį, tuoj už Picos katedros ir Giroso32 vilų.

Aš nusijuokiau, savaime aišku, jai nusispjauti, kur mes eisim, vis tiek ji nieko nepalies, bet man nors savaitgaliais reikėjo padoriai pavalgyti.

Mums buvo vis vien, kur eiti, tačiau ji panoro pirmiausia pasivaikščioti po parką. Nuo visų takų sklido žmonių kvapas, ne tik pensininkų ir vaikų, bet visokių žmonių kvapas, o dar kvepėjo rudeniu ir cukraus vata.

Kai Džesė į mane atsuko veidą, ant dešinio skruosto buvo ašaros pėdsakas.

Kodėl, paklausė ji, tu visą laiką nori mane paliesti?

Tai buvo sunkus klausimas, ir į galvą taip greitai neatėjo joks aiškus atsakymas.

Nes tai gražu, atsakiau vangiai.

Tau galbūt, tarė ji, o man ne.

Žinojau tą, tačiau išgirdęs šį dalyką iš jos lūpų pasijutau priblokštas. Sau pačiam atrodžiau kvailas. Geriausiu atveju.

Ar tau BŪTINA liesti moterį, paklausė ji.

Ne, atsakiau nedelsdamas.

Tada gerai, tarė ji, nes su tavimi aš NEGALIU. Bet tu turi būti su manimi. Juk aš nieko kito neturiu.

Kiekvienas jos žodis skaudino, vienas dūris po kito man į paširdžius. Beprasmiška jai ką nors aiškinti. Krenkštelėjau.

O Rosas, paklausiau.

Herbertas ir Rosas, tarė ji, užmuš mane, jei suras.

Pokalbis slydo iš rankų, Džesės akys per daug išsiplėtusios, kvėpavimas padažnėjęs, o mane staiga apniko mintis, kaip iš tikrųjų būtų su ja miegoti. Tai pirmas kartas, kai iš viso apie tai pagalvojau taip atvirai, ir pasijutau toks iškrypėlis, nors jai buvo dvidešimt šešeri ir ji man ne giminė.

Neperlenk, pasakiau, tai tavo tėvas ir brolis.

Dabar jau ne, tarė ji, nors ir gaila.

Atsisėdom ant žolės, klausėmės paukščių, vaikų šūkavimo ir šunų lojimo, jie kiek toliau nuo mūsų žaidė ant vejos. Visai normali diena.

Tu gal ir nepatikėsi, pagaliau tarė Džesė, bet jie vis dėlto nužudė Šeršą. Tuoj ir su tavimi taip pasielgs.

Ir ką jūs prisidirbot, sušnabždėjau.

Ji neatsakė. Iš žolės stiebelių pynė kasas.

Kuperi, tarė tyliai, aš viena negaliu.

Nuvirtau ant nugaros, užsimerkiau ir pajutau, kaip viskas tapo nesvarbu. Sudėjau rankas ir pievai, dangui bei medžiams prisiekiau visada likti su Džese.

Liaukis, sako Klara, viskas šlykščiai nusibodę.

Aš stebiuosi, kad ji išvis gali ką nors suvokti ir net kalbėti, bet tai, ką ji sako, mane erzina. Jos galva taip atlošta atgal, kad kakle iššokusios kraujagyslės primena ant tinko pritvirtintus elektros laidus. Užsimanau abiem nykščiais užspausti jas ir pažiūrėti, kas atsitiks.

Ar tu ką tik pasakei, klausiu jos, kad turiu liautis kalbėti į tavo sumautas kasetes?

Man bloga, šnabžda ji.

Jau žinau, sakau.

Ne, sako ji, dabar tikrai.

Mieloji, sakau, papasakosiu iki galo ir tada...

Prašau, maldauja ji, nusiramink. Nuo tavęs aš dar labiau susirgsiu.

Aš niekuo dėtas, sakau jai.

Toks jausmas, lyg palaipsniui stiprėtų ir išnyktų garsas, o tu jį reguliuoji.

Vyras prisiima kaltę, moteris — skausmus, sakau jai. Taip visada buvo.

Maldauju, sako ji, palik mane ramybėje.

Nusigręžiu nuo jos. Ji išprotėjo.

Žinai, sako Džesė, auksinės žuvelės tokios kvailos.

Atsimerkiu. Aukštai aukštai danguje paukščiai zuja netvarkingai lyg lazdelės formos vienaląsčiai ant stiklinės mikroskopo plokštelės. Nežinau, ar miegojau, gal ir sapnavau. Mes vis dar parke, ir prisimenu, kad norėjome eiti į restoraną ir kad ketinau jos šio to paklausti.

Auksinės žuvelės, sako ji, plaukioja iš vieno akvariumo galo į kitą. Plaukdamos atgal jos pamiršta kelią pirmyn, o kelio pradžioje jau užmiršusios kelią atgal.

Gulėdamas iš kišenės išsitraukiu sulankstytą lapą, spalvotą laikraščio puslapio kopiją, fotografijoje popmuzikos dainininkė, kartu ir daugelio Jugoslavijos ir Albanijos kredito įstaigų savininkė Ceca, apsupta aštuonių vaikų, iš kurių tik vienas jos, nežinau kuris. Kiek atokiau riebiai šypsodamasis prieš objektyvą stovi jos vyras Arkanas.

Džese, paklausiau, ar tikrovėje kada nors matei šitą žmogų?

Pastebėjau slaptą, žaibišką jos žvilgsnį, mestą į laikraštį iš po nuleistų blakstienų.

Jos visą laiką galvoja, kad yra didelėje jūroje, tarė ji.

Sulanksčiau puslapio kopiją.

Auksinės žuvelės, pasakiau, gyvena gėlame vandenyje.

Ji pasilenkė virš manęs, iš abiejų pusių ant veido užkrito plaukai.

Tu nieko nesupranti, tarė piktokai, auksinės žuvelės tokios kvailos, kad neskiria sūraus vandens nuo gėlo.

Tau irgi taip bus, pasakiau.

Ji atlošė galvą ir nusijuokė, burnoje nuo auksinių plombų dantyse suspindo vakaro šviesos. Dangus virš jos buvo šviesus ir balzganas, lyg žiūrint per stiklinę, iš kurios gertas pienas. Tada ji ištiesė ranką norėdama nubraukti plaukus man nuo kaktos, padėjo ranką man ant skruosto ir dar labiau pasilenkė, kad pabučiuotų man antakį prie smilkinio, bet praradusi pusiausvyrą virto į priekį ir brūkštelėjo lūpomis per mano smilkinį iki ausies. Nepasijudindamas suglamžiau laikraščio kopiją ir numečiau ant pievos. Tegu juos visus, ir paukščius, ir lojančius šunis, ir žaidžiančius vaikus, ir baltą vakaro dangų, nusineša velnias, tegu nešasi ir Arkaną, ir visų jų spalvotas kopijas. Mano burna išsiviepė, lyg į ją būtų skersai įspraustas bananas.