Юли Цее - Ereliai ir angelai

Stale, tai — Džesė, pasakiau. Džese, tai — stalas.

Sveikas, sukuždėjo ji.

Būtų buvę daug paprasčiau vienam užnešti jį į viršų, nes Džesė buvo per maža, be to, ji norėjo eiti keliais laiptais žemiau, todėl man teko susilenkti ir susimušiau mėlynes ant blauzdų. Bet ji stengėsi, tankiai alsuodama, ir perspėdavo mane kiekviename posūkyje, kad neatsitrenkčiau į turėklus, ir aš jos nevaržiau. Stalą pastatėme virtuvėje prie lango. Džesė paglostė jo paviršių.

Gražus, pasakė švelniai. Kur jį radai?

Šiukšlyne, atsakiau, atrodė toks nusiminęs.

Ji pakėlė į mane blausias akis.

Gerai, kad dabar jis čia.

Aš linktelėjau.

Pažiūrėk, tariau, ką jam atnešiau.

Ant sulenktos kairės rankos tabalavo mažas maišelis su dviem paketėliais ryžių. Ji tuoj suprato. Stalas džiaugsis, jei prie jo bus valgoma. Tai jo darbas. Nuo tada tapo paprasčiau pavalgydinti Džesę, o kai po kelių savaičių buvome priversti sprukti iš namų, stalas buvo vienintelis, su kuo ji atsisveikino.

Kai vakarais grįždavau namo, ji atskubėdavo manęs pasitikti. Atnešdavau truputį kavos, kelis paketėlius cukraus, išsineštus kišenėje iš biuro virtuvės, atnešdavau ryžių, ir vėl ryžių, nes ji įprato valgyti ryžius ir laikė tai ritualu, o ne maitinimusi. Virdavome juos dvigubai ilgiau nei buvo nurodyta, ji perpjaudavo maišelį, susikaupusi kaip chirurgas atveriant pilvą, o aš sukrėsdavau iškart visą masę į metalinį puodą. Pabarstydavome druska, ir, jei turėdavau pomidorą, sutraiškydavau jį kumštyje ir užlašindavau sulčių ant ryžių. Išspaustą pomidorą galėdavau įkišti jai į burną tik tada, jei prieš tai papasakodavau pasaką apie tokią gyvatę, kuri, prarijusi spalvotus daiktus, darėsi vis margesnė, kol suspindo kaip rojaus paukštis, o visas miškas liko nespalvotas. Tada paduodavau savo veidrodėlį, nuo kurio uostydavau kokainą, kad Džesė galėtų pasigrožėti raudonais skruostais. Atsistodavo prie stalo, abiejuose kumščiuose laikydama po šaukštą.

Ką šiandien valgysim, klausdavo manęs.

Palauk dar, sakydavau jai, nestovėk taip arti stalo.

Ką šiandien valgysim, nekantraudavo ji.

Ryžius su Kantu, atsakydavau.

O, ne, ne su Kantu, šaukdavo ji. Ar negalime su Nyče, juk su Kantu buvo vakar.

Kaip tik todėl su Kantu, nes jo dar nebaigėme. Reikia suvartoti.

Ji sudejuodavo ir numesdavo įrankius ant stalo, o aš eidavau atsinešti knygos.

Valgydavom iš puodo, aš sėdėdavau ant kėdės, Džesė stovėdavo šalia manęs. Atverstą knygą laikydavau prieš save, retkarčiais keli ryžių grūdai nuo šakutės nukrisdavo tarp eilučių.

Svarbiausi Kanto veikalai, skaičiau garsiai, laikomi ne tik pačia turiningiausia, bet ir pačia sunkiausia pasauline literatūra.

Ak, sušukdavo ji, tai ne tikrasis Kantas, tai tik dirbtinis Kanto aromatas!

Žinoma, sakydavau, su ryžiais negali vartoti tikrojo Kanto, jis per sunkus.

Tada jau geriau būtų su Nyče, niurzgėdavo ji pilna burna.

Ir Nyčės turim tik aromato, sakydavau.

Pakeliu knygą Trumpa pasaulio filosofijos istorija . Ji taip juokėsi, kad pusė ryžių iškrito iš burnos, ir ji taip juokdavosi, kai valgydavome, bet dar likdavo burnoje, ir ji prarydavo, ir tai būdavo vienintelis valgis per dieną, tačiau vis geriau negu nieko, aš buvau patenkintas, o jos veidas po truputį atgavo spalvą.

Klara susmunka kampe tarp namo durų ir sienos, o kadangi durys atsidaro į vidų, ji virsta ant šono ir laiku neatkiša alkūnės, kad atsiremtų. Sukišu į kelnių kišenę reikmenis kokainui uostyti, juos ką tik buvau išsitraukęs, pasodinu Klarą tiesiai, priverčiu šunį pakilti ir varau jį į gatvę. Moteris su vaikišku vežimėliu nori praeiti pro mus, ji atstumia mano ranką, kai bandau padėti nunešti vežimėlį laiptais. Tik dabar suvokiu, jog mums, kad atrodytume kaip tikri valkatos, trūksta tik plastikinių maišelių, butelių ir kepurės šilingams rinkti. Moteris tolsta kiek galėdama greičiau. Paramstau Klarą, šuo nuslinko į pavėsį, aš laukiu, kol liausis bangavę namų fasadai, švelniu ritmu artėdami ir atsitraukdami kaip bangų mūša jūroje, tada vėl įjungiu diktofoną.

23 Auksinės žuvelės

Savaitgaliais, lygiai kaip ir darbo dienomis, išeidavau iš namų, vakarais grįždavau šiek tiek anksčiau nei įprastai, bet niekad anksčiau nei pusę septynių. Norėjau Džesę pripratinti prie tam tikro ritmo, kad galėčiau tikėtis, jog man dirbant ji ištvers be manęs. Naudodamasis laisvomis valandomis užeidavau į savo butą Vėringo gatvėje, ten jau ėmė atsiduoti nevėdinamomis patalpomis. Pasikeisdavau drabužius, iš skalbyklos pasiimdavau švarius marškinius, iš valyklos kostiumus ir nueidavau padirbėti viršvalandžių, norėdamas bent jau parodyti savo geranoriškumą. Supratau, kad ketinu trauktis į užribį. Beje, sužinojau, kad yra naujų užduočių, susijusių su Balkanais, kaip tik mano tyrinėjimo sritis, ir Rufas paaukojo kelias paskaitas universitete dėl kelionės į Albaniją. Jis nepaklausė manęs, ar noriu vykti kartu, o aš netgi nežinojau, kokios ten problemos. Kai per klaidą imdavau galvoti, kas man nutiko, apimdavo panika. Kas kartą pasiryždavau susikaupti prie savo darbo, vakarais, kaip įprasta, ilgai dirbti, iki dešimtos, bent iki devynių. Bet jau šeštą valandą man prieš akis iškildavo vaizdas, kaip Džesė tuščiame bute sėdi prie durų ir laukia, ir nuo septynių jau niekas manęs nesulaikydavo ant kėdės. Norėjau pasikalbėti apie tai su Rufu, tačiau buvo aišku, kad Džesė slepiasi, ir kol nežinau, kas jai atsitiko ir kas į šį reikalą įtrauktas, niekas pasaulyje nesužinos, kur ji yra. Nuo tada, kai kartą iš jos lūpų išgirdau minint Rufą, tarp jųdviejų atsivėrė praraja. Nežinau, kodėl, bet man sustiprėjo jausmas, kad reikia apsispręsti. Pirmą kartą patekau į tokią situaciją, kai negalėjau pasikliauti Rufu.

Gatvėje karšto asfalto ir išspjautos kramtomosios gumos kvapas. Kelioms minutėms palieku Klarą ir šunį vienus ir prekybos centre prie kampo, kur visad pirkdavau Džesei ryžius, nuperku butelį vandens. Įsipilu mineralinio vandens į saują ir pašlakstau juo Klaros veidą.

Angliarūgštės burbuliukai kelias sekundes laikosi ant jo lyg stiklinės blusos, paskui susprogsta. Į saują įpilu vandens ir šuniui, o jis, net nepakėlęs galvos, smarkiai plakdamas dideliu liežuviu jį gaudo. Pavieniai žmonės svirduliuodami eina namų link ir sudrimba jų prieangiuose. Žinau, kad namai iškloti plytelėmis ir vėsūs, kad ant žemės po metalinėmis pašto dėžutėmis voliojasi skrajutės ir kad užpakalines duris į kiemą užstoja vaikiškas triratis. Jaučiuosi vienišas.

Klara, sakau, nuo pat gimimo mano galvoje tūno bjaurus garsas, jis kyla vien dėl to, kad aš gyvas, ir jis toks nepakeliamas, kaip cypimas, kai braukiama ilgais nagais per mokyklinę lentą. Kartais, kai per tylu, šis garsas sustiprėja, ir niekur nuo jo negali pabėgti.

Nemanau, kad ji mane girdi.

Kartą buvo toks matematikos mokytojas, pasakoju toliau, jis rašydavo mažais kaip žirnis kreidos gabalėliais, o aš sėdėdavau ir spoksodavau lyg užhipnotizuotas į ilgus jo nagus, tarp kurių įsispraudusi laikėsi kreida, plačiais mostais judėdama per visą lentą, nuo vienos iki kitos pusės, išvedžiodavo lankus ir linijas. Šio mokytojo geometrinės figūros buvo mano sąmonės veidrodis, kančios kupino riksmo diagramos.

Kai šituos sakinius ketinu įrašyti į diktofoną ir įjungiu aparatą, esu viską pamiršęs, išskyrus paskutinius žodžius, jie įstrigo, beprasmiškai juos kartoju: kančios kupinas riksmas, kančios kupinas riksmas.

Ar šiandien ką nors valgei, paklausiau jos.

Taip, atsakė Džesė.