Юли Цее - Ereliai ir angelai

Frenkis pasveikino ir Rosą, tarė ji. O prie manęs pasilenkė, kilstelėjo smakrą dviem pirštais ir paklausė: „Na, mažyte, ar tau patinka pas mus?“ Aš atšlijau, o Rosas pasakė: „Misteri Frenki, jai dvidešimt treji su puse ir ji nekvaila.“ Frenkis tuojau atsiprašė ir pasakė, kad aš savo darbą atliksianti gerai. Rosas visad buvo mano pusėje.

Taip, tariau, žinau.

Tada jie atsivertė aplankus ir išskleidė žemėlapius. Žinojau, kad dabar esu laisva. Paėjau gatve į priekį, du tigrai man iš paskos. Kvapas nė kiek ne geresnis nei oro uoste. Visų namų langai išdaužyti, niekur nė gyvos dvasios. Išlindo saulė, pasukau taku į vieną kiemą, ten viskas atrodė žalia. Tigrai atsistojo tako dešinėje ir kairėje demonstruodami savo ginklus. Sode augo dideli medžiai šviesiai žaliais lapais, o jų šešėlyje stovėjo holivudiškos sūpynės. Norėjau atsisėsti, bet tada pastebėjau jose gulintį šunį. Jo kūnas buvo visai suniokotas. Karojo iškištas liežuvis, šuniui trūko letenų, jų vietoj iš po kailio kyšojo balti kaulai. Ant šuns kūno tupėjo daugybė margų drugelių.

Džesė vėl ėmė rautis plaukus, nesulaikiau jos, džiaugiausi, kad išvakarėse buvau nukarpęs jai nagus.

Ar įsivaizduoji, paklausiau, kas atsitiko jo letenoms?

Žaibiškai ėmiau ieškoti pasakos ar pasakėčios, kokios nors fantastinės istorijos, kuriose galėčiau įkurdinti nugaišusį šunį be letenų. Jam nudilo puspadžiai. Daugiau niekas neatėjo į galvą.

Man atrodo, tariau atsargiai, kad jam letenas nupjovė.

Taip, tarė Džesė, man irgi taip pasirodė. Tada tuojau nubėgau atgal į viešbutį. Apie šunį niekam nepasakojau. Nenorėjau jiems kelti nerimo.

Tyla. Džesės mintys įstrigo, ji be paliovos suko tą pačią plaukų sruogą ir negalėjo atsikratyti prisiminimų apie šunį; žinojau, kad vėl galvoja apie jį. Atsiverčiau valgiaraštį ir peržiūrėjau, kas siūloma desertui.

Karštos avietės su plakta grietinėle, tariau susimąstęs, vyno želė su vaisiais.

Jie ką tik buvo baigę pasitarimą, tarė Džesė. Frenkis buvo dingęs. Prie viešbučio stovėjo ilgas automobilis su tamsiais stiklais, ir kai aš į jį įsėdau, pastebėjau, kad jie ir iš vidaus nepersišviečia. Aš ir šiaip šitame mieste nieko nenorėjau matyti. Rosas sėdėjo priešais mane, abu rūkėme ir barstėme pelenus ne į peleninę, bet kur papuola. Kelionė tęsėsi visą amžinybę.

Bavariškas kremas, tariau.

Tas namas anksčiau buvo mokykla, tęsė Džesė, iš visų pusių saugoma vyrų. Jie buvo užsidėję slidininkų kaukes, o virš jų — kaubojų skrybėles, atrodė juokingai. Rosas nupasakojo man kelią ir įspraudė į rankas didelį maišelį su vynuogėmis. Aš turėjau įeiti į vidų, o kiti pasiliko lauke.

Vynuogės šokolado apvalkale, pasakiau.

Beveik visada tekdavo eiti per tokią patalpą, pasakojo ji, nuo kurios grindų į mane žiūrėdavo šimtai veidų, vyrai, moterys ir vaikai. Kažkas juos lyg didelę kortų kaladę numetė ant žemės.

Pakėliau akis nuo valgiaraščio ir pažvelgiau į Džesę, buvo taip keista, kad už šios kaktos slėpėsi tokie vaizdai, vaizdai dalykų, apie kuriuos žinojau iš Žmogaus teisių organizacijų pranešimų.

Ar tai buvo leidimai, paklausiau. Gal pasai, asmens dokumentai, visokie nario pažymėjimai, kokių galima rasti piniginėse?

Staiga sustojau, tarė Džesė, ir pažiūrėjau atidžiau. Apėmė keistas jausmais. Išsiėmiau savo asmens tapatybės kortelę ir numečiau prie kitų, nuotrauka į viršų. Prie sienos jos neturėjau. Rosas gerokai įsiuto.

Galiu įsivaizduoti, pasakiau.

Ten dar voliojosi visokio šlamšto, beisbolo lazdos, kuriose buvo išpjaustytas žodis Cestitamo. Ar žinai, ką jis reiškia?

Sveiki atvykę, pasakiau.

Tikrai. Gal moki keletą kalbų?

Hm-m, sumurmėjau.

Senutės buvo sugrūstos į galinę patalpą. Jų daiktai gulėjo ant žemės. Tarp jų lentos, viename gale įkaltos ilgos vinys. Prie kitos sienos stovėjo lovos su odinėmis kilpomis galvūgalyje. Senutės žiūrėjo į mane lyg į vaiduoklį. Dauguma jų buvo mano amžiaus. Tada pradėjau. Aš privalėjau tol valgyti vynuoges, kol ir jos užsinorės, ir dar truputį papasakoti apie save.

Pamažu pradėjau suprasti šituos ketinimus, ketinimus panaudoti Džesę kaip pasiuntinį, kaip tarpininkę. Idėja buvo beprotiška ir kaip tik todėl geniali, ir jeigu pasaulyje buvo žmogus, kurio nebijojo netgi kankinamos aukos, jis buvo Džesė.

Pasakodavau joms, kad esu žymaus žmogaus duktė. Kad su juo dirbu ir turiu kitą, su kuriuo dirbu ir kurį myliu, ir kad jis gražus. Ilgais juodais plaukais.

Beje, tariau, kur tuo metu buvo tas valkata?

Po stalu nevalingai įgnybau sau į šlaunį. Akimirką buvau neatidus. Ačiū Dievui, šis žodis, atrodo, nesutrukdė Džesei pasakoti toliau.

Jo nebuvo su mumis, tarė ji. Bet senutėms patiko klausytis apie jį. Kelios bandė paglostyti man galvą, lyg būčiau ligonė. Pasistengiau išsisukti. Tada joms pasakiau gerą naujieną. Mano tėvas, labai svarbus žmogus, šį tą pažadėjo. Iš čia išeis kiekviena, kuri nekramčiusi praris penkias vynuoges. Tai sunku, pati mėginau, kai su jomis bandėme. Bet daugeliui išėjo jau po kelių kartų. Jos baisiai stengėsi. Paaiškinau, kad su kitais žmonėmis bus pervežtos per sieną. Tai senutėms patiko, ir aš padėjau joms nusiskusti.

Kodėl nusiskusti, paklausiau.

Kad jas surastų, paaiškino Džesė. Tose vietovėse laukai ir pašlaitės tiesiog juoduote juodavo nuo žmonių, ypač palei tvoras. Iš viršaus gerai matyti, kai tarp jų šviečia plika galva. Bet aš tik kartą ten buvau, kai reikėjo jas surasti. Tą darė Rosas su keliais žmonėmis.

Bet kam tos vynuogės, paklausiau.

Žinoma, tai treniruotė, pasakė Džesė, kad vėliau galėtų praryti plastikinius paketėlius. Tu juk žinai, kad Herbertas prekiauja narkotikais.

Pakėliau ranką, ore spragtelėjau pirštais, kad kelneris atneštų sąskaitą, reikėjo kuo skubiau viską apmąstyti. Aišku, kas atsitiktų, jei paskambinčiau Luizai į Hagą ir papasakočiau, kad pažįstu merginą, kuri ne tik Sanski Moste susitiko su Frenkiu, bet ir buvo prekybos narkotikais liudininkė. Prekiaujant jais buvo finansuojami serbai Balkanų kare. Neutrali liudininkė, nei nusikaltėlė, nei auka. Ir dar iš Vakarų Europos. Šis įvykis padarytų revoliuciją visame tribunolo darbe. Jis reikštų skandalą, sensaciją, sukeltų interesų karą aukščiausiu lygiu. Reikėtų atidengti savo kortas ir iš tikrųjų parodyti, ar rimtai persekiojami tarptautiniai nusikaltėliai. O dar žiniasklaida — ji būtų sužavėta. Išprievartautos Bosnijos aukos priverstos būti narkotikų kurjerėmis. Pabėgėlių evakuaciją remia organizuoti nusikaltėliai.

Girdžiu Rufo žodžius, esą narkotikų klausimas yra šalutinė problema ir ją reikia išbraukti iš politinių debatų. Esą jau ir taip sunku surasti tarptautinį sutarimą dėl Balkanų. Džesės istorija vienu kirčiu sugriautų visas pastangas šia linkme. Kategoriška Rufo nuostata dėl narkotikų atsidurtų abejotinoje šviesoje. Įsivaizdavau pažįstąs Rufą, nors mažumėlę, ir tai buvo svarbu. Jis buvo iškilęs virš visų valstybės sienų, virš to žmonių perpildyto žiurkių lizdo, virš šito jų knibždėlyno ir plepalynės sukūrė naują vertybių sistemą, religiją, kurios nuostatai — „jokios intervencijos“, „valstybių nepriklausomybė“ ir „žmogaus teisės“. Tačiau nuo šiol būtų vis sunkiau užgniaužti klausimą, ar Rufas nesusijęs su Herbertu. O jeigu taip, tai kuo.

Kuperi, tarė Džesė gailiai, negi nenori sužinoti, kuo baigėsi ši istorija?

Aš staigiai atsitiesiau, Džesei už nugaros parodžiau kelneriui, kad palauktų.