Юли Цее - Ereliai ir angelai

Pastatau vieną koją ant žemės ir švelniai pasisūpuoju. Klara nesigulė, matau ją lyg vaiduoklį stovinčią priešais langą po kaštonu, nežinau, ką ten veikia, aišku, ji pati to irgi nežino. Kaštonas šnara. O gal didelis ežys braunasi per krūmus ir rankioja šliužus nuo šulinio akmenų.

Dideli šunys puola iš kitos vielinio tinklo tvoros pusės, jei mėgintume jiems lojant susikalbėti, nepajėgtume. Jie skalija ant Žako Širako, o tas į juos net galvos nepasuka, pasipūtęs lyg koks aristokratas. Arba vaizduoja esąs negyvas. Klara, apimta pašėlusio ryžto, eina priekyje, aš paklusniai seku iš paskos. Prieš kelionę ji manęs paprašė kokaino porcijos, kad sutelktų paskutines jėgas, tik nežinau, kas iš to gero. Man vis tiek, jaučiuosi gana stiprus, taigi ir aš galiu bet kur nueiti. Iš nugaros ji tikrai gerai atrodo, ilgi plaukai supinti užpakalyje į kasą, kelnės per plačios ir kabo ant klubų, todėl iš po jų virš juosmens išlenda mano dryžuotos susiraukšlėjusios glaudės. Su mano milteliais kraujyje ji susikaupusi slysta kaip žuvų pulkas. Kol neatsigręžia, galėtum palaikyti ją viena iš tų įprastų dailių kovingų merginų kokiame nors pagedusiame didmiestyje. Vis dėlto iš priekio tą įspūdį sugriauna veidas, nes jis nei lygus, nei nekaltas, bet panešiotas ir nevykusiai pakabintas tarp ausų.

Gatvės posūkyje priglundame prie sodo tvoros sulig žmogaus ūgiu vėsių akmenų ir laukiame, kol nuslops šunų lojimas.

Ar buvai čia kada nors, klausia ji.

Šita vieta, sakau, net neturi miesto rajono numerio. Ar tu tikra, kad mes dar ne Slovakijoje?

Nesvarbu, sako ji, turėtų būti kur nors čia, viršuje.

Po diktofono diržu kaupiasi prakaitas, ir aš iš tikro nesuprantu, kodėl būtent aš tampausi šitą daiktą, lyg man būtų nesveiki inkstai, o aparatas valytų kraują. Žakas Širakas prispaudžia savo sausą nosį man prie šono, žinau, ką jis tuo nori pasakyti: baikim šitą velniavą.

Šiaip ar taip, man nusispjaut, sakau. O kur dabar?

Tiesiai, kol baigsis namai, sako ji.

Kokie dar namai, niurzgu.

Ji eina toliau, vos spėju kartu. Gal priminti, kad nepasiėmiau pakankamai kokaino kelionei atgal, kai poveikis susilpnės. Atrodo, ji pamiršo, kad vakar vakare jos vos nenuvežė namo lavoninės mašina. Be to, nesuprantu, kodėl ji eina basa.

Kodėl vaikštai be batų, sušunku.

Ar nežinojai, rėkia ji, kad vidinį kito žmogaus gyvenimą galima kuo puikiausiai suvokti, jei pamėgdžioji jo išorę?

Ji manęs palaukia.

Ar toks vienas iš Šniclerio metodų, klausiu.

Aš jį išplėtojau, atsako ji. Pabandyk kuo tiksliau imituoti kito žmogaus veido išraišką ir beregint sužinosi, ką jis galvoja. Taip pat ir su drabužiais. Tam daug nereikia.

Keista teorija, sakau.

Tai ne teorija, sako ji, tai vertas dėmesio patyrimas.

Geriau neklausiu, sakau, kieno vidinį gyvenimą tu dabar nori pasisavinti, nes kitaip šiandien garantuotai niekur nenueisime.

Geriau neklausinėk, pritaria ji.

Jau kuris laikas nebesimato namų, aš į viską numoju ranka. Po manimi judančios kojos ir pėdos lyg meditacija, I‘ve been through the desert on a horse with no name 36 sakinys kartojasi galvoje į žingsnių taktą ir nieko jam negaliu padaryti. Jau visą amžinybę saulė tiesiai virš galvos. Turbūt Žemė liovėsi suktis, ir mes nuo vidurdienio lekiame įsivaizduojamos žvaigždės link, kitaip nepaaiškinsi, kodėl taip neišpasakytai karšta.

Ten, priekyje, netikėtai sako Klara.

Į griovį panašioje įduboje šalia lauko keliuko, kuriuo einame, įstrigęs nedidelis senas sunkvežimis, nudažytas juoda matine spalva ir taip sulankstytas, jog atrodo, kad lydosi. Nuo mašinos sumintas takas eina per pievą, kurioje, negali būti tikras, gal ir gyvena laukiniai jaučiai, o gal ir ne. Ten, kur tolumoje išnyksta kelias, stūkso pastatas, tiksliau, tik stogas, paprasčiausias milžiniško dydžio kortų namelis. Malksnos įžambiai apipjaustytais kraštais stačiu kampu šauna gerus du aukštus link šelmens. Langų nematau. Tikriausiai viduje tamsu, nors į akį durk.

Ir tau atrodo, klausiu, kad čia kas nors gyvena.

Gal manai, klausia ji, kad laukuose mašinos kaip kukurūzų burbuolės auga? Žinoma, jis gyvena čia. Tik truputį laikinai.

Kas tas JIS bebūtų, sakau aš, jam reikia oro tilto apsirūpinti maistu.

Baik, sako ji, skylė, kurioje mes glaudžiamės, ne geresnė.

Vis dėlto dalis mūsų skylės prijungta prie kanalizacijos, ir viskas miesto centre.

Tačiau, sako ji, turime su juo šį tą bendra.

Labai įdomu, sakau.

Mes visi, sako ji, slepiamės.

Ilgokai beldėme į duris, ir štai jis čia, po milžinišku smailiu namo stogu.

Tave, sako jis ir rodo į mane, pažįstu.

Šūdas, sakau.

Klaros antakiai kyla kakta aukštyn, tartum ketintų pasislėpti raukšlėse lyg tarp kopagūbrių.

Negali būti, sako ji, mano asistentas niekad anksčiau nėra buvęs Vienoje.

Pupyte, sako jis, eik tu šikt. Tą tipą pažįstu.

Jis teisus, prisimenu ir jo vardą — Ervinas. Susitikom, kai Džesė man vieną dieną parodė kiemą ir papasakojo, kaip jie ten su Šerša gyveno. Parodė ir krosnelę, kur buvo paslėptas raktas nuo pašiūrės. Žiemą įnešę ją į vidų tiek prigrūsdavę presuotų pjuvenų iš lentpjūvės, kad vamzdis net iki lubų įkaisdavęs. Paklausiau jos, kodėl jiedu neapsigyveno tikrame bute, o Džesė atsakė, kad čia gerai jautėsi, ir tada aš susidūriau su žmogėnu, stovėjusiu tarpduryje, jis svirduliavo, trenkė degtine, buvo aukšto ūgio, tamsus, veidas įdiržęs, ir Džesė jam tarė: „Sveikas, menininke.“ Jis paklausė, pupyte, kur tavo Adonis, ji atsakė nežinanti, tada jis tarė, gerai, dabar einu namo, išgersiu. Pažinau jį, atrodo lygiai taip pat nusibaigęs, kaip ir prieš dvejus metus.

Nors čia, viduje, ir tamsu kaip naktį...

Pliaukšteli delnu sau per kaktą, lyg norėdamas pribaigti likusias smegenis it kelias įkyrias muses.

Bet veidams, sako jis, turiu gerą akį. Jis juk pristatydavo prekes.

Mes, sako Klara, vis tiek tuoj eisim. Ilgai neužtruksim.

Basomis kojomis žingsniuoja pro jį į namo vidų mušdama kulnais, lyg būtų apsiavusi sunkiais kaip švinas kariškais batais.

Viešpatie aukštielninkas!, šūkteli jis.

Ir bėga jai iš paskos. Aš įeinu, čia ne vėsiau kaip lauke, o dar kvapą gniaužianti degančio plastiko smarvė. Šuo nusprendžia laukti ir atsigula siaurame šešėlyje prie namo sienos. Koridoriaus gale atviros durys, pro jas krinta ryški elektros šviesa, ten matau Klaros siluetą. Kai peržengiu slenkstį, tvaikas tampa nepakeliamas, ir tuojau suprantu, kodėl skulptorius nelabai geros nuomonės apie savo protą.

Jis įkiša ranką į stalčių ir švysteli mums dvi juokingai plonas kaukes nuo smogo, nieko daugiau, tik gabalą marlės su guminėmis juostelėmis, užkabinamomis už ausų. Ereliai, galvoju, neturi ausų. Ir Ervinas užsideda kaukę, kuri per vidurį nusidažiusi geltonai, lyg per ją būtų surūkęs be galo daug cigarečių.

Kambarys panašus į name įstatytą dėžę, mažesnis nei galima tikėtis, ir vertikaliomis sienomis, nors stogas nuožulnus. Šalia durų atremtos keturios metalinės konstrukcijos, modernios Geležinės mergelės versijos, kita išardyta guli kambario viduryje.

Neišsigąskit, sako menininkas, aš tik šlifavau.

O ko gi, klausia Klara, mes turėtume išsigąsti?

Geriau pasakykit, sako jis, ko čia atėjot?

Aš rašau pranešimą Vidurio Vokietijos radijo kultūros programai, monotoniškai beria Klara.

Taip, taip, sako Ervinas, o tas — padugnė, gerai prisisiurbęs ir patenkintas.

Ir jis rodo į mane.

Kaip, klausia Klara.

Tas niekšelis, sakau, čia tik dėl juoko.