Юли Цее - Ereliai ir angelai

Ji gūžteli pečiais.

Šiaip jau mes norėtume sužinoti, kaip jūs dirbate, sako Klara.

Menininkas pakelia kelį, kad juokdamasis galėtų trinktelėti sau per šlaunį.

Tu tik pažiūrėk, sako jis, ir tau neblogai sekasi.

Klausyk, sakau nekantraudamas, ta mergaitė baisiai domisi tavo niekalu, ir Herbertas sako, kad sutarta.

Jis kelias sekundes spokso į mane ašarojančiomis mulkio akimis, matyt, jo galvoje mintys sukasi lėtai ir tingiai, kaip sėdint prie kavos. Už jo nugaros man šypsosi Klara ir pakelia nykštį į viršų.

Na, gerai, sako jis, dešimt minučių, ir nešdinkitės, iš kur atėję.

Ilgiau ir taip niekas čia neištvertų. Visi trys atsitupiam prie dviejų metalinių Mergelės pusių.

Čia liejimo forma, sako jis, dydis — metras septyniasdešimt du iki metro aštuoniasdešimt.

Perbraukiu pirštų galais per lygų paviršių. Vidinė formos pusė taip glotniai nupoliruota, kad metalas atrodo minkštas. Vos spėju patraukti rankas, kai trinkteli dangtis, gaudžiantis trenksmas atšoka nuo sienų stiprėjančiu ir silpnėjančiu aidu. Skulptorius išsišiepęs žiūri į mane. Jam ne visi namie.

Jau pačios liejimo formos yra meno kūriniai, sako jis. Kai pakratysiu kojas, neblogai kaštuos. Formas daro toks mano draugelis, auksakalys.

O tada, klausia Klara.

Ten atsigula modelis, sako jis. Čia ir ten yra angos, per kurias pilu, ir viskas. Plastiko košę pats užmaišau.

Jūs pilate karštą, skystą plastiko masę ant žmogaus kūno, klausia Klara.

Na, taip, sako jis, plastikas — tai toks organinis stiklas. Ir iš jo daroma antroji liejinio forma.

Jis nuveda mus prie galinės kambario sienos. Ant darbo stalo išdėliotas visas įrankių rinkinys, panašus į stomatologo. Kampe šalia stalo sumesta krūva išilgai perskeltų kūnų iš permatomo spalvoto plastiko, gremėzdiškos žmonių figūros su lydymo siūlėmis pakraščiuose.

Štai ten, sako menininkas, liejama tikroji forma, vėlgi iš specialios medžiagos, skaidrios lyg vaisvynis.

Iš krūvos jis ištraukia vieną tokio kūno formos pusę, ji vaizduoja moters nugarą. Prisikišęs visai arti, matau moters odos porų negatyvą ir kelis šviesius plaukelius, susilydžiusius su plastiku.

Taip, sako skulptorius, plaukai dažnai lieka prilipę prie formos, tenka juos po vieną išpešti pincetu. Didžiausia nesąmonė tie plaukai ant galvos ir tarp kojų.

Mus visų pirma domina, sako Klara, kas konkrečiai tie modeliai tuose jūsų... eksperimentuose?

Tai ne eksperimentai, sako jis, viskas paprasčiausias darbas.

Taigi kas, klausia Klara.

Klausyk, žvirbleli, sako jis, ar matei Džeimsą Bondą filme Auksinis pirštas ?

Galbūt, sako ji, o ką?

Na, tada nutuoki, sako jis, kad žmogus neišlaiko nė kelių minučių, jei jo oda visiškai užliejama. Net jei turėtų ne nosį, o vargonų dumples, niekas nepadėtų, jis uždustų. Perpratai?

Ne, sako Klara.

Kol ta mano plastiko košė sustings, sako skulptorius, praeis beveik pora valandų. Niekas neišlaikys nekvėpavęs.

Tiesiog netikiu, sako Klara.

Jis ką kita turi galvoje, sakau.

Matai, koks tu, sako jis, ne vien barščius srėbei. Tavo nosis gerai užuodžia.

Sulig žodžiu „nosis“ suprantu, kad pats laikas trumpai drūtai užbaigti, pasijaučiau šiek tiek užgautas.

Jis dirba su lavonais, sakau.

Klaros akys virš kaukės susiaurėja, sumirksi, galvoju, kad ji juokiasi. Kiek pastovim tylėdami aplink sarkofagą iš dirbtinio stiklo lyg chirurgai, nuleidę rankas prie ką tik mirusio paciento. Moteris, kurios sėdynė atsispaudusi kaip didelis dubuo salotoms, tikriausiai jau sugraužta kirminų, o tai, kad jos nebėra, stiklinis įdubimas tampa itin vykusiu daiktiniu įrodymu.

Tie žmonės, kurie čia buvo, nežinomi, sako skulptorius.

Lyg jo kas būtų klausęs.

Ar nieko prieš, jei paimsiu kokaino, klausiu jo.

Nagi šniaukšk, sako jis, gal reikia veidrodžio?

Viską turiu pasiėmęs. Klara užsimerkusi, atrodo, nesiklauso, ką mes šnekame. Vos spėjau ją krintančią sugauti.

Tai nuo garų, sako skulptorius, ligoninėje man prisakė, kad ta medžiaga labai nuodinga.

Ne, sakau, jai jau anksčiau buvo bloga. Ir vakar.

Turbūt jai mėnesinės, sako jis.

Gal ir tu nori, klausiu.

Ačiū ačiū, sako jis, turiu čia savo chemijos fabriką.

Metaliniu virbu jis praveria siaurą liuką nuožulnaus stogo viršuje, padūmavusiame ore nutįsta platus kvadratinis šviesos srautas ir apšviečia mus iš viršaus, lyg būtume Rubenso paveikslo dalis. Sėdžiu ant neaukštos dėžės. Mums už nugaros per visą namo ilgį eina patalpa, siaura it žarna ir trikampio skerspjūvio, stačias gali stovėti tik prie vidinės sienos. Likusią dalį užima didelis šaldiklis.

Tikriausiai neišduosi, iš kur imi tiek lavonų, sakau jam.

Ne tiek jau daug, sako jis, per metus gaunu ne daugiau kaip keturis. Kol visus gražiai ištaisai, ir alus prarūgsta.

Ir jų niekas nepasigenda, klausiu jo.

Na, sako, tai išskirtiniai atvejai. Be to, aš jų nesubjauroju. Tik šiek tiek apskutu.

O kas, jei kas nors ateis į galeriją ir pamatys ant pjedestalo savo brolį?

Būtų galas, sako jis. Baigtos kalbos apie mano anatominį realizmą.

Klara kvėpuoja labai lėtai ir ritmingai, lyg žiemos miegu užmigęs ežys, gal čia jos autogeninė treniruotė.

Ji net burnos nepraveria, sako jis, reikia išnešti į gryną orą.

Nejuokauk, sakau, lauke keturiasdešimt laipsnių, koks ten grynas oras.

Nepravėrusi akių Klara pakelia ranką.

Jau geriau, šnabžda ji, kalbėkitės toliau.

Atskiriu jai dalį kokaino porcijos ir prisiartinu su šaukštu.

Ne, sako ji, nenoriu.

Nusiramink ir praryk.

Suspaudžiu jos rankas tarp kelių, praveriu jos burną ir suberiu miltelius. Laikau tvirtai, kol nuryja.

Trauk tave velniai, sako skulptorius, moki su ja susitvarkyti.

Aš vėl atsisėdu.

Baikim tas pasakas, sako jis, tu juk pažinojai tą draugelį?

Ar Šeršą, klausiu.

Vadinau jį Adoniu, sako jis, toks buvo gražuolis. Negalėjau sulaukti, kol galą gaus. Jo skulptūra — geriausias mano darbas.

Suprantu, sakau.

O tą jo mergužėlę, klausia jis, irgi pažinojai?

Ką tokią?

Na, koks ten jos vardas, iškart neprisimenu, sako jis. Tą Herberto mažąją.

Džesė, sakau.

Jis vėl kilsteli koją ir ploja ranka sau per šlaunį, pliaukštelėjimas į džinsus suskamba lyg bizūno kirtis.

O kaip ji, klausia jis. Labai seniai jos nemačiau.

Ji mirė, sakau.

Jėzus Marija!, sušunka jis. Ir ji!

Atrodo tikrai išsigandęs. Klara mirkčioja, tarp vokų tik siauras plyšelis.

Bet Herbertas, sako jis, negi jis ją dėl šitos kvailos istorijos — savo tikrą dukterį?

Ji nusišovė, sakau.

Jis prideda ranką sau prie kaktos.

Dabar suprantu, sako jis, buvo tokia savotiška. Truputėlį užsispyrusi.

Traukiu orą pro dantis, kad sustiprėtų kokaino skonis, šiek tiek skauda galvą, bet skausmas malonus.

Kokia ta kvaila istorija, klausiu.

Eik sau, sušunka jis, tu juk geriau žinai!

Tiesiog laukiu, matau, kad Klaros vokai mažumėlę pakyla, akių baltymai rožiniai, greičiausiai jai nualpus sutrūkinėjo visos kraujagyslės.

Viena ausimi girdėjau, sako jis, apie kažkokią Adonio ir jo mergužėlės spekuliaciją, ir tada tas kompiuteris sugedo. Niekas negalėjo prieiti prie duomenų. Galerijos savininkas liko kaip nuogas, ir aš be grašio. Prekių pristatymas buvo kelis mėnesius įstrigęs.

Kada tai buvo, klausiu.

Jis galvoja.

Devyniasdešimt septintaisiais, sako jis, dar prieš tai, kai gavau Adonį.

Iš ko?

Kaip ir visad — iš Herberto, sako jis. Ligoninėje juos visus skrodžia ir tada jie atrodo lyg sulopyti parašiutai. Tokie niekam tikę.