Юли Цее - Ereliai ir angelai

Tomas ima naršyti po kišenes, dideles kaip bulvių maišai, pagaliau išsitraukia lapelį popieriaus ir rašiklį, pakelia kelį, kad galėtų ant jo pasidėti rašydamas.

Jei kokios problemos, sako, būtų gerai, kad man paskambintų.

Paduoda abu, lapelį su telefono numeriu ir rašiklį, šaunu, vėl turiu rašiklį su I love Wien. Tada pasisuka eiti.

O automobilis?! sušunku.

Tomas jau išėjęs iš kiemo.

Klarą randu ant grindų po miegmaišiu iš dirbtinio šilko, išsitraukė jį iš hamako ir užsimetė ant savęs. Vos gali ją matyti, reikia žinoti, kad ji ten, kitaip neatrasi. Įspraudžiu jai tarp pirštų cigaretę, padėkoja. Žiūriu, kaip pelenų uodega vis ilgėja ir pagaliau lūžta, kaip žarija toliau rusena iki filtro, o kai šis pradeda rūkti, paimu nuorūką, Klara taip nė karto ir neužsitraukė.

Maksai, sako ji tyliai, man nuobodu.

Jau nebeilgai, sakau, jau visi šunsnukiai žino, kad mes čia. Jie mus pasiims.

Ką čia kalbi, šnabžda ji, kas tie jie?

Tie, kurie mūsų ieško, sakau, Rosas ir kiti.

Niekas mūsų neieško, sako ji, mes neįdomūs kaip krūva senų popierių.

Bet ir popieriai nori, kad juos kada nors išmestų, sakau aš.

Čia visų užmiršta ir Dievo apleista vieta, čia pasaulio pakraštys. Visi jūrų keliautojai jo veltui ieškojo, mes jį suradome, miesto viduryje, kur niekas net nesitiki rasti.

Kai ji šitaip guli, lyg išnarintais kaulais, ir dar poetiškai šneka, man pasirodo graži kaip niekad. Marškiniai — dėmė prie dėmės nuo dulkių ant grindų, prie odos prilipęs purvas, ypač alkūnės linkiuose ir pakinkliuose, kur renkasi prakaitas. Tik veidas baltas ir švarus, lyg nuolat praustųsi, oda lygi ir atrodo tokia plona, tarsi nuo išraiškingos mimikos galėtų atsirasti plonų, šviesiai raudonų įskilimų. Tačiau Klaros veide jau seniai nemačiau jokios išraiškos.

Tu graži, šnabždu jai, ir negali apsiginti, todėl papasakosiu istorijos pabaigą. Ir tik tiesą.

Tikriausiai man reikėjo sprukti, sako ji, kai dar galėjau.

Nori išvažiuoti, klausiu.

Neturėčiau jėgų net iki stoties nusigauti.

Gera girdėti, sakau.

Jau seniai nebuvo pasakiusi tokio ilgo sakinio, atrodo, kad jai geriau. Uždegu kitą cigaretę ir įspraudžiu tarp pirštų. Turiu suspausti jos ranką, kad cigaretė neiškristų.

Maksai, sako ji, absurdiška, bet aš bijau.

Ji pasuka akis į mane, po kelių bandymų aš jos regėjimo lauke. Žiūrime vienas į kitą.

Aš bijau, kartoja tyliai.

Gerai, sakau, pagaliau daraisi normali.

Ji taip lėtai linkteli galvą, kad paprasta akimi vos matyti.

Pašiūrės durys skamba kaip pilnas paukščių miškas pavasarį. Tris savaites jų niekas nevarstė, dabar jas dėl pramogos kelis kartus atidarau, uždarau ir klausausi paukščių čiulbesio, priešais save matau šviesiai žalią žolę ir saulėje lengvai tyvuliuojantį vandens paviršių iš tūkstančio sidabrinių raibulių. Tada iš lauko užrakinu, dėl visa pikta dar uždarau langines ir užšaunu skląstį.

Atidarau askonos bagažinę ir joje kartoninę dėžę su pinigais. Dieve, kaip ilgai neprisiminiau savo senojo buto. Surandu dolerius — jie užima mažiausiai vietos — prisikemšu jų į kišenes tiek, kad neatrodyčiau išsipūtęs.

27 Būtinosios ginties ekscesas

Žakas Širakas priverčia jo laukti prie kiekvieno kampo. Renerio žiedą pasiekiu tik pusę pirmos. Aikštė prie Parlamento atrodo lyg po mugės, visur purvini atsišaukimo lapeliai, nuo grindinio, nuo automobilių priekinių stiklų, iš gėlynų, iš visų kampų į mane spokso Jorgo Haiderio fizionomija, visokiausių spalvų, su Hitlerio ūsais. Akimirką svarstau, gal ir man numesti asmens kortelę nuotrauka į viršų, bet nejaučiu tikro poreikio.

Be galo daug policijos. Einu aplinkiniais keliais per Tautos parką, apeinu Teisingumo rūmus ir iš kitos pusės patenku į Šmerlingo aikštę. Rufas kartą pasakė, kad Austrijos politika ne reikšmingesnė už vaikus, vienas kitam pilančius smėlį į akis. Šiandien geriau suprantu, ką jis turėjo galvoje. Net jei pats Haideris sėdėtų Vyriausybėje, viskas, ką jis galėtų padaryti, būtų gėris palyginti su tuo, kokie nusižengimai be perstojo daromi už Olimpo kulisų.

Įsitaisau už Teisingumo rūmų taip, kad matyčiau Bartenšteino skersgatvį ir galėčiau sekti įėjimą į biurą. Kiekvieną dieną tarp dvyliktos ir pirmos iš pastato išeina jaunieji darbuotojai, pavieniui arba būreliais, vyrai atsiriša kaklaraiščius, moterys užsimeta lengvus švarkelius ir iš po jų ištraukia ilgus šviesius plaukus. Vieni kitus vaišina cigaretėmis. Čia niekas nebus pasikeitę. Kas negali sau leisti pusantros valandos pietų pertraukos, tas ne juristas, o vergas. Teisė ne tik profesija, bet ir gyvenimo stilius.

Nuo Tautos parko ketvirtį valandos eidavome Zingerio gatve, dažniausiai šešiese ar septyniese, atsisegę marškinių apykakles, kaklaraiščius persimetę per dešinį petį. Susigrūsdavome „Van Veinstene“, brangiausioje užkandinėje pasaulyje, prie Pranciškonų aikštės. Vienas ar du išsikovodavo vietas ant raudono odinio minkštasuolio, ten sėdėdami galėdavo užsisakyti karpačio 39 arba nors „Kaprio“ salotų. Retai kada ten atsisėsdavau. Visi kiti stovėdavo, gestikuliuojantys kaimynai išmušdavo iš rankų tramezini 40 , buvo daugiau rūkoma nei valgoma. Tomis dienomis, kai norėdavome ramybės ir tikrų pietų, eidavome į kitą pusę, į „Skalą“, Noibau skersgatvyje, klestelėdavome ant Renė Herbsto41 kėdžių ir pripažindavome, kaip gerai, kad dabar nesame „Van Veinstene“, kad nereikia žiūrėti į prekybos agentus ir kitokius idiotus iš agentūrų. „Skalos“ šeimininkas žinojo visų mūsų vardus ir, jei pageidaudavome, iškepdavo ne tik krevečių, bet ir šnicelį.

Belaukdamas žiūriu į savo atspindį automobilio lange. Iš ryto sušukavau plaukus atgal ir išdulkinau kelnes. Sportiniai marškinėliai juodi ir daugmaž švarūs, prie jų priderinau neįžvelgiamą veido išraišką. Vienintelė spalvinga dėmė — raudonas „Marlboro“ pakelis, šviečiantis iš mano kelnių kišenės, lyg ten laikyčiau savo širdį. Paskutinis daiktas, kurio trūksta, yra akiniai nuo saulės, bet čia Žako Širako kaltė, kad neturėjau laiko jų nusipirkti kur nors Hernalserio gatvėje.

Pirmąjį pamačiau Kajų, iškart atpažinau, jis buvo vienas. Automobilis, kurio stiklais pasinaudojau kaip veidrodžiu, juodas BMW, atsisėdu ant kapoto, paskui pašaukiu Kajų vardu. Jis apsidairo, iš pradžių ieškodamas, paskui susierzinęs, ir lanku mosikuoja portfeliu. Dar kartą jį pašaukiu. Jis pamato mane ir šį kartą atpažįsta, nepajudinu nė piršto, taip priversdamas pereiti gatvę ir prieiti prie manęs. Susikišu abi rankas į kišenes ir kumščiuose suspaudžiu storus pluoštus dolerių.

Meeksai!

Mano vardą jis taria taip, kaip Rufas. Stovim vienas prieš kitą, žiūriu į tamsius jo akinius, kuriuose atsispindi visa gatvė. Turistinis autobusas tolsta gilyn į jo galvą, susitraukia ir dingsta, kažkas eina tolumoje, stogų kraigai ir mėlynas dangus lūžta plačiu kampu, išsiskiria, o pačiame priekyje — aš, taip pat išlenktas ant išgaubtų lęšių, su per didele nosimi.

Kajus pakelia dešinę ranką atlenkęs plaštaką atgal, savo riešą pridedu prie jo ir abu kartu suspragsim pirštais. Jis juokiasi, dantys vis dar tokie pat geri.

Ką čia veiki, klausia jis.

Klausimas visai ne laiku, nebuvau paruošęs atsakymo.

Noriu apsižvalgyti, sakau.

Girdėjau, sako Kajus, pasitraukei. Meeksai, visiems reikėtų tai padaryti, kol dar laikas. Ar ne?

Gūžteliu pečiais.

Žinai, visi galvojame trauktis. Senieji dar visai žvalūs, ypač vadas, tas mus visus pergyvens. Iš keturiasdešimt penkių žmonių gal tik vienas dirbs artimiausius penkiolika metų.