Юли Цее - Ereliai ir angelai

Man palengvėja, jis kalba apie tą mėšlą, matyt, jam pačiam viskas įgrisę iki gyvo kaulo.

Klausyk, sakau, varom į „Skalą“.

Ne, nutęsia, šiandien negaliu.

Ką, gal neturi pietų pertraukos, ar dar kas?

Prigriebiau, dabar jis susikiša rankas į kišenes, o aš jas ištraukiu. Gerai atrodai, sako jis, barzda tau tinka, kaip „Gauloise“42 reklamoje, Liberte toujours 43 .

Jis juokiasi.

Ką šiaip dabar veiki, klausia.

Nieko, sakau.

Jis juokiasi dar garsiau, tai erzina, noriu atsisakyti savo pasiūlymo. Nieko, šaukia jis. Tai gerai. Ar tai reiškia, kad esi biržoje? Gera vieta tokiems kaip mes, tai mūsų kraujyje. Kur dabar esi, Frankfurte, Paryžiuje ar Londone?

Šiuo metu esu Vienoje, atsakau taikliai.

Aha, aha, sako, Rytų Europos specializacija, apie ją žinojau, kai persikėlei į Leipcigą. Bjaurus užkampis, bet dabar nors žinome, iš kur pučia vėjai, Viena, Leipcigas ir tada Varšuva. Esi ne toks kvailas. Meeksai, ten, viršuje, taip pat buvai Rytų skyriuje.

Nykščiu rodo per petį į viršutinį biuro pastato aukštą.

Ten įgytas patyrimas naudingas biržoje, nes visada reikia žinoti, kur vėliau sprogs. Ir viskas, ar ne?

Jis vis dar juokiasi, keista, kaip jis tuo pačiu metu dar gali kalbėti. Nerandu vietos, kur man įsiterpti.

Beje, žinojau, sako jis, kad esi mieste. Rufas koridoriuje keikiasi kaip gatvės mergšė. Pyksta, kad kitur užsidirbi geras babkes. Teisingai, vyruti.

Susižavėjęs linksi galvą ir tuo pat metu žiūri į laikrodį.

Buvo malonu tave pamatyti, sako jis.

Jokio šanso paklausti apie jo kvaišalų pardavėją. Pamojuoja ranka ir pasilenkia įsėsdamas į „Alpha Spider“. Visada domėjosi itališkais sportiniais automobiliais.

Vėliau išeina klientai, tuomet pamatau būrelį jaunų advokatų, iš kurių kelis pažįstu iš matymo, vardų neprisimenu. Paskui pamatau Styvą. Vėl atsiremiu į juodą BMW ir pašaukiu jį. Pamato mane iškart, bet nesiruošia pereiti gatvę, todėl turiu paimti šunį už antkaklio ir prieiti prie jo.

Sveikas, Styvai, sakau.

Sveikas, Maksai, sako jis.

Iš tikrųjų jo vardas Štefanas, bet ištariu taip, kaip sakydavo Rufas. Paspaudžiam rankas.

Girdėjau, kad tu pasitraukei, sako jis. Vos pažinau.

Jis šypsosi, aš susikišu rankas į kišenes.

Visiškai teisingai, sakau.

Dabar tikriausiai sukinėjiesi tarp menininkų, sako jis.

Galima ir taip pasakyti, pritariu. Dabar, kai Varšuvoje pagaliau įsteigtas biržos skyrius, tai ten, tai šen atsiranda koks nors verslas.

Gražus šuo, sako jis.

Ačiū, sakau, jis mano draugės.

Greičiausiai ta, kuri neseniai čia buvo?

Atsikrenkščiu.

Gali būti, sakau.

Nedaug ką girdėjau, sako jis, bet manau, kad Rufas labai dėl kažko supykęs.

Klausyk, sakau, turiu nedaug laiko. Šiandien man reikia kontakto, labai padėtum.

Kaip, klausia jis, klientai?

Na, ne, sakau, turiu kai ką išsiaiškinti, kol dar neišskridau.

Ak, šitaip, taip ir sakyk.

Nuo širdies nusirita akmuo, ištraukiu rankas iš kišenių ir sukišu banknotus, kurie netyčia išlindo. Matau, kaip jis spokso į mano kelnes.

Galima, sako jis, kaip visada, su kreditine kortele.

Nuleidžiu negirdom.

Gal galėtum paskambinti, sakau, neturiu savo telefono.

Dabar jis tikrai suabejoja, matau, kaip delsia, tada iš švarko išsiima mobilųjį telefoną, atidaro jį, neišleisdamas manęs iš akių. Pagaliau prisiverčia ir paspaudžia vieną mygtuką. Girdžiu įrašytą balsą. Styvas kiek palaukia.

Keturioliktą valandą, sako tada, mano draugas, juodi sportiniai marškinėliai, didelis šuo.

Ranka uždengia telefoną.

Vidutinę, L ar XL, klausia manęs.

Geriau XL, sakau.

XL, sako jis į telefoną.

Tada išjungia ir atkiša man ranką.

Buvo malonu, Maksai, sako jis.

O kur?

Prie Škotų vartų, tave užkalbins.

Šuo gali sėstis ant užpakalinės sėdynės, sako jaunuolis. Ei, sapnuojat, ar ką?

Užsičiaupk, sakau jam, nesikarščiuok.

Padedu Žakui Širakui įsiropšti. Jauniklis vairuoja įgudusia ranka, nors nepasakysi, kad būtų pribrendęs vairuotojo pažymėjimui. Su juodu kostiumu, lyg būtų koks viršininkas, veikiau primena anksti subrendusį konfirmantą.

Tai manoji „Billa“. Tik tada susivokiu, kai sustojame prie tako priešais dvivėres metalines duris.

Atleiskite, sako jis, pasikeitė aplinkybės. Jūs norėjote XL, bet mūsų struktūroje pasikeitimai. Gausite tai, kas liko. Gal palauksite automobilyje?

Aš išlipu, Žakas Širakas, vizgindamas uodegą, sustoja prie metalinių vartų.

Protingas šuo, sako jauniklis.

Prilaikau šitą protingą šunį, kad nepultų prie pašiūrės ir nepradėtų draskyti durų. Berniukas turi raktą, o kai nori jį įkišti į spyną, durys pačios atsidaro į vidų.

O, sako jis, išlaužtos. Pats laikas pasižiūrėti, kas čia dedasi.

Ir man taip atrodo, turiu susivaldyti, kad nepradėčiau garsiai juoktis. Manau, kad tasai, kuris ateis čia daryti tvarkos, atsigabens bent jau haubicą.

Pereiname prieangį, durys į kiemą praviros, užpakalinė askonos dalis šviečia kaip žalias saldainis.

Tik pažiūrėk, sako jis ir juokiasi, žalias kvaišalų automobilis. Maniau, kad jis Gerlice.

Nusišluostau delnus į sportinius marškinėlius.

Naujas maršrutas per Lenkiją į Leipcigą, klausiu jo.

Jis truputį parausta, supranta, kad per daug plepa.

Kaip tai, klausia griežtai.

Nesikarščiuok, sakau, kartais turiu reikalų Leipcige.

Aš prekių neužsakau, sako jis, jei Rytuose reikia kontaktų, kreipkitės į centrą.

Linkteliu. Jis dideliais žingsniais pereina kiemą ir bando atidaryti dirbtuvės duris.

Na ir dvokia čia, sako jis. Ir dar penkis kartus karščiau nei gatvėje.

O kas viduje, klausiu.

Rodau į pašiūrę, su uždarytomis langinėmis ji atrodo taip, lyg joje daugel metų niekas nesilankytų, ir staiga patikiu, kad Klaros nėra viduje. Seniai įtariau, kad tikrovė susideda iš įvairių sluoksnių, o aš, pasitaikius progai, keliauju iš vieno į kitą. Tai tokios akimirkos, kai išvis nieko nesuvokiu.

Neįsivaizduoju, sako jis, čia viskas iš anų laikų, dar prieš mane.

Pro dirbtuvės langus matau, kaip jis nutraukia didelį medžiaginį apklotą, po juo šiuolaikinis šaldytuvas.

Na, klausiu gatvėje, kaip sekasi Herbertui ir Rosui?

Jauniklio veidas kiek atsipalaiduoja.

Turbūt dabar prekės nebekeliauja per Pietų Italiją, sakau.

Prieš šešis mėnesius būdavo ir taip, bet dabar viskas baigta.

Mosuoju ant riešo pakabintu maišeliu su dvidešimt dekagramų miltelių, daugiau nebuvo. Pakaktų dinozaurui nugalabyti. Atskaičiuoti pinigų sėdu į automobilį ir įsivaizduoju, kaip tas milžiniškas driežas per šiaudelį sulig bokštu uosto kokainą, dabar aš tikrai kuoktelėjęs ir imu juoktis. Kai šimto dolerių banknotus sudedu pluošteliais, jauniklis žiūri į mane pasibjaurėjęs. Vieną paduodu arbatpinigių, to neatsisako. Atsisega švarką ir sėdasi į automobilį.

Kur jus išlaipinti, klausia.

Šios komedijos visai nereikia, tačiau paprašau nuvežti mane iki Hadiko gatvės ir tučtuojau grįžtu atgal.

Kai atidarau pašiūrės duris, tikiuosi Klaros nerasiąs, bet ji čia, ir jaučiu iškvėpuotą orą. Atnešu vandens jai palaistyti, tam mano mažam augalėliui, ištraukiu iš jos rankos atšalusį, apdegusį cigaretės filtrą, padedu atsigerti. Kai prieš jos veidą ant peilio galo pakeliu kokainą, pati išsižioja, kad galėčiau suberti miltelius. Tada ją apverčiu, odai kenkia, jei ilgai guli ant vieno šono.

Maksai, šnabžda ji, kiek laiko?

Keistas klausimas, bet džiaugiuosi kaip vaikas, kad ji nors ką sako. Minutėlę susijaudinęs žiūriu ir galvoju ją įkelti į askoną ir dingti iš čia, bet kur, tiesiog išvažiuoti, gal net atgal į Leipcigą, nes ji juk niekuo dėta. Matyt, nuo tada, kai atvykome į Vieną, mes vienas su kitu sujungti, lyg ji būtų mano baterija, ir kuo aš geriau jaučiuosi, tuo ji labiau silpsta, o tokią, kaip dabar atrodo, išnaudočiau per kelias valandas.