Юли Цее - Ereliai ir angelai

Pažiūrėk, pasakiau, juk visur ramu.

Tą akimirką atsidarė automobilio, stovinčio už Pratero išsišakojimo, durelės vairuotojo pusėje. Išlipo vyras.

Ne, ne, ne, ne!, suklykė Džesė.

Paleidau ją, nes man prireikė abiejų rankų portfeliui atidaryti. Džesė nukrito ant grindų ir iš jos krūtinės išsiveržė smarkus, sireną primenantis garsas, daug dirbtinesnis nei anksčiau, neturėjau kada ja rūpintis, išsitraukiau žiūronus, nes reikėjo būti tikram, o plika akimi sunkiai galėjau ką nors įžiūrėti. Kol ieškojau tinkamo vaizdo fragmento ir paskubomis reguliavau ryškumą, galvojau, kada paskutinį kartą naudojau šį prietaisą. Labai seniai, tokiu mano gyvenimo laikotarpiu, kuris dėl pagrindinių veikėjų ir vyraujančios sumaišties vis dėlto labiau panėšėjo į dabartinį nei į visa tai, kas vyko iki šiol.

Žmogus, kuris rąžėsi šalia automobilio, buvo garbanotas tamsiaplaukis, lieknas, stovėjo vangiai, truputį pakėlęs pečius, palenkęs galvą, lyg be paliovos klausytųsi, kas dedasi po jo kojomis. Mačiau, kaip jis rankomis ant pakaušio susuko plaukus į sruogą, kuri vos paleista vėl išsileido.

Tačiau buvo tamsu, turėjau tik žiūronus, o ne naktinio matymo prietaisą. Tada žmogus paėjo kelis žingsnius į šalį ir jį uždengė namų blokas kitoje gatvės pusėje.

Ne, ne, ne, ne!, šaukė Džesė.

Ji blaškėsi ant grindų, akys išplėstos, ir man teko pasitraukti nuo lango, papurtyti ją, kad liautųsi rėkti. Staiga Džesė nutilo, atsisėdo, nubloškė mano rankas ir pažvelgė į veidą.

Maksai, pasakė ji, naktinėje spintelėje, ketvirtajame kambaryje.

Atsistojau, pro langą vėl pamačiau tą vyrą, jis kirto Helenos skersgatvį ir pasuko transporto žiedo link. Nubėgau į ketvirtąjį kambarį ir naktinėje spintelėje radau atskiras G3 dalis, nuvalytas ir surūšiuotas, optinis taikiklis suvyniotas į minkštą skudurą. Po pažastimi pasikišau vamzdį, rankų apsaugą ir dėklą su plastikine atrama pečiams, suėmęs sportinių marškinėlių apačią sumečiau į sterblę smulkias dalis. Grįžau atgal, atsisėdau ant grindų šalia Džesės ir karštligiškai ėmiausi rinkti šautuvą, kaip ir tada, per treniruotes šaudykloje, kai atlikau privalomąją karinę tarnybą. Ji tyliai ūbavo ir žiūrėjo į mane.

Ramiai, ramiai, tariau, išspręsime šitą problemą visiems laikams.

Armijoje šautuvą išardydavau ir vėl surinkdavau per minutę ir dvidešimt sekundžių — mano geriausias laikas, bet tai buvo prieš dešimt metų. Mūsų žvilgsniai susitiko. Rankoje pasvėriau užraktą ir užrakto rėmą, tada įstačiau priešais gaiduką. Nebuvau šimtu procentų tikras, kad gerai surinkau, o jei smulkiosios dalys užsikirs — tada viskas šuniui ant uodegos.

Kai pašokau, pamačiau tą vyriškį, stovintį degant raudonam šviesoforo signalui priešais Tegetofo paminklą Pratero sankryžos viduryje, netoliese išgirdau burzgiant sunkvežimį. Vyriškis dairėsi gatvėje, o tada, taip bent man pasirodė, įsmeigė akis į Pratero gatvės 61-ojo namo viršutinį aukštą. Mus skyrė maždaug du šimtai penkiasdešimt metrų. Jis vėl pajudėjo. Tinkamas momentas. Užfiksavau vamzdį, nebuvo kada net uždėti liepsnos slopintuvo, ir prisidėjau šautuvą. Giliai įkvėpiau, iškvėpiau ne iki galo ir, kai plaučiuose buvo likę tik pusę oro, sulaikiau kvėpavimą. Bemat pajutau, kaip atsipalaidavo rankos, galva ir visas mano kūnas, pasijutau laimingas — viskas tik dėl kvėpavimo technikos. Armijoje geriausiai pataikydavau, geriau nei mūsų treneriai. Tuo džiaugdavausi ir kartu gėdydavausi.

Po dviejų sekundžių jis jau taikiklyje. Staiga virš mano galvos palubėje užsidegė šviesa. Atsigręžęs pamačiau Džesę, stovinčią prie durų ir laikančią ranką šalia jungtuko, žiūrėjo į mane kaip šuo, į kurio dubenėlį deda ėdalą. Per smakrą tekėjo seilės. Žaibiškai vėl pasisukau į gatvę. Vyriškis iškart sustojo, pakėlė galvą ir žiūrėjo į mane, į vienintelį apšviestą langą fasade, ir, nors žinojau, kad jis mato ne daugiau kaip mano siluetą, nes šviesa krinta man iš nugaros, pajutau, jog mūsų žvilgsniai susitiko. Žinojau, kad čia Šerša, ir mane apėmė niekuo nepagrįstas jausmas, kad jis suprato, kas aš.

Ir jis pasileido bėgti. Į mano pusę, tik čia buvo priedanga. Atsidūręs gatvės viduryje pakėlė rankas, lyg norėdamas prisidengti galvą, ketino nubėgti iki kito gatvės kampo, tuo metu aš ir nuspaudžiau gaiduką, nieko neatsitiko, apkaboje tik trakštelėjo, gal nesuveikė daužiklis, sunkvežimį pastebėjau tik paskutinę akimirką, jo signalas sustaugė lyg sirena per rūką. Šeršą partrenkė ir bloškė į šalį, o aš išsigandęs kilstelėjau šautuvą, tartum imituodamas atatranką.

Pykšt, pasakė Džesė nudžiugusi. Pataikei.

Sužviegė sunkvežimio stabdžiai, Džesė išdygo šalia manęs prie lango, kelias sekundes žiūrėjome į tamsų daiktą ant grindinio, prie jo jau bėgo sunkvežimio vairuotojas.

Ar jis negyvas, paklausiau aš.

Tikrai negyvas, tarė Džesė.

Ji uždėjo rankas ant palangės ir įsikibusi į jos kraštą žiūrėjo žemyn, o kai atėjau su antklode, ji jau buvo virtuvėje prie stalo.

Dabar nuspręskite apie M ir D baudžiamumą.

Kai dar ruošiausi egzaminams, žinojau tokį atvejį. Priežastingumo problema. Jei ir pripažįstama tyčinė žmogžudystė ir remiamasi tuo, kad objektyviai nebuvo ginties, šiaip ar taip, M negalima apkaltinti, nes jis apsiriko.

Prirašiau pilnus A4 puslapius. Aš išteisinau M.

Gal aplaidumas, pasakiau Rufui, o jei ne, tai suteikta PAGALBA esant tariamai NELAIMEI. Nes reikėjo ginti trečiojo asmens gyvybę. Džesės gyvybę.

Teorija vis tiek čia neturi reikšmės, pasakė Rufas. Visiškai aišku, kad tai įprastas nelaimingas eismo įvykis. Pagaliau — ginklas buvo Džesės, ar ne?

Dar man nespėjus atsakyti, jis pažvelgė į akis ir pakartojo klausimą.

DŽESĖS ginklas, ar ne?

Labai lėtai, vos pastebimai, nuleidau galvą, ir tai galėjo būti linktelėjimas, o gal ir kas kita.

Po kelių valandų apie nelaimę perskaičiau rytiniame laikraštyje, po antrašte „Įvairūs įvykiai“. Na, jie ir greiti. Sankryžoje prie Pratero suvažinėtas vyras, tapatybė iki šiol nenustatyta, įvykio eiga neaiški, alkoholio nerasta. Fotografija neaiški, žuvusiojo veidas neatpažįstamas. Pažadinau Džesę, ji kuo ramiausiai miegojo mano lovoje.

Jis tikrai negyvas, pasakiau.

Žinoma, sušvebeldžiavo ji, tu juk jį nušovei.

Aš nešoviau, tariau.

Tikriausiai pats to nepastebėjai, tarė ji, buvai per daug susijaudinęs.

Nesąmonė, pasakiau, nebuvau uždėjęs liepsnos slopintuvo, o be jo liepsna būtų per uolektį, negalėtum nepastebėti.

Kas gi šaudo be slopintuvo, tarė ji pasipiktinusi, tikras pradinukas.

Ji vėl užmigo, ir miegojo kaip negyva, o aš bute neberadau sau vietos, paskambinęs į biurą ir sužinojęs, kad Rufas Jungtinių Tautų kvartale, išsiruošiau pas jį pasikalbėti, kol pats dar neliepė manęs atvesti.

Rufas, kitaip nei aš, informaciją gavo tikrai ne iš laikraščio.

Nužudytas narkotikų kurjeris, pasakė jis, vyras, jau daugiau kaip dešimt metų pelnęs pinigus nusikalstama veika.

Rufai, pasakiau jam, aš pažįstu Herbertą ir esu įsitikinęs, kad ir jūs jį pažįstate, o žuvusysis buvo vienas iš jo žmonių. Herbertas tuo pasidomės, ir policijai bus įdomu. Aš atėjau pranešti, kad išeinu iš darbo.

Tik neskubėkite, pasakė Rufas.

Bet aš juristas, sušukau. Mirė žmogus!

Neskubėkite.

Rufas buvo šaltas kaip ledo luitas. Jo akivaizdoje niekad nešaukiau, nieko kito nedariau, tik buvau malonus ir santūrus, šypsojausi, reikšdavau jam savo susižavėjimą ir dėkingumą. Ir dabar iš tikrųjų nenorėjau prieštarauti, tik jaučiau, kad turiu jam šį tą pasakyti, šaukti, nors kartą, kas nors turėjo išgirsti. Kitaip man būtų sprogusi galva.