Юли Цее - Ereliai ir angelai

Šerša negyvas!, rėkiau aš.

Tada užguliau plastikinį stalą ir rankomis užsidengiau galvą. Laukiau sunkvežimio. Jis neatvažiavo.

Dabar jau viskas gerai, tarė Rufas. Atsipeikėkite.

Svarsčiau, gal atskleisti visą Balkanų istoriją, išrėžti jam į akis tai, ką girdėjau iš Džesės, ir pažiūrėti, kaip jis reaguos. Bet jau žinojau, kaip reaguos. Papurtys galvą neišpasakytai nustebęs ir pasakys: „Bet, Meksai, jūs gi dirbate šioje srityje, jūs paskutinis, kuris gali tvirtinti nieko nežinąs apie įvykius ten. Dėl to mes ir kovojame, visi kartu.“

Beprasmiška, visiškai beprasmiška. Kai atsitiesiau, buvau susitvardęs.

Taip jau geriau, pasakė Rufas, dabar štai ką jums pasakysiu.

Įkišo ranką į savo švarką ir ištraukė du Havanos cigarus. Garso nepraleidžiančioje kabinoje draudžiama rūkyti, čia per mažai oro. Giliai įtraukiau į plaučius. Atsilošiau, cigaras kumštyje.

Mes užsiimame tarptautine teise, pasakė Rufas, o jūs, Meksai, esate mūsų dalis. Jūs žinote, kas jums parūpino darbą. Turite būti jam dėkingas.

Jis padarė pauzę ir išpūtė dūmų žiedus virš stalo. Nežinojau, kad kažkas man parūpino darbą, o kai ėmiau po truputį suvokti, nebenorėjau daugiau nieko žinoti.

Jūs apie jį blogos nuomonės, pasakė Rufas, įsipainiojote į reikalus, kurių nesuprantate. Jau dvidešimt metų draugauju su Herbertu. Jo verslas — ne pagrindinis dalykas. Herbertas pažįsta kelis žmones ir žino, kaip su jais elgtis.

Nuo jo cigaro nubyrėjo truputis pelenų, Rufas sugavo juos ore ir numetė ant grindų.

Leiskite man kitą sakinį apie Herbertą pasakyti mano gimtąja kalba.

Jis palinko prie manęs ir įdėmiai pažvelgė į veidą.

He did mankind some favours , tarė jis, which mankind never thanked him for. 44

Ir pliaukštelėjo delnu per stalą.

Meksai, tęsė jis, supraskite mane teisingai. Mes neleidžiame kilti trečiajam pasauliniam karui. Juk jūs nemanote, kad žmonija paskutinius penkiasdešimt metų būtų išgyvenusi be tarptautinės teisės, be Jungtinių Tautų, be nusiginklavimo ir atominio ginklo draudimo sutarčių? Šitie pasiekimai mums leidžia tam tikrą moralinę emancipaciją. Kol toks žmogus kasmet, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą prisideda prie to, kad užkirstų kelią blogiausiam, tol mes žiūrime į jį pro pirštus. Herbertas — morališkai nepriklausomas žmogus. Užimdamas tokią padėtį jis galėtų kenkti žmonėms, bet panaudoja ją taikai.

Patalpoje darėsi trošku. Man truputį svaigo galva, nustojau traukti cigaro dūmus į plaučius.

Norite pasakyti, paklausiau, kad Herbertui dėl to nėra ko bijoti teisingumo įstaigų?

O, ne!, sušuko Rufas. Jis nėra neliečiamas. Įsivaizduokite, kad kuris nors jaunas ambicingas prokuroras išgirsta apie Herberto darbus. Jis trintų rankas iš pasitenkinimo. Tada mes čia, viršuje, kokį milimetrą pasukinėjame tai vieną, tai kitą sraigtelį...

Jis pajudino ranką ore, lyg labai atsargiai suktų šilumą reguliuojantį sraigtą.

Ir tada žiūrime, ar tą stropuolį atšaukia jo viršininkai. O jei stropuolis pasirodo esąs dar ir triukšmadarys ir nesiliauja, tada viskas tampa politinės reikšmės įvykiu ir mes traukiamės.

Jis pritraukė rankas prie savęs, tartum nudegęs į įsivaizduojamą įkaitusį paviršių.

Bet Herbertas, tęsė Rufas, rizikuoja daug mažiau, nei, tarkim, Al Kaponė. Ir taip šitas nelaimingas atsitikimas tampa smulkmena, kurią galima valdyti.

Aš linktelėjau. Norėjau atsistoti, man pasidarė bloga, ką tik nužudžiau savo seniausią draugą, visą naktį nemiegojau, reikėjo pamąstyti.

Truputį pakentėkite, tarė Rufas, Herbertas liepė jums kai ką perduoti.

Vėl atsisėdau. Sunku patikėti, atrodė, lyg jau viskas užbaigta.

Jūs pasiprašysite perkeliamas į filialą, pasakė Rufas, ir išvažiuosite iš Vienos. Nemanykite, kad man tai nėra nuostolis, bet jam negalėjau atsakyti. Jūs suprasite. O Leipcige tikrai jūsų prireiks.

Neatrodė, kad jis lauktų atsakymo, taigi aš laikiausi ramiai. Norėjau išeiti.

Tiesa, pridūrė Rufas, prieš išvažiuodamas Džesę pristatysite į Baumgarteno aukštumą45. Ten apie ją žino. Būkite sau sąžiningas, toks sprendimas būtinas. Mergina ligonė. Jūsų situacijoje patarčiau priimti mano pasiūlymus. Ir nuo šiandien...

Jis pakėlė ranką, kad aš neprieštaraučiau, nes mano apatinis žandikaulis atvipo.

Daugiau neminėsime šitų vardų, ypač šiame pastate.

Jis atsistojo ir nusišypsojo.

Meksai, jūs žinote, kaip aš apgailestauju. Jaučiuosi lyg prarasdamas savo tikrą sūnų. Bet iš jūsų elgesio paskutinėmis savaitėmis sprendžiu, kad jūs pats to norėtumėte, ir aš tai gerbiu. O dabar...

Jis užgesino cigarą į plastikinį stalą, iš rankos paėmė manąjį, užgesino ir padėjo šalia.

Kol dar neuždusom, eikim iš čia.

Jis atidarė duris, aš gurkštelėjau šviežio oro kaip vandens, perėjęs dykumą. Oras buvo vandens skonio.

Valandžiukę sėdėjau Jungtinių Tautų pastato pusrūsyje ant krėslo prie kompiuterių terminalo, tiesiog kvėpavau ir galvojau, kad jau niekada gyvenime negalėsiu blaiviai mąstyti.

29 Sliekas

Ji nesiklausė. Ji visą laiką nesiklauso, jos čia nėra, galėčiau pasakoti ir šuniui, ir sumautam automobiliui, ir sienai. Mano įrašų ji daugiau nebešifruoja ir visai nesiklauso. Dėl to galėčiau ją užmušti, to ji tikrai nusipelnė.

Man nuobodu. Mėnulis kabo danguje lyg pusė citrinos griežinėlio, žvaigždės žybčioja lyg angliarūgštės burbuliukai koloje. Manęs visai neima miegas, naktis nė kiek ne vėsesnė už dieną. Tokią naktį sėdėtum su draugais po medžiais užeigos sodelyje ir gertum jauną putojantį vyną. Jaučiuosi visai normaliai, tik neturiu draugų, o jauno vyno niekad nemėgau, baruose man darosi bloga nuo sieros kvapo, kai atidarius butelį trenkia supuvusiais kiaušiniais.

Klara nereaguoja nei į spyrius, nei į smūgius, nenoriu jos sužeisti. Galbūt ji serga, gal jai AIDS, puiki proga užsikrėsti, tik nežinau, kaip su ja suartėti.

Visą laiką svarstau, kaip Klara atrodytų trumpais plaukais, ir tarp popierių ant rašomojo stalo ieškau žirklių. Jų nerandu, bet į rankas pakliūva margaspalvis rašiklis ir noras toliau ieškoti praeina. Todėl nueinu prie čiaupo ir atsinešu kibirą vandens, atsigeriu ir truputį užpilu ant jos, labai nedaug, atsargiai, nenoriu išgąsdinti, noriu tik padėti, stengiuosi, kad šiek tiek vandens nubėgtų į burną ir ji nurytų.

Žinai, sakau jai į ausį, papasakosiu tau viską. Iki galo. Bet man reikia žinoti, kad tu mane girdi. Kad klausaisi.

Ji praveria drėgnas lūpas, liežuvis atlimpa nuo gomurio.

Klausausi, sako.

Negaliu susikaupti, visą laiką puse ausies klausausi, kas darosi gatvėje. Nesuprantu, kodėl čia niekas neatvyko, nesuprantu, kodėl jie mus paliko ramybėje. Nėra prasmės, mane tai nervina. Reikia kuo nors Užsiimti.

Namo priešais duris be didelių pastangų galima išspirti koja, staktos tokios supuvusios, kad net nepleišėja, tiesiog neišlaiko. Patalpoje už durų prietema nuo voratinklių, ji užgriozdinta senais kibirais su dažais, jų ištisi bokštai, matyt, kažkas ketino remontuoti. Už durų randu krūvą įrankių, grėblį, kauptuką, šluotą, kūjį, metalinės dalys tokios surūdijusios, kad vos skiriasi nuo medinių kotų, taip bent atrodo patamsyje. Išsirenku vieną tvirčiausiai atrodantį įrankį — kastuvą.

Prie šulinio nė vieno šliužo, per sausa, o gal angelams liežuviai baigėsi. Plokštė sunkesnė nei pirmą kartą, bet keliant kastuvu sverto principu pavyksta ją pastumti į šalį. Likusį darbą padaro traukos jėga — pačiu laiku patraukiu koją. Krūmai visur iki kraujo nubrozdina rankas, krūtinę, tos vietos tuoj ima niežėti. Iš apačios padvelkia suplėkusiu Šalčiu, šachtoje visur vienodai tamsu. Uždegu žiebtuvėlį, bet liepsna apšviečia vos pusantro metro gylį ir akina mane taip, kad po kelių sekundžių iš viso nieko nematau. Turiu palaukti, kol išgąsdinti vyzdžiai išdrįsta išsiplėsti. Trumpam nueisiu suuostyti kokaino. Kas ten apačioje begulėtų, tikrai jau nepabėgs.