Юли Цее - Ereliai ir angelai

Atsisėdu ant šulinio rentinio, mėnulis užsiropštė truputėlį aukščiau, aplaužau šakas, kad jo šviesa pasiektų šulinį. Visur krūmuose, tarsi pamėgdžiodamos dangų, blizga šukės. Vėl žiūriu žemyn. Dabar be galo sudėtingame juodos spalvos audinyje pamatau kelis atspalvius. Ir viskas.

Iš Klaros aplanko nesirinkdamas išplėšiu kelis lapus ir iš jų abiem rankomis susuku storus popierinius deglus, išdėlioju juos ant šulinio krašto. Švyti baltai, tartum šviestų dar neuždegti. Padegu pirmąjį ir laikau jį nuleidęs tol, kol liepsna beveik pasiekia mano riešą. Tada numetu į šulinį.

Esu visai tikras, kad apačioje guli mėlynas šiukšlių maišas, jame kažko pridėta. Pavyzdžiui, sodo atliekų. Kiemas juk dalis sodo, arba galėjo toks būti. Tikriausiai čia kadaise pjovė žolę, ravėjo, karpė šakas ir viską kišo į šiukšlių maišus. Atrodo, kad maišas iki pusės pasidengęs dumblu, lyg ant jo būtų užmesti keli kastuvai žemių ir laikui bėgant lietaus nuplauti į pakraščius. Erozija. Taigi dabar maišas vėl matomas.

Numetu aštuonis degančius deglus, pagaliau paskutinis dar neužgesęs nusileidžia ant dugno ir lieka gulėti. Matau net kitų deglų pelenus. Pamatau dar daugiau. Prie šiukšlių maišo iš vidaus prisispaudęs kažkoks šviesus daiktas, virš jo įsitempęs plastikas, vos neplyšta, lyg viduje kas aklinai uždaryta ir per laiką išsipūtė, ištvinko, prisisiurbė oro. Ir tai, tiesą sakant, panašu į žmogaus veidą, didelę, plikai nuskustą galvą. Pakvimpa besilydančiu plastiku. Anksčiau pats būdavau toks išbrinkęs, nors ir dėl kitų priežasčių. Tas, kas veikiausiai guli ten, žemai, buvo gana lieknas, sukryžiavęs rankas ar save apkabinęs galėjo pirštais užčiuopti savo skeleto iškilimus ir įdubimus. Dabar aš plonas, o tas ten apačioje storas baltas banginis, net jei tai ir optinė apgaulė ar sodo atliekos, banginis, taip jam ir reikia. Liepsna gęsta, šulinyje ir vėl taip tamsu, lyg niekad neįstengtum jo apšviesti. Devinto deglo neuždegu, numetu jį tokį, koks yra, baltą ir nepaliestą, į šulinį, į tamsą. Atrodo, kad jį ten matau, bet labai silpnai, kaip baltą dėmę. Vos įžiūrimą.

Atsitiesdamas užkliūvu už kastuvo, nevalingai pakeliu, o belaikant jį rankose kyla mintis smeigti į žemę. Į sudžiūvusią veją nepavyksta, bet krūmuose, netoli šulinio sienelės, žemė tikriausiai minkštesnė. Kelis kartus pabandęs atsinešu kauptuką ir išpurenu maždaug dviejų kvadratinių metrų plotą. Gera sunkiu įnagiu mosuoti ore. Smūgis, mažumėlę pavėlavęs, sausai ataidi nuo kaimyninio namo. Kai atrodo, kad pakaks, uždedu koją ant kastuvo briaunos ir smeigiu jį į gabalais sukapotą žemę. To būtų norėjusi Džesė. Mes turėsime tris vaikus. Jei vienas nuo šulinio krašto į jį įkristų, liktų dar du.

Tik tada, kai pakasu keturiasdešimt centimetrų gilyn, žemė tikrai darosi drėgnesnė. Dar kartą įsmeigęs kastuvą pamatau ant jo besiraitantį rausvo slieko gabalą, jis sukasi apie save ir ieško atkirstosios dalies. Vaikystėje savaitgaliais kartais namuose sutikdavau motiną, eidavome į lauką ir imituodavome sodo darbus, kaimynams ir mums, kad atrodytų lyg šeimyninis gyvenimas. Tada ir išmokau, kad padalijus slieką į dvi dalis, jos ir toliau gyvena, nauji dvyniai, perpus mažesni nei anksčiau, ir aš troškau sužinoti, kiek dalių galima daugiausia padaryti iš vieno slieko, tačiau nebuvau iš tų berniukų, kurie musėms nuplėšia sparnus ir per šiaudelį tiek pripučia varles, kad jos sprogsta, todėl ir neišbandžiau. Buvau įsitikinęs, kad man atsitiks lygiai taip pat, ir suskilęs į daug maksų toliau gyvensiu, gal net laimingesnis nei anksčiau, ne toks vienišas.

Visas kastuvas žemių byra į šulinį. Nedidelėje kastuvo paliktoje duobutėje randu antrąją slieko pusę ir numetu prie pirmosios. Tegu sau gyvena laimingi. Ne tokie vieniši.

Mano kūnas — skausmų konglomeratas, paskiri garsai, susijungę į daugiabalsį akordą ir sudarantys visumą, tai yra mane, ne tokį jau neharmoningą. Mano smegenys teliuškuoja nuo vienos ausies prie kitos lyg šviežio kokoso pienas kevale. Duobė tokio dydžio, kad joje palaidotum žmogų, bet šulinys toli gražu nepilnas. Darau pertrauką ir einu pažiūrėti, ar Klara dar čia.

Kurį laiką sėdžiu šalia jos, labai tyliai, į išopėjusį lūpos kamputį įsikišęs cigaretę. Klara tokia graži, kad galėčiau ištisai į ją žiūrėti, pabandysiu mirksėti pakaitomis dešine ir kaire akimis, kad nieko nepraleisčiau. Ją sergintį šunį pastumiu į šalį, trumpam atsigulu šalia, mano kūnas priglunda prie jos lyg sulankstomo dviračio dalys, atsipalaiduoju ir mėgaujuosi raminamu jos bekvapės odos poveikiu.

Paskui kasu toliau. Kodėl gi nepadirbėjus visą naktį, Džesė būtų apsidžiaugusi, šokinėtų ant abiejų kojų ir parodytų man, kaip reikia vertinti gyvenimą ir paprastus dalykus jame, naktį ir orą, ir žemę, ir slieką, ko daugiau bereikia. Paprasčiau kasti nei sustoti. Iš pašiūrės ateina Žakas Širakas pažiūrėti. Surandu savo ritmą. Besiskverbdamas į žemę kastuvas džeržgia, aš švokšdamas kvėpuoju, o giliai šulinyje dunksi žemė, jau nečeža ant plastiko, krinta sodriai ir sunkiai, garsai papildo vienas kitą ir tampa hipnotizuojančia muzika, kaskart pakėlęs kastuvą virš šulinio pakraščio tyliai su garsu iškvepiu, nes man tai gražu. Kažkur savyje girdžiu įprastą čiurlenimą ir lašnojimą, kaip ir visad, kai galvoju apie Džesę, lyg būčiau urvas su stalaktitais, o kasdamas daug galvoju apie Džesę, kaip ji sėdėjo čia ant šulinio krašto, mėtė akmenis ir laukė ant dugno nukritusių aido, mėtydama tikriausiai galvojo apie Šeršą, kurį mylėjo visa esybe ir kuris pas ją nesugrįžo, ir aš tikrai žinau, kad ji neįstengė to suprasti ir buvo priversta galvoti, jog jis mirė dėl sulaužytos priesaikos, ir vis tiek nesiliovė jo laukti, kol pati savo akimis nepamatė negyvo.

Prisiminiau ir tai, kad niekad neturėjau Džesės nuotraukos, ir kad mielai jai ką nors padovanočiau, bet nežinau, kur jos kapas. Jei išvis toks yra. Kastuvas po kastuvo į galvą vis stipriau skverbiasi mintis, kad negaliu būti tikras, jog banginis, kurį dabar laidoju, tikrai yra Šerša. O ne ji. Arba jie abu.

Reikia liautis kasus. Einu iš proto.

Šalia Klaros nurimsta mano nelygus kvėpavimas, glostau ir glostau jos plaukus. Tai tik dėl to, kad negaliu ištverti laukimo, esu labai sudirgęs. Patraukiu kokaino, ilgą liniją sulig mano dilbiu, nors širdis, apimta panikos, daužosi į šonkaulius taip smarkiai, kad jos plakimą galiu matyti krūtinėje, rankų ir kojų linkiuose. Prisišniaukštęs suprantu, kad iš šulinio dvoktų, jeigu jame tikrai pūtų kūnas, ir truputį aprimstu, tik širdis toliau daužosi, prispaudžiu Klaros galvą sau prie krūtinės, kad girdėtų, jai tikrai patiks, 200 bitų per minutę. Darosi aišku, kad turiu ko nors imtis, turiu judėti, vokai mirkčioja vis greičiau, dešinė koja trūkčioja, nenoriu kokio nors epilepsijos priepuolio. Šunį nuveju pas Klarą ir iš lauko užrakinu pašiūrės duris.

Atrodo, kad ši naktis keliais laipsniais vėsesnė nei ankstesnės. Mano apskaičiavimais, tai netgi logiška. Turėtų būti rugpjūčio pabaiga, taigi, jei Žemė neįstrigo savo orbitoje, karštis atlėgs ir palis, kada nors, o gal jau greitai.

Kyla įtarimas, kad Klara pašiūrėje tik ir telaukia lietaus, kaip tie dykumų augalai, per sausrą parudavę, susiploję, susitraukę ir galintys kur nors kamputyje išgulėti, netgi biologiškai mirę. Vos gavę vandens per kelias minutes pražysta, užauga dešimt kartų didesni, sužaliuoja ir tampa beveik gražuoliais. Matau tokį augalą prieš akis, net jo vardą prisimenu — Jericho rožė. Tuo pat metu matau ir Klarą, kaip ji, iškritus pirmiems lašams, iššliaužia remdamasi alkūnėmis ir keliais ir tol guli lietuje, kol sustiprėja ir gali atsikelti ir eiti, o tada ji išeis iš šito kiemo, tai jau tikrai. Turbūt dėl šios priežasties ji ten ir guli, tartum ją kas būtų išjungęs. Biologiškai mirusi. Reikės pasiklausyti orų prognozės.