Юли Цее - Ereliai ir angelai

Dirbau.

Rankų judesiu tartum apglėbė visą butą.

Valiau, tvarkiau, siurbiau dulkes, tarė ji, nejau nepastebi?

Dabar pastebėjau. Tai nesąmonė, bet buvau maloniai sujaudintas ir labai apsidžiaugiau, kad ji nebuvo išėjusi iš namų.

Puiku, pasakiau, ačiū.

Į stiklines vandeniui ji pripylė vyno, vieną pastatė priešais mane.

Į sveikatą, tarė ji.

Atmetusi galvą ištuštino stiklinę net neatitraukdama jos nuo lūpų. Po to akyse pasirodė ašaros. Ir aš išgėriau kelis didelius gurkšnius. Abu tylėjome.

Džese, tariau pagaliau, kaip tu manai, gal mums pasivaikščioti?

O taip, o taip, pasakė ji.

Kaipmat pašoko, nubėgo į koridorių ir ėmė autis kareiviškus batus. Jai sunkiai sekėsi, bejėgiškai šokinėjo ant vienos kojos. Sulaikiau ją ir švelniai pasodinau ant grindų. Palietęs jos pečius pajutau, kad virpa, ir kojos truputį dreba. Užrišau batų raištelius.

Ar tau šalta, paklausiau.

Taip, atsakė ji, jau visą dieną.

Atnešiau savo seną juostuotą megztinį, nes pagalvojau, kad jai patiks. Kaip tik tas megztinis, su kuriuo ketinau ją žiemą išmaudyti sniege, besišypsančių baltų vilkų akivaizdoje. Megztinis siekė jai kelius, rankoves suraičiau į storas dešras. Pasakiau, kad su juo gražiai atrodo.

Nebuvau tikras, kad ji visą dieną neturėjo ryšio su savo šeima, gal jai skambino arba ji pati skambino. Aš nežinojau, kiek ji pati žino, nežinojau, ar prisimena, kaip ir kodėl naktį pabėgome iš Pratero gatvės 61-ojo namo. Kaip ir anksčiau, ji galėjo reguliuoti savo sugebėjimą suvokti ir įsidėmėti, kaip kiti žmonės reguliuoja apšvietimą savo svetainėje. Prieš jos valią jai nieko nereikėjo žinoti. Kol jai pačiai kas nors dingtelėdavo.

Įlipome į tramvajų, važiuojantį į Šešioliktąjį rajoną, nesisėdome, stovėjome atsirėmę į paskutinio vagono galinį langą, o posūkiuose Džesė stipriai pasvirdavo į mane kaip pavargęs vaikas.

Pirštais suimu jos plaukų sruogas ir tvarkingai dedu šalia savęs ant grindų. Klara atrodo taip, lyg jai ant galvos ganėsi karvė, aš šypsausi, o jos veidas raudonas ir visas šlapias, nežinau nuo ko. Putomis padengiu jos galvą ir panardinu skutimosi peiliuką į vandenį. Dabar einasi gerai, reikia pradėti nuo dešinio smilkinio ir braukti ausies link.

Vilhelmo gatvėje išlipome ir Savojeno gatve pakilome iki pilies. Nesiliesdami ėjome greta, vėjas priplojo jos plaukus vienoje galvos pusėje, todėl atrodė visai kitokia. Tylėjome, kol priėjome mišką. Ten Džesė pagyvėjo, nubėgo į priekį ir pasislėpė tamsoje. Margas mano megztinis šmėkščiojo tarp medžių, o aš turėjau meluoti, kai ji paklausdavo, ar ją matau.

Miške ėjome lanku, nepastebimai nukreipiau ją atgal į gatvę, pasukome kairėn. Dar puskilometris iki valymo įrenginių, o į nosį jau trenkė kanalo ir kloakos kvapas. Vėjas stiprėjo, pūtė iš šiaurės vakarų. Staiga Džesė sustojo, pakėlė koją ir pridėjo pirštą prie lūpų.

Ak, tarė ji, dabar prisiminiau, ką sapnavau praėjusią naktį.

Ką, mano mažyte, paklausiau.

Troškau apkabinti ją, įsikniaubti nosimi į jos plaukus, nebeužuosti smarvės, o tik trapų jos sklastymo dvelksmą.

Kažkas padarė mano kopiją, pasakė ji, statulą, tokio dydžio kaip aš, ir visą iš šūdo. Pastatė statulą gatvėje, o ten ją ėdė šunys ir išsitepliojo snukius. Taip bjauriai dvokė. Visai kaip čia.

Ji baikščiai apsidairė, lyg šita statula, ji pati visa iš šūdo, stovėtų už artimiausio kampo.

Čia tik valymo įrenginiai, pasakiau, greičiau einam iš čia.

Ji sugriebė mano ranką, susirado didįjį ir bevardį pirštus ir suspaudė kumštyje. Norėjau kuo greičiau eiti pirmyn, geriausiai bėgti, įveikti paskutinį posūkį, suimti tvirčiau Džesės ranką tuo metu, kai ji ims suprasti, kur einame. Norėjau tikėtis, kad ji nepradės šaukti, kraštutiniu atveju užlaužti jai rankas už nugaros ir surišti per ilgas mano megztinio, į kurį ji įvilkta, rankoves.

Ji tempė mane atgal.

Ten apžvalgos bokštas, pasakė ji, norėčiau tenai.

Aš tempiau ją tolyn.

O, ne, pasakiau, vėjuota, ir dar ta smarvė.

Vis tiek einam, prašau.

Pasidaviau. Dabar tai jau visai nesvarbu. Džesė nubėgo pirma manęs, tolyn nuo gatvės, siauru miško keliuku, pasibaigiančiu prie stataus skardžio, ant kurio stovėjo apžvalgos bokštas. Takas kelis kartus apsivijęs kalvą, lyg spiralės formos rankogalis. Džesė pasuko tiesiai viršun ir keturpėsčia ropštėsi pažliugusia žeme aukštyn. Kelias buvo klampus, jaučiau, kaip kelnių klešnės prisigėrė purvo ir pasunkėjo. Džesė jau seniai buvo viršuje, o aš tik pradėjau kopti metaliniais laiptais, kylančiais zigzagu tarp plieninių vamzdžių. Visas karkasas siekė maždaug trisdešimt metrų.

Baigęs skusti pradedu pinti nupjautus Klaros plaukus į storą kasą. Šita jos šukuosena man labiausiai patiko, ir tokia kasa gražus prisiminimas bet kam, likusiems gyviems. Gal ją prisiklijuoti sau prie pakaušio? „Maksai, kadaise pasakė ji, jei nori žinoti, ką kitas galvoja, supanašėk su juo išoriškai.“

Iš tiesų niekad nenorėjau žinoti, ką ji galvoja.

Viršuje vėjas virto audra, blaškė debesų atplaišas danguje, draikė pavienius nuplėštus lapus. Valymo įrenginių tvenkiniai atrodė lyg akiniai nikelio rėmais, prispausti prie miško veido. Virš jų sukiojosi žuvėdros, snaigės stikliniame rutulyje, kartais jos nusileisdavo, blokšdavosi į tvenkinį, ir visai nesinorėjo galvoti, dėl ko jos neria. Vėjas įvairiais balsais dainavo vamzdžiuose, bokštas drebėjo lyg milžiniškas kamertonas. Džesė įsikibo rankomis į turėklus ir atgręžė veidą vėjo gūsiams. Jie stūmė ašaras iš akių kampučių ausų link. Aš irgi laikiausi įsikibęs. Akimirką pajutau, tarsi abu kartu žiūrėdami į priekį priešinamės Žemės sukimosi sukeltam vėjui.

Aš laivas, tyška purslai, šaukė Džesė, mes plaukiame į Grenlandiją!

Ji juokėsi ir tol visu svoriu užsiguldavo ant turėklų ir vėl nuo jų atsitraukdavo, kol įsiūbavo apžvalgos platformą, vamzdžiai dainavo kapotu ritmu, bokšto sąnariai girgždėjo.

Baik, pasakiau.

Atsistojau pražergęs kojas kaip jūreivis jūrai banguojant.

Džese!, sušukau.

Laivas, laivas!

Ji darbavosi iš visų jėgų. Pamačiau, kaip išsišovę pirštų krumpliai pabalo, o kakta suprakaitavo. Kai norėjau ją sulaikyti, pasisuko, prarado ritmą ir atsitrenkė į turėklus. Sugriebiau ją ir prispaudžiau prie metalinių virbų. Du kartus jos alkūnė nesąmoningai, bet tiksliai pataikė man į saulės rezginį, gaudžiau orą, bet jos nepaleidau, laikiau suspaudęs, kol liovėsi muistytis. Ir bokšto judesiai rimo, jis vėl stovėjo ramus, vibruojantis, gaudžiantis. Džesės veidas buvo šlapias. Nežinau, ar ji mane atpažino. Tarsi kažko ieškojo mano akyse, ant mano nosies, mano lūpų kampučiuose.

Džese, tariau, dabar mums reikia eiti.

Dar sekundę jos žvilgsnis klaidžiojo mano veidu, tada ji staigiai pasisuko, išsprūdo man iš rankų ir nubėgo į kitą platformos pusę. Ten metėsi prie turėklų ir, kol pagaliau susivokiau, pilvu juos užgulė, užmetė vieną koją ir perkėlė svorį į kitą pusę. Aš pašokau, net nežinojau, kad galiu šitaip pašokti, viena ranka griebiau ją už plaukų, kita — už megztinio ir įtraukiau atgal. Abu suklupome, ji parkrito ant plieninių grindų. Pasigirdo garsas, panašus į gongo, tikriausiai susitrenkė galvą. Laukiau riksmo, bet ji nė necyptelėjo, lūpos buvo kietai sučiauptos. Bandydamas pasilenkti virš jos netyčia užmyniau ant plaukų, visas kuokštas liko po mano batu. Džesė sudėjo rankas lyg maldai ir pakėlė jas į mane.

Tu nori sprukti, uždainavo ji, tu sprun-ki, tu sprun-ki.