Юли Цее - Ereliai ir angelai

Tris skiemenis ji niūniavo kylančia tonacija, „tu sprun-ki, tu sprunki“, dor-mez vous melodija iš dainelės „Broli Žakai“. Jos balsas buvo stiprus, metalinio skambesio, jai atliepė bokštas.

No-riu bū-ti, no-riu bū-ti tau žmo-na, tau žmo-na, dainavo ji. Skambina varpeliai, skambina varpeliai.

Ji kelis kartus žiauktelėjo, pakreipė galvą į šoną, o kai ją pakėliau, daugiau nesiblaškė. Lūpų kamputyje išsipūtė seilių burbulas, atsargiai susprogdinau jį piršto galu.

Laikydamas Džesę glėbyje pasileidau laiptais žemyn, nuo mano žingsnių ėmė įvairiais tonais virpėti metalas, jis gaudė, bėgau aidint gongui, „skambina varpeliai, din dan don, din dan donnn“.

Nusiramink, šnabždėjau jai prie galvos, nusiramink, aš juk nespruksiu.

Bėgau su ja per šūdų smarvę, ji tyliai murmėjo garsus ir skiemenis ir kartais nusišypsodavo. Nebuvo reikalo bėgti, tik tarp medžių kamienų mačiau užsidegančius gatvių žibintus, vieną, paskui kitą, ir nekantravau, kada gi pasieksime jų oranžinius šviesos ratilus. Kai pasiekėme, žingsnio nesulėtinau. Lyg pagreitintai sukant filmą prieš mane išniro ilgi, daugiaaukščiai Baumgarteno aukštumos pastatai, balti tamsiame miške, keltai Atlanto vandenyse. Grenlandijos link.

Automobilių stovėjimo aikštelė buvo tuščia, sargo būdelėje degė šviesa.

Vos po kelių minučių išėjau. Abiejose rankose laikiau po nosinę, jomis šluosčiausi smilkinius, plaukus, kaktą, rankas. Patalpoje už stiklinių durų Džesė parkrito ant kelių ir taip šaukė mane vardu, kuriuo mane vadino, kad aidėjo visos pastato sienos: „Kuperi!“ „Kuperi!“ — vis dar girdėjau bėgdamas kažkokiais laiptais žemyn ir pasiklydau, pastūmiau slaugytoją, girdėjau nardydamas tarp nejudrių, svyruojančių figūrų į šoną pakreiptomis galvomis, taip lėtai judančių koridoriais, kad, palyginti su mano greičiu, jos atrodė lyg statulos.

Sustojau automobilių aikštelėje, burna pilna susikaupusių atvėsusių seilių, kurias užmiršau nuryti, nusispjoviau. Žiūrėjau į dangų, tamsintą stiklą, jame išryškėjusi šviesos dėmė aukštai dešinėje, tarsi į ją iš antros pusės šviestų prožektorius, apžiūrinėjau savo rankas, stengdamasis jose surasti ką nors pažįstama. Galvoje nebėra nė vienos minties.

Kai vėl pakėliau galvą, stovėjimo aikštelės pakraštyje pamačiau automobilį, kurio anksčiau ten nebuvo. Mirksėjau tol, kol pažinau žmogų, atsirėmusį į praviras priekines dureles. Rosas. Apimtas panikos norėjau bėgti atgal prie pastato ir pasislėpti už laiptelių prie laukujų durų. Beprasmiška. Jei jis ketina šioje didelėje, tuščioje teritorijoje šauti, gali bet kurią akimirką. Aš tiesiog laukiau. Rosas pakėlė ranką ir pamojo. Atrodė, lyg būtų pakėlęs baltą vėliavą. Ranka buvo storai aptvarstyta.

Maksai, sušuko jis, greičiau!

Netikėtai apsidžiaugiau, kad jį matau, apskritai išgirdęs balsą, sklindantį iš žmogaus be gydytojo chalato. Nubėgau prie jo, jis atkišo sveikąją ranką ir padėjo ją man ant peties. Atrodė dar kampuotesnis, labiau išdžiūvęs, kaip koks medžio gabalas, pastaruosius dešimt metų gulėjęs ant kranto ir grūdintas saulės, vėjo ir sūraus vandens. Jam tikriausiai arti keturiasdešimties. Nieko neišskaitysi iš nejudrių akių, bet jis įtraukė apatinę lūpą ir nervingai ją kramtė. Jam taip žiūrint į mane pajutau, kaip ėmiau tankiai alsuoti, surauktos kaktos negalėjau išlyginti, o lūpų kampučiai trūkčiojo.

Ką tu padarei, tarė jis.

Nežinau, ką jis turėjo galvoje, ar nužudymą, ar Džesę. Iš automobilio pasiėmė žiebtuvėlį ir uždegė dvi cigaretes. Smarkiai traukiau dūmą ir šnairomis žiūrėjau, kaip žarija graužiasi į popierių. Rosas rūkydamas visu delnu užsidengdavo burną ir smakrą. Vis dar laukiau.

Prakeikta velniava, pasakė jis.

Pradėjau įtarti, kad jis pats gerai nežino, ką čia veikia.

Ar tave Herbertas siunčia, paklausiau.

Ar tau galvoj negerai, pasakė jis, tik dabar sužinojau apie šitą sumautą reikalą.

Kelias sekundes abu tylėjome, ir prieš mano valią galvoje išryškėjo vaizdas, kaip netrukus įeisiu į butą Vėringo gatvėje, vėl iš jo išeisiu ir įsėsiu į išsinuomotą automobilį, kaip degalinėje nusipirksiu Leipcigo miesto planą, jei jie tokį turės, ir tuo baigsis mano gyvenimas Vienoje, su daugybe neištesėtų pažadų, o kas bus paskui, manęs nedomino, ten nenorėjau dalyvauti. Kažin koks naujas butas, kažin koks biuras kuriame nors kanceliarijos filiale, visa tai su manim nesusiję, lyg nelabai pažįstamo žmogaus gimtadienis, renginys, į kurį eini iš pareigos ir išeini kaip galima greičiau. Akimirką atrodė, kad užgeso viso pasaulio žiburiai ir nutilo visi garsai. Man trūko oro, darėsi sunku rūkyti.

Nekenčiu viso to, pasakiau.

Rosas čiupo mane už apykaklės.

Seniai laikiau tave nevykėliu, sušvokštė jis, bet šitai pranoksta viską.

Rufas man liepė, pasakiau.

Na ir kas, užriko jis.

Suėmiau jam virš alkūnės, ranka kieta lyg metalas.

Aš netgi nežinojau, pasakiau gaudydamas kvapą, kad Rufas su Herbertu pažįstami.

Koks kvailas, švokštė jis, manai, kad darbą gavai dėl gražių mėlynų akių?

Cigarete nudeginau jam rankos riešą, jis pusbalsiu nusikeikė, bet manęs nepaleido. Silpnas apdegintos odos kvapas pasiekė mano nosį. Adrenalinas lyg žaibas trenkė į skrandį, pakilo iki gerklės, pavyko išsivaduoti iš jo rankų, trenkiau į krūtinę.

Tai už ką gi?

Tu tada važiavai į Barį, pasakė jis. Priklausai mums. Mums tavęs “ reikėjo.

Kokia nesąmonė, sušukau aš.

Žiūrėk, kad į tave neatkreiptų dėmesio.

Abu atsitraukėme per žingsnį. Jis patrynė riešą į kelnes ir sutvarstyta ranka mostelėjo į pastatą.

Ji, tęsė jis, išvis čia niekuo dėta. Tenai ji pražus. Maniau, kad myli ją, Šikniau.

Žinoma, aš ją myliu, pasakiau.

Rosas sušnarpštė nosimi.

Nepaisant šito, pasakė jis, jei tikrai nesugebi padaryti to dėl jos, tai ištrauk ją iš ten kaip savo paties karjeros garantiją. Pasiimk ją į Leipcigą, tada galbūt tave paliks ramybėje.

Bet Rufas sakė...

Tai blefas, pasakė Rosas, čia rimtesni dalykai. Herbertas susiginčijo su Rufu. Šerša savo nedidelei apgaulei pasirinko netinkamą laiką, atsirado daugybė žmonių, kurie nuo pat pradžių nesuprato, kodėl Herbertas tokiam iš viso leidžia dirbti. O ji...

Jis vėl mostelėjo į pastatą.

Ji tiesiog juo apsinuodijo, dėl jo būtų viską padariusi. Dėl to ne kartą įspėjau Herbertą. Bet Herbertas norėjo, kad Džesė būtų laiminga, bent kurį savo gyvenimo laiką. Kiek galima ilgiau. Nesvarbu, kokia kaina.

Sprigtu nusviedė nuorūką šalin.

Rufas nori įvesti tvarką, tęsė jis. Dabar Šerša miręs, ji — ten, o kas tau bus, gali pats susivokti. Supranti? Pamąstyk.

Aš nieko nesupratau. Išskyrus tai, kad mane išdūrė, neaišku kaip. Herbertas, Rufas, o dabar ir Rosas. Galbūt netgi Džesė.

Galiu dar vieną, paprašiau jo.

Jis pridegė man dar vieną cigaretę.

Dabar skubėk, pasakė jis, eik į vidų ir parsivesk ją. Nesakyk jai, kad aš čia buvau. Turite būti kartu, jums abiem taip geriau. Jei ji nori gyventi su tavimi, Herbertas pasirūpins, kad nekiltų problemų. Svarbiausia, kad dingtumėt.

O jei ne, paklausiau aš.

Tada ji liks ten ištisus mėnesius, pasakė Rosas, o tau teks Herbertui ir Rufui įrodyti, kad su ta apgavyste neturi nieko bendra. Beje, juk jūs trys visą laiką buvote draugai.

Tu pats tuo netiki, pasakiau.

Tai nuo manęs nelabai priklauso, tarė jis. Kai yra problemų, mes visi isteriški.

Jis trečią kartą mostelėjo į pastatų kompleksą.