Юли Цее - Ereliai ir angelai

Man rūpi tik vienas dalykas, pasakė jis. Šįkart TA ĮSTAIGA ją visiškai suniokos.

Pajutau, kaip mano galva ėmė linksėti.

Gerai.

Jis trumpam uždėjo savo sveikąją ranką ant manosios, draugiškas prisilietimas, kaip artimo žmogaus, ir man pasirodė, kad sustingusiame jo veide pamačiau lyg ir palankumą, o gal tik bandymą pajusti palankumą man.

Maksai, tarė jis, mylėk ją. Neleisk jai pajusti ką nors kita. Ji nebegrįš pas Herbertą ir mane.

Tada jis apėjo automobilį, įsėdo ir užvedė variklį.

Kodėl, paklausė jis pro langelį, tu taip nekentei Šeršos? Juk iš tiesų jis buvo dar bejėgiškesnis nei Džesė.

Nežinau, tariau. Gal todėl, kad jis manė, jog gyvenime jam už nieką nereikės mokėti.

Automobilis pajudėjo.

Maksai, tu psichopatas, sušuko Rosas. Užsakysiu jums taksi. Linkiu laimės.

Aš pasukau į priešingą pusę.

Sveiki, čia aš dar kartą, džiugiai pasakiau durininkui, palikau savo piniginę.

Durys zvimbdamos atsidarė, abu pasisveikinom kilstelėdami rankas. Radau duris lyg pagal raudoną giją. Kad tik ją rasčiau, kad tik ją rasčiau, girdėjau skambant galvoje. Nejudrios figūros ant suolų koridoriuose slinko pro šalį lyg atatvarai palei kelio juostą. Radau laiptus, koridoriaus gale pamačiau tik iš išorės atidaromas stiklines duris, už jų išvydau savo margą megztinį. Džesė buvo prilipusi prie durų iš kitos pusės, įtempti pirštai, bandantys įsikibti į stiklą, skruostas ir lūpos priploti, bekraujai. Plaukai šlapi, pro juos matėsi galvos oda, akys plačiai atmerktos, bet nežiūri laukan. Ji nebelaukė.

Trūktelėjau durų rankeną, Džesė griuvo ant manęs. Tikriausiai jai buvo ko nors įšvirkštę. Norėjau, kad pati eitų, atrodytų ne taip dramatiškai. Uždėjau jos ranką sau ant sprando, ji kabojo šalia manęs ore, kojos nesiekė grindų. Prisiverčiau neskubėti, kalbėjau jai:

Turime užbaigti mūsų pasivaikščiojimą.

Laiptinėje užsimečiau ją ant nugaros. Durininkas žiūrėjo tiesiai į priekį, aš pribėgau prie durų, nuleidau Džesę ant grindų taip, kad ji lyg šuo priglustų prie mano blauzdos ir būtų žemiau lango stiklo.

Čia aš, pasakiau, tvarka.

Durininkas pasisuko, durys suburzgė, užtvara atsidarė. Pakėliau Džesę, mano mažą miegančiąją gražuolę, paėmiau ant rankų ir pasileidau per stovėjimo aikštelę. Taksi stovėjo gatvėje priešais.

Pykstu, kad su atšipusiu peiliu negalėjau nupjauti plaukų per visą ilgį, supinta kasa daug trumpesnė, nei tikėjausi, susigrūdu ją į kelnių kišenę. Kai tos nelaimingos pjautinės žaizdos apdžiūva, dar kartą nuplaunu Klaros galvą, nušluostau savo marškinių kampu, pasodinu ją pusiaugula, kad apžiūrėčiau savo kūrybą. Klara atrodo net geriau. Lygiai kaip manekenas vitrinoje: išdžiūvusi it kartis, plikagalvė, pusnuogė. Nebepanaši į Klarą. Įtemptai galvoju, mano smegeninė tokia lėta, tokia velniškai lėta, kad neprisimenu nė vieno moteriško vardo. Klara, Klausas, Karlas, Kainas. Nusprendžiu nuo šiol ją vadinti Liza.

O dabar, Liza, sakau jai, tu manęs paklausi: kas toliau?

Tyla burzgia lyg veikiantis šaldytuvas. Mėgdžioju perdėtai suirzusį jos balsą.

O kas toliau?

Įsiklausau, kas vyksta gatvėje. Nieko negirdėti, nei mašinos, netgi praeivių. Niekas neateina.

O tada, atsakau labai žemu bosu, pasodinau Džesę ant išnuomoto automobilio priekinės sėdynės, jos profilis atsispindėjo priekiniame stikle, o kai netoli Pašau ji atsipeikėjo, pranešė man, kad dabar norėtų šuns ir ponio kombinacijos, ir po kelių dienų nusipirkome Žaką Širaką, o aš kasdien vaikščiojau į Leipcigo biurą ir ruošiau Europos Sąjungos plėtros Rytuose dokumentus, net nežinodamas, kad jie visų pirma pasitarnaus naujam narkotikų keliui tiesti. Džesė likdavo namuose, prižiūrėdavo šunį ir džiaugdavosi, kad vakarais grįžtu namo ir kartais permiegu su savo sekretore. Visiškai normalu.

Nieko, visiškai nieko negirdėti. Į galvą ateina mintis, kad galėčiau pamėginti nužudyti Klarą ir save didesne kokaino doze, panašiai kaip Romeo ir Džuljeta, kaip nors su tuo susidorotume.

O toliau, sakau jai, tu pateiksi SVARBIAUSIĄ klausimą.

Jau ilgokai stoviu kambaryje lyg skulptūra, viena koja atkišta į priekį, nors ir be bronzinės lentelės, įsmeigęs akis į Lizą, dešine ranka braukiu per visą veidą patrindamas šašą lūpos kamputyje. Ant lentinių grindų guli ištisa rikiuotė uždegtų ir pamirštų cigarečių ilgais, užsirietusiais galais iš pelenų. Man neramu. Po drabužiais įvairiose vietose trūkčioja, kaip kartais būna prieš užmiegant, kai staigiai mirtinai išsigąsti arba manai esąs užpultas, o juk iš tikrųjų tik ranka užsidengei ausį, nes snūduriuodamas sapnavai, kad turi pagauti kamuolį. Arba užkliuvai. Netrenkiu sau per veidą. Atsisegu kelnes ir einu prie Lizos.

Svarbiausias klausimas, mėgdžioju jos balsą, toks: kodėl gi Džesė nusišovė? Kodėl?

Noriu kuo mažiau ją judinti, suimu tik dešinį kelį ir šiek tiek pasuku į šalį. Jos kūnas kelis centimetrus pasisuka, Klara nuvirsta beveik ant pilvo, o kai kelis kartus stumtelėjęs neįveikiu, palieku kaip buvę. Reikėjo jos kontūrus apibrėžti kreida, kad paskui galėčiau grąžinti į pradinę padėtį. Šitaip gulėdama ji atrodo puikiai, tiesiog puikiai. Paspjaudau į dešinį delną — nepakanka, galvoju apie citriną ir tol siurbiu seiles nuo skruostų burnoje, kol jų atsiranda tiek, kad dideliu spjūviu galiu sudrėkinti pirštų galus.

Nelengva į ją įeiti. Iš jos nė balso, nejuda, aš taip pat kiek galėdamas mažiau judu, tik kelis centimetrus į vieną ar kitą pusę. Svarstau, gal geriau atsikelti, viskas per daug alegoriška — impotentas, mėginantis išprievartauti tariamai mirusią. Moterys skruzdės žiūri į mane. Ir Žakas Širakas žiūri, regis, jo akyse nuostaba. Kairioji Lizos mentė nemaloniai duria man į smakrą. O tada, tą akimirką, kai staiga įslystu į ją, nes kažkuri odos klostė pasislenka ir atveria įėjimą, tą akimirką, kai staiga viskas lengva ir galiu atsikvėpti, aš prisimenu, kaip kartą, netikėtai anksčiau grįžęs namo, neradau Džesės ir įėjau į miegamąjį, pamačiau ją ne iškart, tik tada, kai lovoje pakėlė išraudusį veidą. Ji gulėjo ant pilvo, tarp kojų įspraudusi pagalvę, aš įsitvėriau į durų staktą, ji pasivertė ant šono, ir pamačiau, kaip stengėsi suvaidinti miegančią, bet tada suprato, kad tai beprasmiška ir labai juokinga, taigi šiek tiek pasikėlusi ėmė taukšti sapnavusi, kad joja arkliu. Pirmą kartą tikrai ant jos supykau, pajutau, kad tą minutę būčiau galėjęs pakelti ranką, išėjau iš kambario ir virtuvėje pradėjau ruošti vakarienę. Daug vėliau ji atėjo ir atsisėdo ant kėdės nuleidusi galvą, pasišiaušusiais plaukais, ir kiek begalvojau, nežinojau, ką galėčiau pasakyti, kad nebūtume tokie įsitempę, kad vienas kitą įtikintume, jog tai nieko nereiškia, nes nieko ir neįvyko, tik aš niekad nemaniau, kad ji galėtų save patenkinti, nors tai ir logiška, bet aš tiesiog apie tai nepagalvojau. Nežinojau, ką pasakyti, valgėme tylėdami.

Visa tai sukasi galvoje, kai guliu ant Lizos, nukreipęs akis į savo kiek blizgantį rankų paviršių, į pirštus, abiejose pusėse įsikibusius į jos raktikaulius, kurie dėl liesumo taip išsišovę, jog patogu laikytis. Guliu ant jos ištežęs visu kūnu, ji taip pat, sulipę lyg du žlėgtainiai. Nejudu, kad neišslysčiau iš jos, ji visai nejuda, jaučiu, kokia tai kebli situacija. Blizgantis plikas jos pakaušis man prieš pat akis, ir aš galvoju, kodėl ji nesipriešina, negali būti tokia silpna, kol dar nemirusi, čia kažkas kita, tai lyg anuomet vonia su lediniu vandeniu. Bandymas su savimi. Ko gero, ji man be galo dėkinga, kad suteikiu galimybę patirti tą keistą mazochizmą. Šita mintis mane pradžiugina.