Юли Цее - Ereliai ir angelai

Kurį laiką sėdime nejudėdami, lyg patys ketintume iliustruoti lygiąsias. Aplink mus iš daugybės lūpų gurguliuoja ir vėl prislopsta Vienos dialektas, tarpais pasigirsta juoko purslai. Dabar išgirstu ir muziką, tai Klaros mėgstama daina, watch me like a gameshow, youre sick and beautiful, pasisuku į barą.

Uždėk kitą plokštelę, sušunku.

Padavėja paklūsta. Atrodo, mes užsitarnavom išskirtinių svečių statusą.

Kai sužlugo planas A, sako Rosas, įsigali planas B. Papasakosiu tau, ko mes ieškom.

Ir tada galėsiu prisiminti, kur tai galėtų būti?

Reikia išbandyti viską, sako jis. Vis dėlto tu tas, kuris pastaruosius dvejus metus gyveno su Džese. O tada, dėl Dievo, jei žinai, pasakysi savo kainą.

Šiaip ar taip, sakau, jau žinai mano kainą.

Tu tikras idiotas, sako jis. Arba puikus pokerio žaidėjas. Juk gana ilgai dirbai pas Rufą. Ten, berods, reikia ir vieno, ir kito.

Tik tu mane iš tikrųjų supranti. Na, dabar klok.

Jis atsilošia.

Tai toks numeris, sako jis, iš keturiolikos skaitmenų.

Greičiausiai mano mina nerodo lauktos reakcijos, tikriausiai turėjau ploti sau per šlaunį ir sušukti: „Ak, numeris, ko iškart nesakei.“ Kiek palūkuriavęs jis pasiduoda.

Gerai, sako jis, istorija prasideda 1997 metais. Prisimeni, Albanijoje žlugo bankai. Žmonės prarado pinigus, prasidėjo didžiuliai neramumai.

Kaip įrodymą jis pakelia savo ranką it paukščio nagus.

Viską žinau, sakau. Juk dirbau šioje srityje.

Aišku, sako jis, bet išklausyk apie viską kartu. Atrodo, Džesė tau nedaug pasakojo.

Papurčiau galvą, ne, aišku, kad ne.

O juk ji buvo tikra profesionalė, sako jis.

Tai nuskamba kaip didžiausias komplimentas žmogui, kurį jis myli. Marškinių skvernu nusibraukiu prakaitą nuo kaktos.

Iš Balkanų nustojome gauti, tęsia Rosas. Pietryčių kelias buvo vienas iš labiausiai viliojančių maršrutų, tikra rūmų alėja. Mafija iš Albanijos atitraukė savo pinigus, prasidėjo perdalijimas. Uostus ir oro uostus užtvėrė tarptautinės taikos palaikymo grupės. O keliems iš mūsų partnerių įsigaliojo tarptautinis arešto orderis.

Arkanas Valytojas, sakau, taigi jūs tikrai jį pažįstat.

Džesė niekad neskiedžia, sako jis, turėtum žinoti.

Bet iš Balkanų konflikto jūs kaip tik ir pasipelnėte, sakau, o Rufas greičiausiai galėjo sukliudyti Arkano apkaltai.

Jis patrauko pečiais.

Aš užsiimu logistika, sako jis. Kada tęsti nebeapsimoka ir kas bus toliau, sprendžia Herbertas. Ir Rufas. Ko gero, kada nors būtum sprendęs ir tu.

Man prieš akis sumirga keli blizgantys taškai, lyg kas ore būtų iš dėžutės švystelėjęs diskotekos blizgučių.

Reikia tik laiku sužinoti, sakau, kurioje vietoje vėl trinktelės.

Rufas pasirinko Lenkiją, sako Rosas. Ir kai pagalvoju apie NATO karą Kosove, galiu pasakyti, kad jis buvo velniškai teisus.

Taigi jie jau prieš porą metų žinojo, sukuždu.

Kai noriu brūkštelėti sau per kaktą, vos neapverčiu alaus butelio, jį sugauna Rosas.

Šiaip ar taip, sako, nuo tada einame kitais keliais.

O aš dabar einu į tualetą, sakau.

Pakeliui į tualetą prie baro užsisakau dvigubą degtinės. Ausyse aidi mano paties žingsniai, pavėlavę pusę sekundės, lyg būčiau milžinas ir dėl didelio atstumo tarp kojų ir ausų turėčiau neišvengiamai girdėti atsiliekantį garsą. Tualete sušniaukštęs geroką kokaino dozę susitraukiu iki normalaus dydžio, ir kelias atgal prie stalo — tikras malonumas. Ant kiekvienos kojos dabar ne batas, o debesis. Kai sėduosi, mano šypsena dar laisvai plevena ore, o paskui slysta į savo vietą virš smakro, paremto ranka ir alkūne.

Gerai, sakau linksmai, o kuo čia dėta Džesė?

Paskutinėmis savaitėmis Balkanuose, sako Rosas, kilo konfliktas, kurį žinai.

Nušauta bėglė, sakau.

Nuo tada, sako Rosas, Džesė su Šerša dirbo tik valtimis. Ir beveik kiekvieną savaitę. Kol Albanijos sienos dėl neramumų buvo atviros, dar kartą metėme visas pajėgas.

Jis suspaudžia lūpas ir taip laiko, kol jos tampa bekraujės ir blyškios lyg prigėrę sliekai. Paukščio nagais brūkšteli sau per galvą, abu nesutvarstyti pirštai plaukuose palieka dvi plačias vagas, jose prasišviečia oda.

Viskas vykdavo daugmaž vienodai, sako jis. Šerša ar kuris nors kitas iš Italijos pusės plaukdavo keleivinių keltų vaga. Mažos albanų valtelės atplaukdavo iš Vliorės įlankos ir vos už trijų mylių zonos priešais Duresį laukdavo prekės. Dažniausiai aš būdavau Albanijos pusėje. Vieną naktį sėdim tokiame riešuto kevale su pilna statine kokaino, o virš mūsų į Duresį skrenda tarptautinės oro pajėgos. Jūra nerami, tikra savižudybė išsilaikyti tose mažose medinėse valtelėse. Bet liepiau laukti, tris valandas. Džesė su Šerša neatplaukė, radijo ryšys nutrūko.

Atneša degtinę, išgeriu. Niekad negerk alkoholio po kokaino, dūzgia man ausyse, niekad negerk alkoholio.

Likusią nakties dalį, sako Rosas, praleidau viešbutyje prie radijo laukdamas žinios apie valtį ištikusią nelaimę. Meldžiausi, kad juos sučiuptų pakrantės policija. Tik ne Adrija. Žliumbiau pritariant itališkiems šlageriams.

Bet nenutiko nei viena, nei kita, sakau.

Jie tiesiog išsilaipino su pinigais, sako Rosas, priplaukė kažkurioje vietoje prie kranto. Tikriausiai visai netoli Genujos.

Jis tiesia į mane ranką, nežinau, ar nori paploti per petį, ar griebti už gerklės.

Daugiau, sako jis, Džesės nebemačiau.

Ramiai, sakau.

Gal žinai, ar ji Leipcige skaitė mano laiškus, klausia jis.

Skaitė, sakau jam, skaitė.

Mėginu mintyse apytikriai sumesti, kiek iš viso jie galėjo turėti pinigų, jei gabenamas kiekis šeši centneriai, o kaina už gramą aštuoniasdešimt markių. Nesusiskaičiuoju nulių ir viską metu.

Šerša susuko jai galvą, jog jiems reikia pinigų, sakau, kad galėtų kartu išvažiuoti į Grenlandiją.

Tas šiknius, sako Rosas. Pas baltuosius vilkus.

Taip, sakau, pas baltuosius vilkus.

Valandėlę tylim ir galvojam apie Džesę ir amžinąjį ledą. Slėgis mus spaudžia vienas prie kito, sėdim palinkę prie stalo kaip du seni vėžliai ir žiūrim įsmeigę akis į tuščius butelius tarp mūsų.

Pinigus, sako jis, atgavome. Jie gulėjo sename šulinyje kieme. Džesė pasiėmė tik mažą dalį, galėjo ramiausiai ją pasilikti. Kitą dalį tu palikai galerijoje.

Taigi, klausiu aš, kurgi ta didžioji problema?

Dabar, sako, pats įdomumas. Bet tai būdinga Džesei. Tokia jau ji buvo.

Kažkas įvyko kompiuteriams, sakau lėtai.

Rosas suklūsta.

Tai gal vis dėlto pirmasis variantas?

Ne-ee, sakau.

Akimirką sėdim vienas prieš kitą kaip pokerio lošėjai, o aš rankose absoliučiai nieko neturiu. Net poros. Net prakeiktos poros.

Vėl nuo pradžios, pagaliau taria Rosas. Herbertas dar gerokai prieš tą velniavą Albanijoje pasuko mūsų maršrutą. Per Lenkiją. Neišpasakytai daug kainavo. Viską turėjome serveryje: informacijos perdavimą, adresus ir ryšius bankuose. Bet tai dar niekis. Turi pirmiausia nutiesti kelius, kad galėtum jais vežti kokainą. Prie sienos turi žinoti, kokias prekes praleidžia. Reikia tinkamų sandėlių pusiaukelėje ir partnerių svarbiuose postuose. Viskas vyko prisidengus Europos Sąjungos plėtra Rytuose ir naujomis laisvos prekybos zonomis.

Ir pagaliau buvo apmokama, sakau, PHARE ir Tarptautinio valiutos fondo lėšomis?

Jis tą nuleidžia negirdom.

O aš Leipcige nieko nežinodamas dirbau su šiuo projektu?

Paklausk Rufo, sako jis. Viskas, kas mums svarbu, buvo tinkle atskirame domene ir paskirstyta į atskirus subdomenus. O Džesė įsibrovė ir užblokavo.