Юли Цее - Ereliai ir angelai

Ką tai reiškia, klausiu.

Specialistai sako, kad ji ištrynė supervartotoją ir įrašė save kaip vienintelę vartotoją. Prieigą užkodavo slaptažodžiu iš keturiolikos simbolių. Gali būti ir skaitmenys, ir raidės. Paskaičiavus būtų šeši trilijardai galimybių, ir jei kompiuteris per sekundę gali išbandyti milijoną variantų, užtruktų maždaug 190 milijonų metų, kol išbandytų visas kombinacijas. Faktiškai Džesė vienintelė priėjo prie duomenų.

Faktiškai, pritariu.

Gal išskyrus Šeršą, sako jis, tas greitai jau nieko nebegalėjo papasakoti. Todėl Herbertas, kai sužinojo apie jo mirtį, įsiuto.

Taigi JUMS reikėjo jo gyvo, sakau.

Mes TURĖJOME jį gyvą, sako Rosas. Paėmėm iš jo pasą, o jis bėgiojo po Vieną kaip žiurkė. Anksčiau ar vėliau būtų pas mus sugrįžęs. Džesė būtų nusiraminusi, ir vienas iš dviejų būtų išdavęs slaptažodį. Bet juk reikėjo tau jį nušauti.

Šitai praleidžiu negirdom. Kai Šerša paliko Džesę likimo valiai, ji niekad nebūtų nurimusi, bet dabar ne laikas aiškinti tą Rosui.

Bet juk šito ji negalėjo padaryti viena, sakau, nieko nenusimanė apie kompiuterius.

Kas žino, sako Rosas, gal mes per mažai ją vertinome.

Arba, galvoju sau, ji visada žinojo, kur rasti tą, kuris padės. Mane kirbina sunkiai slopinamas juokas, o ranka kišenėje apčiupinėja margą rašiklį, storą kaip Frankfurto dešrelė. Nėra ko stebėtis, kad vargšą Tomą iš baimės apėmė šiokia tokia neurozė, ir nieko keista, kad atvažiavo manęs maldauti. Savaip. Džesė tikrai jam užmokėjo. Galbūt darė tai norėdamas jai padėti. Todėl neturiu priežasties jį išduoti.

Ji buvo keista mergina, sako Rosas. Aš, Herbertas, Šerša ir tu — visi pažinojome tik vieną jos pusę. Bet visi skirtingas.

Jis linguoja galvą kaip žaislinis taksas prie galinio „Audi 100“ lango. Jis teisus. Džesė ir man buvo maža užantspauduota dėžutė, net ir tomis akimirkomis, kai manydavau savo rankose laikąs švelniausią ir jautriausią jos vidinį pasaulį. Klydau. Jos negalėjai pažinti taip, kaip pažįsti kitą žmogų, medį ar šunį. Daugių daugiausia tiek, kiek gali pažinti žuvų guotą.

Virš stalo pučiu dūmų žiedus, kiekvienas laikosi ore ir pavaduoja mus tas dešimt sekundžių, kol tylime. Kartais laikas lyg per ankštas drabužis, su juo man sunku judėti. Kai cigaretė baigia degti, vėl prabylu.

Ir kodėl, klausiu aš, ji taip padarė?

Gal tu kvailas, sako jis, žinoma, norėjo kažką prieš Herbertą ir mane turėti savo rankose. Ji paniškai bijojo, kad Herbertas keršys jai už pavogtus pinigus, o kol turės kompiuterio slaptažodį, tol jausis saugi.

Šioje negailestingoje logikoje atpažįstu Džesę. Principas toks pat primityvus, kaip ir mintis slėpti pinigų paketą po blogai išpjautu grindų dangčiu mūsų bute. Galbūt jos gudrybės kaip tik dėl to buvo veiksmingos, kad ji mąstė paprasčiau nei kiti. Esą to, ką ji paslėpė, niekas neras, ir baigta.

Blogiausia, sako Rosas, kad ji visa tai padarė, nors Herbertas ir taip nebūtų jos baudęs. Kad ir kaip ji nusikalstų.

Jūs jai net negrasinote, klausiau.

Atsipeikėk, sako jis. Herbertas jos labui net jos pačios atsižadėjo. Tau apie tai sakiau prieš dvejus metus.

Kuperi, galvoju, tigrai vėl čia.

To, ką ji padarė su duomenimis, sako Rosas, visiškai nereikėjo.

Jis nesupranta, o gal ir nenori suprasti. Žinau, kad ji, priešingai nei Rosas mano, tai padarė ne norėdama apsisaugoti, ir ne dėl manęs, o dėl Šeršos. Bet tas ją paliko, o kai pasirodė sankryžoje prie Pratero ir ji jau nebegalėjo laikyti jo mirusiu, aš turėjau nušauti jį dėl jos. Džesė kuriam laikui įtraukė mus į savo pasaulį, ir jis puikiai veikė. Reikėjo truputį pakoreguoti, kad būtų atstatyta pusiausvyra tarp jos vaizdinių ir tikrovės. Aš dėl to ant jos nepykstu. Turėjo teisę matyti Šeršą negyvą. Jis, šiaip ar taip, toliau gyveno. Gyveno joje ir tada, kai ją kankindavo sunkesnė ar lengvesnė negalia ir kai nepajėgdavo gyventi savarankiškai. Tikiuosi, mirdamas Šerša žinojo, kad tai Džesė jį nubaudė. Tikriausiai ji buvo drąsiausias žmogus, kokį kada nors pažinojau. Ūmai mane apima absurdiškas jausmas, kad turiu jos atsiprašyti.

Prisidegu dar vieną cigaretę, ir šįkart taip kruopščiai, lyg ji mano gyvenime būtų paskutinė, kiekvienas rankos judesys choreografiškas, nuo degtuko brūkštelėjimo iki pirmo dūmo įkvėpimo ir iškvėpimo. Kai baigiu šį ritualą, cigaretė dega mano lūpose lyg padegamasis siūlas, o mano galva — bomba, ir ji tuoj sprogs.

Gerai, Maksai, gana ilgai galvojęs Rosas prabilo atvirai. Ar turi kokią nors idėją, kur Džesė būtų galėjusi paslėpti slaptažodį?

Aš jos visiškai nepažinau, šnabždu. Gal esu jai kuo nors prasikaltęs.

Tik nežliumbk, sako jis. Tai svarbu ne tik mums. Duomenų banke pakanka medžiagos milžiniškam aukščiausio lygio skandalui. Jei tai bus atskleista, tavo mielai Europos Sąjungai bus galas, o Balkanai staigiai išsiplės iki Atlanto.

O keli tautų žudikai, sakau, keliaus į kalėjimą.

Maksai, baik, sako jis. Gal tu su gyvenimu jau suvedei sąskaitas, bet likusieji kontinente dar ne.

Tai sugadinkit serverį, sakau.

Savaime aišku, sako jis, jei galų gale neprieisime prie duomenų, toks bus kitas žingsnis.

Ji buvo tavo sesuo, sakau. Ji kentėjo. Dabar ji mirusi.

Šia tema su tavimi nediskutuosiu, sako jis.

Jokių diskusijų, sakau, nebeturiu ką pasakyti.

Suluošintos rankos nykščiu iš alaus balutės ant stalo jis vedžioja ornamentus. Jei ir nervinasi, moka tai paslėpti, Atrodo visai abejingas.

Taigi, galų gale, klausia tyliai. Turi slaptažodį ar ne?

Ne, atsakau.

Galvoju apie paveikslą su skruzdėmis, „Fu ir Fula“, ir kad būtinai noriu pakalbėti apie tai su Klara, paklausti jos, ką dabar daryti, galėtume rasti numerį, paskambinti Šnicleriui arba į Hagą, ir Klara gautų savo diplomą, Džesė — keršytoją, o Herbertas, Rosas ir daugelis kitų gautų tai, ko nusipelnę, pasaulyje būtų viena votimi mažiau ir viena tarptautine krize daugiau; o ką reiškia tarptautinė krizė palyginti su Klaros diplomu arba Džesės kerštu, man reikia laiko pasvarstyti — konkrečiai, kur Džesė būtų galėjusi laikyti šitą slaptažodį, ir iš viso, ką galų gale šitai turi bendra su manimi, koks mano reikalas tie Balkanai, Europa, žmonija. Ir Klara. Ko būtų norėjusi Džesė. Reikia pasvarstyti.

Ko nori, klausia jis, pinigų?

Aš, sakau jam, tiesą sakant, norėjau tik mirti.

Daugiau nebekalbame. Jau ir taip šioje kavinėje trūksta oro, kad sklistų garso bangos, tapo nepakeliamai tvanku, net nepastebėjau. Tiesiog sėdime, nemanau, kad vienas iš mūsų apie ką nors galvoja. Sėdime pasirėmę alkūnėmis, kartais padavėja neprašyta atneša gėrimų, juos išgeriame. Sėdime abu be žodžių, tarsi vienas šalia kito pastatyti du tušti kibirai. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad jie susiję, nors tam nėra akivaizdaus pagrindo.

Kai pagaliau suvokiu triukšmą, jau senokai kilusį sąmonės pakraščiuose, krūpteliu. Lauke trenksmas, tartum tiesiai virš miesto stogo galinga ranka laužytų storus lyg lėktuvas rąstus. Nuo detonacijos mano vokai virpa, diafragma vibruoja. Ar man galvoj negerai, tiek ilgai čia sėdėti, kažkas buvo mane išjungęs. Alkoholis.

Velnias, šaukiu aš, Klara! Jums jos jau nebereikia.

Nesulaukęs atsakymo pašoku.

32 Lietus

Kad kieme tuoj pat nekrisčiau žemėn, akimirką pasilaikau namo sienos. Niekas neseka man iš paskos. Mano matymo laukas siauras, smilkiniuose jaučiu ledinį šaltį, galva lengvėja, nori atsiskirti nuo kūno ir pakilti kaip oro balionas, ištrūkęs iš vaiko rankų. Aplink mane susilanksto ir vėl išsilanksto namų fasadai, jie nudažyti balto marmuro spalva, nenatūraliai spindi, tartum apšviesti juodos šviesos. Tuoj prarasiu sąmonę. Kitas perkūno smūgis trenkia man į žarnyną, pradeda baisiai pykinti, keliai neišlaiko. Jei dabar žengsiu žingsnį, galiu būti tikras, kad Klaros nepamatysiu.