Юли Цее - Ereliai ir angelai

Kažkas pataiko man į galvą. Tai pirmasis lietaus lašas, dydžio sulig teniso kamuoliuku. Pasileidžiu bėgti.

Lietus verčia žmones kūprintis ir sutrumpina jų kaklus. Staiga vis tamsėja ir tamsėja, tartum trūkčiodama leistųsi saulė. Automobiliai su įjungtomis šviesomis lėtai irdamiesi vandens srautais leidžiasi Pilies gatve. Aš bėgu, judinu kūną, lyg jis priklausytų kam nors kitam, patyrusiam ilgų distancijų bėgikui. Į taktą šuoliams mojuoju rankomis, tiksliai judėjimo kryptimi, ir stengiuosi nesugniaužti kumščių, kad nebūtų oro pasipriešinimo. Su kiekvienu šuoliu vanduo tyška aukščiau kelių. Įsiklausau į batų šlepsėjimą asfaltu, po kiek laiko išgirstu pašalinius garsus — visa armija darniai žygiuoja maršo žingsniu. Mūsų daug. Mes bėgame. Mes vėluojame.

Papučia gaivus vėjas, prasklaido tankią lietaus gijų užuolaidą, už jos visur matau žmones, lyg šešėlius, skubančius namų link, lyg tamsų purvą, prilipusį prie sienų. Jie tikriausiai todėl ir buvo išbėgę į lauką, kad paskui spruktų nuo lietaus. Iš kairės ir dešinės kerta mano kelią, aš — vienintelis, bėgantis lygiagrečiai su gatve, o ne į pakraščius. Tai ne tas pats miestas, ne tas pats sausas, akmeninis fonas, kuriame pastarosiomis savaitėmis vyko mano gyvenimas. Viskas aplink mane ir po manimi teka ir plūsta, slysta ir sprūsta. Neatpažįstu gatvės posūkių. Mane apima panika nuo minties, kad ištisos namų virtinės gali nugrimzti ir išnirti kitoje vietoje, keisti savo vietą, o gatvės imtų ieškoti kitų proskynų, aš nerasčiau mūsų kiemo, jis būtų pasislėpęs kitoje vietoje, tarp sujauktų miesto gyvenamųjų namų kubelių.

Čia Lerchenfeldo žalioji juosta, dabar reikia į dešinę, nors buvau tikras, kad esu gerokai toliau. O dar neįveikiau nė pusės kelio. Visą laiką galvoju, kad Klara šiuo metu gali būti netoliese, lygiai kaip ir aš lekia tiesia linija per vandenį Vakarų stoties link ir galbūt kažkurioje vietoje kerta mano kelią. Sukdamas į Talijos gatvę vos nesuklumpu, atsitrenkiu šonu į autobusų stotelę ir paskutinę akimirką kilsteliu ranką prie veido. Atsistumiu nuo dirbtinio stiklo sienos, Libertė toujours , sako reklama už jos, bėgu toliau, net pavyksta pagreitinti tempą.

Jau seniai taip aiškiai nemačiau, jau seniai neturėjau tokio paprasto tikslo. Turiu bėgti pas ją. Turiu jai pasakyti, kad viskas baigėsi, kad mums pavyko. Kad aš gailiuosi.

Prie gyvenvietės ribos sustoju ir minutėlę žvelgiu atgal į kelią, vedantį į magistralę. Skauda plaučius, jie švokščia, tarsi į juos lėtai bėgtų vanduo ar kraujas. Skęstu iš vidaus, nereikėjo sustoti, nes dabar nebegaliu bėgti. Dideliais, nevaldomais žingsniais, prispaudęs abi rankas prie šonų iš paskutiniųjų kylu įkalnėn į Šešioliktąjį kvartalą.

Kai pagaliau pamatau metalinius vartus, jau nebeskubu.

Kaštonas iš pasibjaurėjimo pakėlęs rankas stovi purve, nuotekų šulinys kieme užsikimšęs, askonai vanduo siekia iki ratų diskų. Akimirką palaikau į priekį atlenktą sėdynę žmogaus kūnu, iš nevilties padėjusiu kaktą ant vairo. Visur plaukioja iš Klaros aplanko išplėšti lapai, kiekviename rašalas išplaukęs kaip akvarelėje.

Pašiūrės durys atlapos, skląsčio mova išrauta, kabo prie staktos kartu su spyna ir kyšančiais varžtais. Ar durys atplėštos iš vidaus, ar iš išorės, negaliu pasakyti.

Pažvelgiu į vidų. Viskas kaip anksčiau, bet dabar man tai pasirodo kitaip, apleista, praėjęs laikas, lyg čia jau daugel metų niekas nesilankytų. Vanduo pakilęs virš slenksčio ir iki pusės užliejęs tarpą tarp cementinių ir medinių grindų. Prisimenu peles ir pagalvoju: kur jos iš savo lizdų pabėgo besigelbėdamos, visas jų pasaulėlis dabar po vandeniu. Ant grindų ir vandenyje guli išsibarstę dokumentai ir mūsų skudurai, kažkur pamatau ir Klaros peruko dalį. Knygos ant grindų ir atvirose kartoninėse dėžėse, tušti „Billa“ maišeliai, nuo kavos pajuodavę puodeliai ir stiklinės, surūdiję stalo įrankiai. Ir visur suglamžyti cigarečių pakeliai, lyg čia buvo nutūpęs raudonai ir baltai išmargintų drugelių būrys. Čia tylu, tik šniokščia lietus, tarp pastatų kieme lyja vienodžiau nei gatvėje. Pašiūrė atrodo negyva, tartum dekoracija, parodos eksponatas, rodantis miesto būklę po katastrofos, vieta, kur mirė paskutinis žmogus.

Kai pagaliau įeinu, iš kažkurios pakampės atbėga šuo, nuveju jį. Jis vienas. Jos nėra.

Klaros nėra.

Kelis kartus sakau tai į tuštumą, drebu lyg karščiuodamas. Akys dega, tartum į jas būtų įlašinta rūgšties, kvėpuoju tik įsakmiai sau paliepęs.

Nei ji, nei tie, kurie galėjo išsivesti, nepaliko man jokios žinutės. Einu grindimis, su kiekvienu žingsniu iš batų plūsta vanduo. Abiem rankomis nubraukiu nuo stalo sluoksniais sukrautus popierius, po kojomis skeldėja diktofonas. Nieko. Žiūriu pro durų angą į lietų. Veikiausiai tiek mato ir auksinė žuvelė iš akvariumo. Galėčiau jame plaukioti pirmyn ir atgal, plaukdamas pirmyn užmirščiau kelią atgal, o atgal — kelią pirmyn, ir įsivaizduočiau esąs jūroje. Taip galvodamas nuo grindų pakeliu veidrodį, apžiūriu savo šlapią veidą ir susišukuoju šakute. Juokiuosi, nes šlykštu.

Pasikišu tris paveikslus su moterimis skruzdėmis po pažastimi, susirandu virtuvinį peilį, kuriuo nupjoviau Klarai plaukus, ir einu į kiemą. Tamsu lyg artėjant nakčiai, jau vėlu, visiškai nesiorientuoju, koks paros metas. Sukioju paveikslus ir šiaip, ir taip, randu galerijos antspaudą, dailininko parašą, bet jokio numerio. Lietus atšoka nuo aliejinių dažų, moterys prakaituoja ir verkia. Atsiklaupiu vandenyje. Iš pradžių nagais, paskui peiliu krapštau dažus, geležtė nusidažo raudonai, mėlynai, tada išsprūsta ir rėžiasi į drobę. Vienos moters smakras perpjautas. Iš pykčio taip trenkiu ranka per vandenį, kad tyška aukštyn. Džesė būtų rėkusi, kumščiais daužytų man krūtinę, rankas ir artimiausiomis naktimis nemiegotų. Plėšiu drobę, dabar jau visai nesvarbu, peiliu išpjaunu visus tris paveikslus iš rėmų ir supjaustau į siauras juostas, jos kurį laiką plaukioja vandens paviršiumi, neišpasakytai gražios ir spalvingos, prisigeria vandens ir pagaliau nuskęsta. Nieko. Tiesiog sėdėti, iki kulkšnių vandenyje, tarp ryškiaspalvių didelės, retos gėlės skutų, tarp Džesės kapo likučių. Tiesiog sėdėti.

Lietus barbena man į kiaušą. Nuo beplaukės Klaros galvos, kad ir kur ji dabar būtų, jis turėtų tikšti į šalis. Įsivaizduoju, kad ji kur nors ten, netoli manęs, kur nors mieste, spokso į krintantį vandenį, gal patiltės kamputyje, kur laukia, kada liausis lietus. Iš tiesų man palikta spręsti, ar ketinu ją laikyti mirusia ar gyva. Nelengva apsispręsti. Jei mirusi, tai paskutinę minutę tikrai galvojo ne apie mane, o apie rankšluostinį arklį savo balkone, apie tylą naktimis stiklinėje kabinoje, apie mikrofono laidus ar apie savo profesorių. O tai kalba jos naudai. Tikrai jos naudai. Apimtas neaiškaus skausmo, dalijančio mane į dvi dalis, jaučiu, kaip mano lūpose pasirodo šypsena ir tik labai lėtai nyksta.

Kai Žakas Širakas prieina prie manęs, ramiai guliu ant nugaros. Vanduo vėsina pakaušį, jo pribėgo man į ausis, o įmirkę delnai ir pirštų galai tampa baltomis išbrinkusiomis pagalvėlėmis. Šalta, jau buvau beveik pamiršęs, kaip gera šalti. Į nosį tvoskia aštrus vėmalų kvapas, jis iš mano burnos, nuo mano marškinių. Šuo pasilenkia virš manęs, ir gilios snukio raukšlės, tempiamos svorio jėgos, suteikia susikrimtusią išraišką, dėl kurios dabar aš vėl priverstas nusijuokti, ir dėl jo keistai į priekį nusvirusių ausų, tų minkštų, šlapių ausų, viduje aksominių ir su rožinėmis ir juodomis dėmelėmis. Vieną iš jų atverčiu, šuo šnopuoja laimingas, nes jį liečiu. Atsisėdu. Ausyje iš vidaus — tatuiruotė, keturiolika skaitmenų. Džesė paprašė juos ten įrašyti, man buvo išėję iš galvos. „Kuperi, — pasakė ji, — tai tikrai saugiau, daug saugiau.“ Visai paprasta skaitmenų kombinacija, trys gimimo datos, pirma mano, paskutinė Džesės, o vidurinę irgi žinau — Šeršos. Aš buvau vyriausias iš mūsų trijų, ir, matyt, tas, kuris ilgiausiai gyvena.