Юли Цее - Ereliai ir angelai

Nėra už ką, mieloji Liza, tariu mandagiai jos pakaušiui.

Tačiau šitaip nieko nebus, pasiduodu, atsikeliu, keliai nuo šiurkščių grindų nubrozdinti ir skauda.

Ji prabudo, taip ir galvojau, pasuko akis po blakstienomis lyg po pagodos stogu į mano pusę, ir kai jau ketinu eiti iš pašiūrės, sugaunu slaptą jos žvilgsnį. Jiedu su šuniu guli susiglaudę, gerai, kad dar neapsikabinę. Atsistoju kiemo viduryje ir ištiesiu rankas į šalis kaip pamokslininkas.

Štai ir VISKAS, sušunku aš. Viską papasakojau! Daugiau nebeturiu. Net nežinau, kaip dabar leisime šitą prakeiktą laiką!

Viskas. Tai buvo stebuklingas žodis. Sezamai, atsiverk. Pašiūrėje kažkas virsta, brazda, ir ji jau stovi, tvirtai laikosi už durų rankenos, susirietusi, bet stovi, o ryto šviesa krinta jai ant blizgančios kaukolės.

Viskas, klausia ji.

Viskas, atsakau.

Ir toliau nieko. Ko gero, neturim vienas kitam ką pasakyti. Ji tiesiog čia stovi, apakinta, mirksėdama, tikriausiai dėlioja savo mintis, ir, nors gera matyti ją stovinčią, nejauku dėl klausimo, kur lapai, kurių trūksta aplanke, ir kas bus, kai suvoks, kad nebeturi plaukų. Išeinu iš kiemo pamiklinti kojų. Naktis baigėsi, dangus vis vien ne melsvas, o balzganas. Ir saulės nesimato.

31 Europa

Motina abu vaikus pastumia į namo, iš kurio ką tik išėjo, tarpdurį. Kitą ateinantį praeivį sutinku išskėstomis rankomis, kaip savo žudiką, jis pakeičia kryptį ir pereina į kitą gatvės pusę. Mano marškiniai sutepti Klaros krauju ir visur prilipę prakeiktų jos plaukų. Kasą ištraukiu iš kišenės ir metu į artimiausią nutekamąjį šulinį, dar tenka paspausti bato kulnu, kad pralįstų pro groteles. Tada apsisuku ir grįžtu į kiemą.

Klara nusiprausė ir apsivilko švarius sportinius marškinėlius, dievai žino, kur juos buvo paslėpusi. Sėdi ant mūrinės sienelės, alkūnes atrėmusi į kelius, smakrą parėmusi rankomis, ir jau tokia balta, kaip kūdikėlis Jėzus arba kaip Džesės beliežuviai angelai. Laukiu, kol ji prabils. Bet tos malonės ji man nesuteikia.

Liza, pagaliau tariu jai, laikau tave liguista savo vizija. Negeras jausmas.

Aš, sako ji, taip pat jaučiau daugybę negerų jausmų.

Mano balsas skamba dalykiškai, lyg kepyklos parduotuvėje, jis sklinda ne iš mano galvos, veikiau kažkieno kito, kurio negaliu matyti, tartum jis stovėtų iškart už manęs:

Ką reiškia šitas netikėtas prisikėlimas?

Tu pasakei, atsako ji, baigei pasakoti.

Pabandykim kitaip, sakau jai. Ką turėjo reikšti šita miegančioji gražuolė?

Ak, sako ji, tu tiesiog geriau sugyveni su ligoniais. Pasitiki tik silpnais ir merdinčiais. Šiuos dalykus suvokiau pirmiausia.

Tuo paprasčiausiai netikiu, sakau.

Kaip sau nori, sako ji. Ar tikrai VISKĄ man papasakojai?

Pribaigsiu tave, sakau.

Nežinau, ar ir tu pastebėjai, sako ji. Bet visi tavo bandymai ką nors pribaigti apgailėtinai sužlugo. Net ir save patį.

Už jos žolėje guli kastuvas. Kai žengiu žingsnį jo link, Klara pasuka galvą.

Tai ir duobė man skirta, klausia ji. O aš galvojau, kad sau išsikasei kapo duobę.

Griebiu kastuvą už koto, pakeliu sau virš galvos, plika Klaros galva po manimi kaip kiaušinis pusryčiams, žinau, vis vien negalėsiu, ji irgi tą žino. Tada suskamba telefonas. Nieko ypatinga, tik kad skambutis pasigirsta tiesiai iš mūsų pašiūrės. Numetu kastuvą, jis bjauriai barškėdamas trenkiasi į cementą.

Kas, klausiu aš, kas tai?

Telefonas, sako ji, juk girdi. Ir didžiausia tikimybė, kad tau.

Ji pakyla ir įrėmusi rankas į šonus slenka į pašiūrę, atsargiai, tartum oras būtų sudarytas iš be galo daug plonyčių kaip dūmas viena šalia kitos sudėtų stiklinių plokštelių ir judėdama stengiasi kuo mažiau jų sudaužyti. Skambutis nutyla, mergina grįžta su mobiliuoju telefonu, kurio nesu čia nė karto matęs, ir atkiša man.

Alio, sakau.

Tai jis.

Sveikas, Maksai Maksimalusis, sako jis.

Baik tas kvailystes, Rosai, sakau aš.

Tai kol kas viskas, ką galiu pasakyti. Tylim, girdžiu, kad jis rūko, aš irgi rūkau. Atsikrenkščiu.

Kur, po velnių, tu vis dingsti, sakau jam. Laukiu tavęs.

Ir aš laukiu tavęs, sako jis.

Nors imk ir susituok. Jo balse negirdėti įtampos. Traukia dūmą dvigubai rečiau už mane.

Girdėjau, sako jis, kad baigei pasakoti savo istoriją?

Girdėjai, klausiu. Iš ko?

Leidžia man pačiam tą suprasti.

Ar tai reiškia, kad ta panelė visą laiką dirbo jums?

Ne, sako jis, ji dirbo tik sau. Bet mes buvome su ja susitarę.

Ir?

Leidžiame jai toliau veikti, sako jis, o už tai gauname tavo sentimentalias kasetes. Ji buvo tikra, kad tik viena žino, kaip iš tavęs viską išgauti. Tikrai įtikino.

Žiūriu į ją, kaip vėl sėdasi ant mūrelio, visiškai abejinga, lyg būtų niekuo dėta.

Taip, sakau jam, tikrai įtikino. Labai sėkmingai dirbo.

Bet man nelabai aišku, sako jis, jaučiu, kad trūksta svarbios dalies.

O konkrečiau?

Reikėtų susitikti, sako jis.

Puiki mintis, sakau, atsinešk šaunamąjį ginklą.

Taip, taip, Makseli, sako jis, gerai jau.

Jis pasako laiką ir vietą, vakare „Europoje“, po to ryšys nutrūksta. Atiduodu Klarai telefoną.

Tu išprotėjai, sakau jai.

Kodėl gi?

Vis dar nesupranti, kokie jie žmonės.

Ji sėdi ant mūrelio suspaudusi kelius, nuleidusi galvą ir nepakeldama į mane akių cementiniam takui sako:

Pasakyk man, ar aš tau rūpiu.

Iki šiol nesusimąsčiau, ar ji man rūpi, ar ne. Gali būti, o gal veikiau tai, kad gavau išskirtinę teisę ją įskaudinti. Sudarėme sandėrį — jos orumas, laisvė, sveikata, trumpai tariant, jos asmenybė už mano istoriją. Būtent taip ir yra.

Man rūpi mano nuosavybė, sakau. Tave nusipirkau.

Klysti, sako ji, tu mane išsinuomojai. Nuomos laikas dabar baigiasi.

Ne, nesibaigia.

Baigiasi.

Taip neišsiaiškinsime. Bandau kitaip.

Klara, sakau, tu mane myli?

Ji neatsako, pakartoju klausimą, o ji dar labiau palinksta į priekį, prispaudžia kaktą prie kelių ir sukiša pirštus tarp kojų pirštų. Noriu kumštelėti jai, gal į petį, bet laikysena kažkaip man kliudo.

Gerai, tada kitaip. Ar tu pati save myli?

Taip, atsako ji, labiau už viską.

Ir tu manai, kad jie tau kuo ramiausiai leis važiuoti namo?

Žinoma, sako ji, aš nieko kito nedariau, tik užrašiau nuo narkotikų priklausomo psichopato smegenų išskyras.

Smegenų išskyras, klausiu aš.

Iš tavęs, sako ji, istorijos teka kaip pūliai iš voties. Niekad nemačiau nei Herberto, nei Roso, nei Džesės, net nesu tikra, ar jie išvis egzistuoja. Kalbėjausi telefonu su kažkokiu nepažįstamuoju ir kelias kasetes atidaviau vienai garsiai Europos juridinei firmai. Ir kas čia tokio? Ko jie dar gali norėti iš manęs?

Liza, mergele, sakau, nebūk tokia naivi.

Ji apsikabina save rankomis. Dabar atrodo taip, lyg jai būtų šalta, keista, plikagalvė, šąlanti ne šio pasaulio būtybė su baltais sportiniais marškinėliais.

Žmogau, sako ji, ko tu, tiesą sakant, iš manęs nori, kad tave kur velniai?

Puikus klausimas. Jaučiuosi jos pergudrautas, apmautas, bet tai nieko nauja. Daug blogesnis jausmas sėdėti miesto pakraštyje, tabaluoti kojomis tuštumoje virš bedugnės, kai už nugaros visos spalvos blanksta, senka gatvės, namai pakopomis smenga į žemę ir paskutines šviesas gesina vienodas, nesulaikomas vėjas. Matau save netaisyklinga trajektorija ropojantį lyg skruzdė per tuščią paviršių, rankomis stuksenantį į žemę ir šnabždantį: cementas, visur cementas. O noriu, kad Klara manęs nepaliktų.

Nieko, sakau. Nežinau. Noriu suprasti, ką tu padarei ir kodėl.