Юли Цее - Ereliai ir angelai

Pagaliau ji pakelia galvą ir pažiūri į mane. Staiga man nebeaišku, kodėl man taip patiko jos plikė, su ja atrodo baisiai, visiškai man svetima. Visai be gyvybės.

Ką pasakytum, klausia, jei sužinotum, kad man neilgai liko gyventi? Kad sergu? Esu užsikrėtusi ŽIV?

Atsitraukiu nuo jos per kelis žingsnius, nužvelgiu ją visą, susirietusią, ir kai ji šitaip sėdi, panašesnė į ryšulį nei į žmogų.

Tada geriau suprasčiau, sakau.

Matai, sako. Bet aš nesergu. Sveika kaip ridikas. Ir todėl tu niekad nesuprasi.

Man kažkas sukyla, manau, kad grynas nusivylimas.

Klara, sakau, ar tu mane myli?

Dabar ji nesvarsto.

Tai, ką tau jaučiu, sako, yra panieka, gailestis ir gal truputis neapykantos.

Gailestis, sakau, puiku, jis ideali prielaida ilgiems ir glaudiems ryšiams.

Ji nusijuokia, iš tiesų panašiau į purkštavimą.

Paistai niekus, sako ji.

O aš maniau, sakau, kad kažkuo dalijamės.

Blogai manei, sako ji. Bet galiu tau dar kai ką pasakyti. Kai ką tikrai svarbaus, daug svarbesnio nei visas šitas mėšlas. Gal tai tave pradžiugins.

Prašau, maldauju jos, pasakyk.

Grįžkim abu į Leipcigą, galvoju, keliaukime į Pietų Ameriką arba į Grenlandiją, ne, ne į Grenlandiją, gerai, dėl manęs, dievaži, ir į Grenlandiją, išliekim vyno ir pažiūrėkime, į kokį kontinentą panaši dėmė, ir važiuokim tenai.

Ji dar truputį patyli, tada spindinčiomis akimis pažiūri į mane.

Mano diplominis darbas, sako, beveik baigtas. Galėsi parsisiųsdinti jį iš interneto. Iš bet kur.

O, šūdas, sušnabždu aš.

Ji pakyla, ištiesia nugarą, o aš priklaupiu, lyg abu sėdėtume sūpynėse. Aš sunkesnis ir žiūriu į ją iš apačios. Tai ne plikė daro ją tokią svetimą, bet jos patenkintas veidas, ramus, pasitikintis, nušvitęs lyg po patirto katarsio.

Aš irgi turiu tau dar kai ką įdomaus, sakau.

Ji sustingsta, tai tikrai panieka.

Ne, Maksai, sako, tu nebeturi nieko įdomaus, tik tariamą skausmą tavo neegzistuojančiame gyvenime.

Aš tik noriu, kad tu žinotum, sakau, kad mes vis dėlto kai kuo — dalijamės. Mes abu vienodai apmauti.

Štai ir gailestis, ji suraukia antakius, lūpų kampučiai nusvyra.

Aš apgavau tave, sako ji, o mane apgavo tik Dievas. Tai skirtumas.

Turiu tau žinią nuo tavo profesoriaus, sakau aš. Dabar reikia ją vaizdingai pateikti.

Ji įdėmiai į mane žiūri. Atsistoju, prispaudžiu abi rankas prie širdies ir mėgdžioju Šniclerio balsą.

Maksai, šaukiu aš, jūs tikrai patyrėte neeilinių išgyvenimų. Papasakokite savo istoriją profesionalui, o NE MĖGĖJAI!

Jos smegeninė dirba be priekaištų. Iš akių matau, kad iškart suvokia. Kažkas joje lūžta.

Šitai, šnabžda ji, turėjai man pasakyti.

O štai ir neapykanta, ją tuoj apims isterija. Išgyveno sunkų laiką, juk pasaulyje iki šiol yra statinių, kurias perpildo paskutinis lašas. Jos pirštai susiriečia lyg paukščio nagai, noriu sulaikyti, bet ji puola ne mane, o kimba sau į skruostus. Vos neužkliudė vienos akies. Veidas tįsta ir darosi panašus į Muncho48 paveikslą, dar prisideda riksmas, jos balsas čaižus ir džeržgia kaip metalas trindamasis į metalą. Man irgi jau pakaks, pastaruoju metu mažai miegojau. Jau senokai netrenkiau jai antausio, tai klaida, vienas malonumas, geriau nei seksas, daug geriau. Kai kairė veido pusė dega kaip ugnis ir ji neišleidžia nė garso, nutempiu ją į pašiūrę. Kai įstumiu į vidų, šuo sprunka laukan. Nukrinta ant knygų dėžių. Užtrenkiu duris, pasuku raktą ir jau buvau beuždarąs langines, kai ji kažkokiu daiktu ima daužyti langus.

Maksai, klykia ji, Maksai, tu pasigailėsi, jei dabar paspruksi. MAKSAI!

Jo ranka primena tokį įrenginį mugėse, kai įmetęs vieną markę ir paspaudęs mygtuką iš stiklinės dėžės gali traukti medžiaginius žvėrelius, laikrodžius ar kepures. Laiko cigaretę tarp nykščio ir mažojo piršto, ir man kyla klausimas, kodėl rūkymui reikia kairės rankos. Iškreiptas efektas.

Kas atsitiko tavo rankai, klausiu.

Peršauta, sako jis, taip jau nutiko.

Kur ir kaip, klausiu mandagiai.

Albanijoje, sako jis, gamybinė trauma. Prieš dvejus metus per neramumus patekau į demonstraciją. Keli vyrukai ištraukė iš surasto bunkerio senus rusiškus kulkosvaidžius ir šaudė į orą. Keletas šovinių krisdami žemyn pataikė į mus.

Niekas į tave nesitaikė?

Ne, juokiasi jis, lyg meteoras užkritęs būtų.

Dar kartą pažiūriu ir noriu paklausti, ar kulkai krintant buvo pakėlęs ranką lyg sveikindamas Hitlerį, bet pasilaikau šį juoką sau. Jis apsirengęs visai juodai, drabužiai lyg skolinti. Kai ketinu šito paklausti, pats susivokiu. Tai dėl Džesės. Tikriausiai nežino, kad tinkamiausia būtų geltona saulės spalva. Rosas su šitais drabužiais atrodo groteskiškai. Panašesnis į mirtį, o ne į gedėtoją.

Ateina padavėja, Rosas užsako du alaus rodydamas jų skaičių nesutvarstytais dviem kairiosios rankos pirštais. Mergina atbula traukiasi nuo mūsų stalo ir apsigręžia tik prie baro.

Na, sako Rosas, pasikalbėkime truputį.

Gal galime eiti prie esminio dalyko?

Su malonumu. Pasakyk, kas tas esminis dalykas.

Nežinau, kodėl TU čia, sakau, bet AŠ, tiesą sakant, atėjau, kad leisčiausi nušaunamas.

Jis pasukioja mažuoju kumpu pirštu prie smilkinio.

Nors verk iš juoko, sako jis. Kas man iš to, kad tave nudėčiau?

Trenkiu kumščiu į stalą.

KĄ, šaukiu, man dar padaryti? Suvaryt kelis LANGUS? Pakviest POLICIJĄ? Tau SUŠOKT?

Padavėja blogai suprato mano pykčio protrūkį, atskubėjo su dviem buteliais ir pastatė tarp mūsų.

Stiklinių, paklausė be intonacijos.

Bus gerai ir be jų, sušvokščiau, ir dink.

Kai geri iš butelio, kartais atrodo, lyg bučiuotum: ilgas plonas kaklas ir drėgna burna. Rosas pakelia savo alų, po juodais marškiniais išryškėja pistoleto dėklo diržas, jis net nesistengia jo slėpti. Ko gero, turi ir leidimą ginklui. Svarstau, ar diržą užsisegė ant pliko kūno, ar rimtu atveju gaiš laiką atsisegiodamas marškinius, kad pasiektų pistoletą, ir kam jį išvis nešiojasi, jei net neketina į mane šauti. Keistas tipas, lyg blogai sudėta dėlionė, kurią kažin kas nekantraudamas sunarstė iki paskutinės detalės ir dar paspaudė nežiūrėdamas, ar viena prie kitos tinka.

Taigi, sako jis, tu tikrų tikriausiai turi šį tą, ko mums kuo skubiausiai reikia.

Ir kas tai, klausiu, pinigai?

Jis sutrinka, paskui nusijuokia.

Ak, TAI, sako jis, nesąmonė. Yra trys galimybės: arba tu žinai, apie ką kalbu, ir visą laiką vaidini. Arba turi jį, bet pats to nežinai. Tokiu atveju manytume, geriau, kad tu ir nesužinotum, koks tai dalykas. Nes kitaip jo negautume arba jis būtų brangus.

Todėl apieškojote butą, sakau.

Taip, sako jis.

Ir todėl, sakau, atsiuntėte Klarą.

Taip, sako jis.

O trečioji galimybė?

Tu jo tikrai neturi.

Ir tai reikštų?..

Jis svarsto ir išgeria iš butelio likusį alų.

Nesu tikras, sako jis, bet galbūt tada Herbertas išpildytų tavo didžiausią svajonę. Tu tikrai keli šiokį tokį triukšmą ir esi neparankus.

Gerai, sakau tučtuojau, aš neturiu.

Apatinė jo veido dalis bando šieptis, lūpos įsitempia, suplonėja ir pabąla, bet akys nesišypso, todėl išeina tik grimasa. Kaip tyčia dabar pastebiu, kad jo akys visai panašios į Džesės.

Netikiu, sako jis, tai visai, visai neįtikėtina.

Rankove nusišluosto burną ir pamoja, kad atneštų dar alaus.

Tai ką dabar darysim, klausiu.

Po Džesės mirties, sako, elgiamės pagal antrąją galimybę.

O iki tol?

Kol Džesė buvo gyva, žaidėme tarsi lygiosiomis, patas. Nieko nejudinti. Herbertas visiems draudė net užmegzti su ja ryšį.