Юли Цее - Ereliai ir angelai

Jei nupirkčiau visus tris, ar galėčiau čia palikti visus pinigus?

Be problemų, atsako jis.

Žinau, kad mano sprendimas pagrįstas tik noru, kad pati Džesė apsispręstų paveikslų naudai, o ne statulos. Beregint mane apima graužatis, kad greičiausiai tikrovėje būtų kitaip. Šio jausmo nebeatsikratysiu. Jis apkartina džiaugsmą pirkti ir dovanoti tai, ko ji pati norėjo. Jis vėl nugalėjo, tas mergšės vaikas, jis visą laiką nugali.

Tomas nukabina paveikslus nuo sienos, nuneša prie kasos stalo ir įvynioja į rudą popierių, jaučiuosi lyg mėsinėje.

Kas čia taip burzgia, paklausiu.

Tai, sako Tomas, corpus delicti47.

Jis pakelia staltiesės, dengiančios kasos stalą, kampą ir parodo man kompiuterį, stovintį po juo.

Kartais atsiskaitant su pirkėjais jis patogesnis nei kišeninis skaičiuotuvas, sako jis. Lyg boingu skristum už kampo apsipirkti. Bet jam čia stovėti saugiau. Jie ketina dar kurį laiką jį čia palaikyti.

Nesuprantu, ką jis tauškia, ir man vis tiek. Stovi atsukęs man nugarą, įsmeigiu akis į sunkią jo piniginės grandinę ir į išsipūtusią, didžiulę jo džinsų užpakalinę kišenę, į kurią įsikišo „Walther PPK“. Jaučiu, kad tuoj jį pulsiu, tikrai jaučiu.

Jis taip garsiai burzgia, sako Tomas, todėl Džesė jį vadino...

Kai atsisuka paduoti man paketo, aš sulenkta per alkūne ranka prisitraukiu jį už kaklo. Mano kakta trenkiasi į jo, manau, kad smūgis mus abu vienodai apsvaigina, tada sučiumpu ginklą, o jis svyruodamas atsitraukia. Paleisiu tik vieną šūvį, į jį, į save arba į Šeršą, labiausiai noriu šauti į save, tikrai, labiausiai į save.

Liepsnos pliūpsnis gerokai per ilgai tvyro ore, galvoju apie Klarą su degančiu purškiamu plaukų laku, nutaikytu į vorą, galvoju apie Džesę ir lazdą pasivaikščiojimui Herberto balkone, apie save ir telefoną Leipcigo biure, kai nuaidėjo šūvis, suknežinęs jos galvą, esu priverstas iškart galvoti apie daug dalykų.

Pro šalį. Galerijos vitrinos stiklas lyg sulėtintame filme susmunka, ima staugti signalizacija, mano sveikojoje ausyje švilpia, jau nekalbant apie nesveikąją. Numetu pistoletą, matau sutrikusį techniko Tomo veidą, ir tą akimirką, kai per tuščią lango rėmą šoku į gatvę, šalia durų pamatau dėžę su margais rašikliais, geltona, raudona, mėlyna, dovana pirkėjams. Vos nepaslystu ant stiklo šukių. Statula ant postamento stovi sveika, jos šypsena įsirėžia į mano atmintį, kad niekad iš ten nedingtų. Suvyniotus paveikslus tvirčiau suspaudžiu po pažastimi ir bėgu, bėgu.

30 Baumgarteno aukštuma

Į šulinį tik žvilgteliu. Man atrodo, kad čia dirbau valandų valandas, tačiau duobė šalia jo neką didesnė už įprastą kapo duobę. Apie Kraterį nėra ko ir kalbėti.

Klara guli pašiūrėje lygiai taip, kaip ją palikau. Žakas Širakas vizgina uodegą, nesuprantu, kodėl jis vis dar džiaugiasi mane pamatęs, o gal vizginti uodegą tik blogas įprotis. Patapšnoju jam galvą.

Žiūrėk, sakau, ką atsinešiau.

Išvynioju paveikslus ir atremiu juos šalimais į dėžes su knygomis. Tris kartus keičiu eilės tvarką, kol moterys skruzdės žiūri viena į kitą.

Jos nepaprastai gražios, tokių ryškių spalvų ir tokios kuklios, Džesė turėjo gerą skonį. Sudėjus kartu išeitų puikus triptikas jos altoriui. Kad nors žinočiau, kur man jį iš tiesų pastatyti, čia nėra gera vieta.

Gaila, sakau Klarai, kad negali atsimerkti ir pažiūrėti.

Nesu pavargęs. Paruošiu diktofoną. Jame nėra ankstesniosios kasetės, negaliu prisiminti, kur ją nudėjau. Jos nėra nei ant stumdomųjų spintelių, nei ant dėžių su knygomis, nei tarp mūsų skudurų. Užtat į rankas papuola skutimosi įrankiai, randu ir naują kasetę. Padedu šalia Klaros, paskui kieme pripilu į dubenį vandens ir pastatau šalia jos, kartu su kokainu ir cigaretėmis. Taip sėdim, stovim ir gulim ratu, Klara, aš, šuo ir trys moterys skruzdės. Sudrėkinu skutimosi peiliuką, tarp delnų suplaku kremą į putas ir patepu jomis Klaros plaukų šaknis.

Visą popietę praleidau biure ieškodamas stalčiuose dokumentų ar daiktų, tokių svarbių, kad juos reikėtų pasiimti. Beveik nieko neradau. Niekas neskambino, niekas manęs nesiteiravo. Matyt, sekretorės gavo nurodymą mane dengti.

Kai maždaug šeštą išėjau iš biuro, prieškambaryje buvo tuščia. Raktus kartu su man nežinomu adresu Leipcige įsikišau į kišenę, atsisveikinau su niekuo ir paprasčiausiai išėjau, lyg būčiau tik atsitiktinis lankytojas arba kitą dieną vėl ateičiau. Kai už manęs užsitrenkė sunkios laukujės durys, galutinai nustojau būti Rufo Olimpo dalimi.

Klaros plaukai per ilgi, peiliukas vis nuslysta. Nežinau, ar Džesė Bosnijoje skuto šlapius moterų plaukus, kirpo mašinėle. Užmiršau jos paklausti, paprasčiausiai užmiršau. Neapsižiūrėjęs vis įpjaunu Klaros galvos odą, nes ji per minkšta, tuoj ištrykšta didelis kraujo lašas, nubraukiu jį pirštu ir nulaižau. Skonis įprastas, kraujo skonis, šiek tiek atsiduodantis skutimosi kremu. Šitaip mano motina nulaižydavo kraują, kai pargriūdavau, įsipjaudavau ar susižeisdavau, o kai jos paklausdavau, kodėl taip daro, atsakydavo, kad jai tai visai nieko, nes aš esąs dalis jos kūno ir kraujo.

Taip nieko neišeis. Nenoriu, kad Klarai skaudėtų.

Netoliese ant grindų guli virtuvinis peilis su dantukais, įspraudžiu jos galvą tarp savo kelių, suimu plaukus ir tempiu tol, kol įsitempia kaip instrumento stygos. Geležtės dantukai pirmos saujos nenupjauna, veikiau išpeša ją, tada suprantu, kad reikia brūžuoti greičiau. Retkarčiais net ima ir suskamba. Jos galva tarp mano kelių laikosi lyg spaustuvuose, tačiau judantis peilis ją varto į šalis, lyg Klara gulėtų ant prekinio vagono grindų.

Lauke pajutau rudenį, pūtė stiprus vėjas. Susisiaučiau į paltą ir kartu su mirusiais lapais ir nulaužtomis šakelėmis leidausi genamas per Tautos parko pievą. Namo į Vėringo gatvę nusprendžiau eiti pėsčias, nebuvo kur skubėti. Žinoma, aš bijojau. Viduriuose sukosi aštriadantis diskinis pjūklas, draskė mane į mažus skutelius ir blaškė juos į šalis. Prie galerijos lango stabtelėjau ir pažiūrėjau į paveikslus su moterimis, panašiomis į skruzdės, jų smailėjantys veidai buvo atgręžti vienas į kitą, jos liūdnai šypsojosi ir kalbėjosi apie mano atvejį.

Dar neįkišęs rakto į spyną, pridėjau ausį prie buto durų ir pasiklausiau. Nieko neišgirdau, minutėlę pagalvojau, gal jos ten ir nėra, gal pabėgo, taip pasielgia keturkojai filmuose apie žvėris, kai pajunta, kad jiems gresia kažkas bloga ar kokia neteisybė. Tiesiog dingo, gal į Grenlandiją. Atrakinau.

Beveik tuo pat metu atsidarė virtuvės durys ir koridoriumi link manęs pasuko Džesė.

Vai, vai, vai!, šaukė ji.

Prie pat manęs sustojo, marškiniai apsiviję krūtinę, vieną ranką įkišusi į rankovę, o kitą bejėgiškai tiesė į priekį. Tuoj pamačiau, kad rankovė, kurią užsitempė, buvo išvirkščia ir todėl netiko prie viso drabužio. Džesė juokėsi ir atsirėmusi į mane mėgino apkabinti pusiau supančiotomis rankomis. Padėjau jai apsivilkti marškinius ir pabučiavau. Kūnas įsitempęs, glosčiau jai galvą, kol suglebo mano rankose.

Kuperi, pasakė ji, taip vėlai grįžai.

Ne vėlai, tik pusę septynių.

Vis vien vėlai, tarė ji.

Ji laikė mane tvirtai apkabinusi, todėl, kai pasukau į virtuvę, jai teko žingsniuoti pasisukus šonu. Ten numečiau portfelį šalia dėžių su mineraliniu vandeniu, nors ten jam ne vieta. Pagalvojau, gal apžiūrėti butą, kaip rašomąjį stalą biure, bet nuvijau šią mintį. Juk ne tai svarbiausia. Džesė nuėjo prie šaldytuvo.

Ką darei visą dieną, paklausiau jos.