Юли Цее - Ereliai ir angelai

Nupirksiu žarną sodui laistyti, prijungsiu prie čiaupo šalia vartų ir belsdamas vandens srove į stogą ir langus žiūrėsiu, ar Klara reaguoja, ar po kiek laiko iššliauš ant slenksčio. Jericho Liza.

Bet dabar neturiu laiko. Uždarau ir langines, dėl to sujudėjęs oras man tikrai pasirodo įtartinai vėsus, netgi truputį kvepia drėgme.

Šiame Dievo užmirštame miesto užkampyje nėra taksi stovėjimo aikštelių. Bėgu Otakringo gatve pro elektroninę skelbimų lentą, rodančią dvidešimt aštuonis laipsnius, dvi valandas keturiasdešimt tris minutes ryto, visus nepavojingus taršos dydžius, net ozoną. Propaganda, aš be galo piktinuosi, nes ši lenta man nori pasakyti, kad tai visai normali naktis, ir aš to niekaip negaliu išmesti iš galvos. Kartoninė dėžė po pažastim kliudo bėgti.

Prie Operos transporto žiedo, sakau, ir greičiau.

Jo iš pusiausvyros neišmuši, ir stoiškas jo šaltakraujiškumas mane gerai nuteikia. Aš niekur neskubu, niekur neskubu. Taksi vairuotojai, gyvenime matę visko ir net dar blogiau. Jis vairuoja daimlerį, tokio paties modelio, kaip mano motinos.

Dabar iš lėto, sakau jam.

Be garso slystame žiedo šalutine eismo juosta. Ant suolų po medžiais naktį leidžia keli pusgalviai. Atidarau kartoninę dėžę, išsiimu tūkstančio šilingų banknotą ir išlipu iš automobilio, kol taksistas dar nespėjęs pagalvoti apie grąžą. Žvilgtelėjo į atidarytą dėžę ir iš jo minos matau, kad čia ir baigėsi jo stoiškumas.

Stoviu nejudėdamas, kol taksi galiausiai nuvažiuoja, tada pasižiūriu į vitriną, ar paveikslai dar ten. Nieko spalvingo nematau, tik keistus kažkokio kito dailininko koliažus iš pilkų kartono skritulių. Kas viduje — blogai matyti, ant sienų tik tamsios dėmės, o viduryje didesnio daikto siluetas, ant jo keli šviesos atspindžiai.

Nueinu iki pastato durų iš šono, uždedu pirštą ant skambučio ir spaudžiu. Medžiuose sučirškia keli paukščiai, visus juos reikėtų išnuodyti. Neturiu jokio pagrindo manyti, kad jis tikrai gyvena virš savo parduotuvės, tik bandau. Tada kažkas atsiliepia per telefonspynę.

Egzaltuotas klientas, sakau, su pilna dėže pinigų.

Kai iš vidaus atsidaro durys, pirmiausia pamatau ranką, sugniaužusią „Walther PPK“ rankeną, tokiu pat modeliu nusišovė Džesė. Matyt, Herbertas savo žmonėms perka juos iš vokiečių policijos rezervų.

Atpažinęs mane kaipmat patraukia ginklą.

Kad tave kur, sako jis, įgis Popas.

Tada pradeda juoktis. Minutėlę laikau jį haliucinacija. Smegenų reguliavimo sistemos perdirginimas suvartojus tam tikrą dozę — apie tai girdėjau, bet niekad tikrai netikėjau.

Tegu jis užeina, sako jis, dar nemiegojau.

Vade retro ,46 sakau, ką, po velnių, čia veiki?

Šiokios tokios atostogos, sako jis, palauksiu, kol baigsis visas šitas cirkas ir vėl galėsiu ramiai dirbti.

Sakyk aiškiai, Šikniau, sakau, ką veiki ŠIUOSE namuose?

Na, klausyk, sako jis, tai mano mielojo tėvelio namai.

Prastas tripas, sakau, tiesiog sušiktas tripas.

Pastatau dėžę ant žemės, įkišu ranką į kišenę ir ištraukiu tiek, kiek prikimba prie pirštų, ne uostau, o tiesiog grūdu sau į nosį, kas lieka, nulaižau nuo delno.

Na, na, sako, ramiau, jau ir taip pripampęs iki viršaus.

Akys ašaroja, matau jį blogai. Technikas Tomas — galerijos savininko sūnus. O kodėl gi ne. Nors man nusišvilpt.

Tiek to, sakau, ačiū, kad rūpiniesi. Klausyk, noriu įeiti į parduotuvę, o ne čia. Noriu šį tą nusipirkti.

Koks greitas pirkti, sako Tomas. Tai jau visa ko viršūnė, kad toks tiesiai prie Rufo durų sudoroja kvaišalus. Man patinka. Vos neperlenkė lazdos, galiu jam pasakyti.

Neperlenkei lazdos, sakau. Beje, esi protingas berniukas, todėl pasakyk, KODĖL, po velnių, nė vienas supistas bybys nesidomi mumis?!

Nešauk taip baisiai, sako Tomas, kaimynai.

Atsakyk, sakau aš.

Pats pagalvok, sako Tomas.

Jis ištiesia ranką norėdamas mane paliesti, bet pataiko į tuštumą.

Jie jau nervinasi, sako jis, bet visi tyko kaip vilkai, kiekvienas už savo uolos. Ar ji iš tavęs išpeš, ar ne?

KAS, šaukiu aš, KĄ iš manęs?

Jis griebia man už rankos, jėga įtraukia į priebutį ir uždaro duris.

Jam pasisekė, kad mano tėvo nėra namie.

Vilkai, tigrai, ereliai, sakau ramiai. Kiekvienas savo kampe.

Būtent, sako jis. Dabar nusiraminkim. Žinau, kad esu skolingas, bet nereikia tokio spektaklio. Tegu antradienis bus diena asmeniškai apsipirkti, gerai?

Rankomis užspaudžiu nosį, mane užpuola čiaudulys. Tris kartus nusičiaudėsi — esi įsimylėjęs, aš čiaudžiu mažiausiai dešimt kartų. Kai baigiu, neprisimenu, ką iš jo būtinai norėjau sužinoti, bet užtat topteli galvon, kodėl čia atėjau. Būtent — nupirkti Džesei dovaną. Jau visą amžinybę neturėjau tokių gražių ketinimų, kuriais ir pats iš tiesų džiaugčiausi. Jaučiu, kad Džesė iš kažkur mane mato, kaip aš čia viduryje nakties stoviniuoju galerijos koridoriuje, ir ji juokiasi skardžiu balsu, purto galvą ir šnabžda: „Kuperi, kokios beprotiškos mintys šauna tau į galvą.

Gerai, sakau, gatvėje guli vienas milijonas šilingų, skirtingomis valiutomis, gal gali įnešti?

Jis nueina, atneša kartoninę dėžę ir eina su ja pirma manęs, į galeriją patenkam pro personalo duris, „UTAVIRP“ — parašyta ant stiklinių durų. Įkėblinu vidun vangus, išskirtinis šių namų draugas, viduryje nakties atvykęs nusipirkti paveikslo. Ir tada pamatau skulptūrą.

O šūdas, sakau, pamiršau, kad jis irgi čia.

Gražu, ar ne, klausia Tomas.

Padeda dėžę ant kasos stalo, atsiremia į jį ir susikiša rankas į kišenes. Prietema, tik per dideles paradinės pusės vitrinas krinta gelsva gatvės žibintų šviesa. Ore tvyro kažkokio kvapniojo aliejaus aromatas, gal jie, norėdami paskatinti klientų norą pirkti, degina muskusą. Statula patalpos viduryje traukia į save silpną šviesą ir žvilgsnį, atrodo, kad viskas sukasi tik apie ją. Jam tai nieko naujo.

Prieinu visai arti, jis atrodo labai tikroviškas. Jei nebūtų permatomas kaip vanduo, niekas manęs neįtikintų, kad jis negyvas. Stovi kaip ir anais laikais šiek tiek palenkęs galvą į priekį, lyg klausydamasis, kas vyksta po jo kojomis. Plikė jam tinka.

Gal uždegti šviesą, klausia Tomas.

Ne, ačiū, sakau, nedek. Man ir taip gerai.

Matau randą ant vieno kelio, nutrūkus raiščiams jį operavo.

Jei nori jį turėti, sako Tomas, tai atsineštų bašlių kaip tik ir užteks.

Buvau tvirtai nusprendęs nupirkti Džesei vieną iš tų paveikslų — „Karaliai ir planetos“ arba „Fu myli Fulą“, žinau, kaip ji būtų apsidžiaugusi. Bet štai šitas atveria visai naujas erdves. Spėlioju, ar ji būtų norėjusi turėti stiklinį Šeršą, kaip trofėjų, prisiminimą, kaip paminklą, kaip angelą ant jos kapo, kad galėtų jį sudaužyti ar retsykiais apkabinti — įtemptai galvoju ir įsivaizduoju ją stovint šalia manęs ir žiūrint į jį, bet nenumanau, kaip ji reaguotų. Tai mane baugina. Buvau įsitikinęs, kad pažįstu ją geriau nei bet kuris kitas, nes aš iš tikrųjų niekad iš jos nieko nenorėjau, bet dabar negaliu atsakyti į tokį svarbų ir paprastą klausimą. Nusigręžiu, nes žiūrėdamas į jį neištversiu.

Ar dar turite tuos paveikslus, klausiu jo, kur moterys kaip skruzdėlės?

Tik didžiuosius, sako jis, mažus išperka greitai kaip bandeles.

Jis parodo į tris kvadratinius paveikslus tolimiausiame patalpos kampe. Štai jie, visi trys, tarsi ištisus dvejus metus saugoti vien tik Džesei. Tai svarbiausia.

Kiek jie kainuoja, klausiu.

Palyginti su tuo, nė kalbėt neverta, sako Tomas, kiekvienas po tris šimtus tūkstančių.