Юли Цее - Ereliai ir angelai

Širdele, sakau, ne daugiau kaip porą valandų. Jie ateis. Pagaliau.

Atbėga šuo ir išlaka iš kibiro vandens likutį. Jis tikrai geriau atrodo, nors ir liesas kaip Afrikos jautis. Atsigula šalia Klaros, aš irgi išsitiesiu prie jos. Dabar visi kartu esame kaip maža šeima, šitie miesto mūrai — mūsų židinys, karštas vasaros oras — ugnis jame. Aš šį tą papasakosiu.

Ieškau diktofono, bet nerandu senų kasečių. Mėtau mūsų drabužius iš vieno kampo į kitą, iš mano glaudžių iškrinta šaukštelis, pilnas pelių išmatų. Dulkės, kurias sukėliau nuo grindų, žvilgėdamos tvyro ore, kaupiasi plaučiuose ir paverčia juos švitriniu popieriumi, ant liežuvio jaučiu pelių kvapą.

Ar prisimeni, sakau tyliai, kaip tada džiaugeisi, kad Šerša negyvas. Norėjai sužinoti, kaip tai įvyko.

Iš po užmerktų vokų pasirodo truputis skysčio, tikriausiai ji verkia, stebiuosi, kaip savo suvytusiame kūne dar sukaupia tiek skysčio, kad išspaustų nors pusę ašaros. Atsargiai praveriu jos burną ir supilu likusį vandenį, kad pamatyčiau, ar pasirodys daugiau ašarų.

Aš pats susiradau Rufą, sakau. Nenorėjau laukti, kol jis lieps mane atvesti.

Ji pasuka galvą į šoną ir bando vėl užsitraukti miegmaišį. Atimu jį, per daug šilta, kad reikėtų užsikloti.

Biure Rufo nebuvo, turėjo reikalų Jungtinių Tautų kvartale. Metro nuvažiavau į Dvidešimt antrąjį miesto rajoną ir pusę valandos stora kilimine danga bėginėjau B bloko koridoriais, palietęs durų rankenas gaudavau skausmingą elektros smūgį ir tikėjausi, kad tai teigiamai paveiks mano nervų sistemą. Galų gale sutikau Sachiko, virš „Šanel“ stiliaus kostiumėlio lingavo plokščias lyg skritulys veidas, atrodė tartum ji jau seniai viską žino. Mažais žingsneliais priešais mane nutipeno iki kažkokio komiteto posėdžių salės. Pro jos duris išėjo Rufas, kaip visad paėmęs mano dešinę į savąją pakratė ir nepaleido. Šiandien jis dar uždėjo kitą ranką ant peties ir akimirkai prispaudė mane prie savęs.

Meksai, tarė jis, paskutiniu metu jūs mažai skiriate mums savo laiko. Rizikuojate savo protu. Savo darbu. Savo gyvenimu.

Jis pliaukštelėjo man per nugarą, lyg būčiau šauniai papokštavęs ir už tai užsitarnavęs pagyrimą.

Eikite su manim, pasakė jis.

Tikėjausi, kad nusives mane į kavinę, bet mes išėjome iš pastato, ir galėjau žvilgtelėti į Dunojų, kuriuo plaukė daugybė nukritusių lapų. Kol perėjome automobilių stovėjimo aikštelę, jiems iš paskos plaukė ir plaukė vis nauji lapai, o aš pagalvojau, ar tik kas nors jų nemėto pasroviui į upę. Įėjome į kitą pusės taurės formos daugiaaukštį pastatą ir vienu iš dvidešimt keturių liftų nusileidome į pusrūsį, kur pagrindinio koridoriaus gale, tarp telefono būdelių ir avarinio išėjimo su pakabintu evakuacijos planu, buvo mažas kambarėlis. Garso nepraleidžianti kabina, visiškai apsaugota nuo pasiklausymo. Bemat atsisėdome vienas prieš kitą prie plastikinio staliuko ir man pasirodė, lyg būčiau kalėjimo pasimatymų kambaryje, tarp Rufo ir manęs trūko tik neperšaunamo stiklo su skylutėmis. Jis iškart pasuko kalbą prie reikalo.

Mes abu žinome, tarė jis, kad paprastai tokie įvykiai vadinami nelaimingu atsitikimu.

Tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, pasakiau greitai.

Meksai, tęsė jis, jūs gana ilgai studijavote įvairias teisės sritis, tad pats galėtumėte nuspręsti, kuriai iš jų galima priskirti tokį faktą. Aš jau seniau šitą perėjęs. Ar baudžiamojoje teisėje tai nevadinama būtinąja gintimi nuo menamo priešininko? Ar būtinosios ginties ekscesu?

Būtinoji gintis nuo menamo priešininko, pasakiau pavargusiu balsu, yra tada, kai užpuolimas įsivaizduojamas ir ginamasi nuo nekalto žmogaus. Būtinosios ginties ekscesas — kai gintis dar viršijama.

28 Šerša negyvas

Iš tiesų iškart norėjau šį faktą ištirti juridiškai, geriausiai dar įvykio vietoje, Džesės bute Pratero gatvėje, bet mums reikėjo kaip galima greičiau dingti.

Džesė klūpėjo virtuvėje ir apkabinusi mūsų stalo koją kartojo jam: „Lik sveikas, lik sveikas.“ Apgaubiau ją antklode, lyg išlikusią gyvą po laivo katastrofos, ir paėmęs į glėbį nubėgau iš ketvirto aukšto žemyn. Apačioje dar neturėjau plano, kur bėgti toliau. Gaudydamas kvapą stovėjau Pratero gatvės 61-ojo namo tarpduryje, o galvoje sukosi beprasmės mintys: kaip gerai, kad Džesė sveria ne daugiau nei keturiasdešimt kilogramų, kad manęs dar niekas nėra matęs su ja, kad turbūt aš iš tikrųjų myliu Džesę, kad esu nevykėlis ir šią akimirką nežinau kodėl. Stovėdamas už durų su spalvotu stiklu jugendo stiliaus name, gatvėje išgirdau greitosios pagalbos sirenas, gal ir policijos. Jie šiaip jau ne tokie greiti. Pro užpakalines namo duris nunešiau Džesę į Afrikiečių skersgatvį, perėjęs į kitą pusę įėjau pro tarpuvartę į kitą namą. Paslydau ant numestų reklaminių skrajučių ir užkliuvau už vaikiško dviračio. Niekada nesidomėjau šio kvartalo kiemais, nesirinkdamas užlipau ant šiukšlių konteinerių, tada ant mūrinės tvoros, persimetęs Džesę su antklode lyg maišą per petį, nušokau į kitą kiemą ir užsiropščiau ant kitų šiukšlių konteinerių. Kai nebuvo kur toliau eiti, supratau, kad priėjau namų bloko kampą, iš kiemo išėjau per kitą namą ir Vynuogių skersgatviu nuskubėjau centro link. Prie Dunojaus kanalo sustojau ir pasodinau Džesę ant vejos, ji išties sėdėjo visai neprilaikoma, pastėrusi, nebyli, išplėstomis akimis. Kitoje pusėje į kanalą tekėjo požeminė Vienos upelio atšaka, man toptelėjo mintis surasti kelią toje kanalų sistemoje, bet tučtuojau ją atmečiau. Surūkiau cigaretę, sutvarkiau mudviejų plaukus ir nunešiau Džesę iki gatvės. Įsėdome į taksi ir nuvažiavome į Vėringo gatvę.

Kol Džesė gulėjo mano vonioje, isteriškai niūniavo dainas ir statė pilis iš vonios putų, aš bėginėjau po kambarius, nuo vieno lango prie kito, įsmeigęs akis žiūrėjau į tamsą, lyg jie tučtuojau turėtų pasirodyti, tie mano sekliai, policija arba pati auka, atgijusi, kruvina ar dar kokia. Galų gale iš lentynos paėmiau savo senus užrašus su baudžiamosios teisės įstatymais, iš spausdintuvo stalčiaus pluoštą švarių kaip sniegas A4 formato lapų ir atsisėdau prie stalo virtuvėje. Sėdėdamas prie įstatymų visada nusiramindavau. Ten viskas turi savo vietą.

Ant nematomos, tiesios kaip styga linijos kiek išgalėdamas gražiau parašiau pirmą žodį ir pirmą sakinį. Konstatavau faktus ir supaprastintai aprašiau įvykių eigą.

Čia buvo nepriekaištingos reputacijos juristas M, jo draugė D, auka A ir kurstytojas X.

Vieną dieną D ateina pas M ir prašo jai patarti. D pasakoja jaučianti, kad X ją seka. Neva dėl ginčo raudonųjų žibintų aplinkoje X nori jai atkeršyti ir ji gerai žino, kad X ketina atsiųsti vieną iš savo vyrų, kad ją išsivestų. M nežino, ką galvoti apie tokią istoriją. Jis pasisiūlo kurį laiką pagyventi D bute. D dėkinga priima pasiūlymą.

M gamina jai maistą, bet ji nevalgo. D dar neramesnė nei šiaip, stovi prie lango pirmajame kambaryje ir rodo į gatvę.

Ar matai automobilį kitoje pusėje, tarp medžių, kur išsišakoja Pratero gatvė?

Ten stovi daug automobilių, sako M.

Taip, sako D.

Tada suskambo Džesės radiotelefonas. Ji nubėgo į penktąjį kambarį, tai pirmas kartas, kai aš čia ir kažkas skambina. Prispaudė aparatą prie ausies ir klausėsi, bet, man dar nespėjus jo ištraukti iš rankų, nutraukė ryšį ir krito ant žemės, sustingusi kaip žmogus paskutinėje Parkinsono stadijoje. Nutempiau ją paskui save iki lango. Gatvėje niekas nejudėjo, viskas kaip įprasta, kaip visada, mirtina tyla, buvo vėlu. Pastačiau ją, kad galėtų matyti gatvę.