Юли Цее - Ereliai ir angelai

Jis po tavim, sakau, gero kelio.

Kuo nuoširdžiausiai dėkoju, tai prašom ir raktelį atnešti.

Neturiu, pas merginą.

Klara.

„Klara“ ištaria tokiu tonu, lyg būtų kalbama apie labai nuodingą grybų rūšį. Mėginu išsiaiškinti, ką reiškia jo veido išraiška, tačiau jis muistosi, lyg atmesdamas nematomą plaukų sruogą, ir saulė man švysteli į akis.

O kur ji, klausia. Ją irgi pasiimsiu.

Nežinau, sakau jam, jau kelios dienos, kai nepajuda. Kažkur čia turėtų gulėti.

Na, bendražygi, sako jis, užgaišau amžinybę, kol jus radau. Tiesa, kiek ilgokai truko. Šiaip ar taip, visa šita velniava dabar baigėsi.

Vos susilaikau nepuolęs į pašiūrę. Klara turi būti ten, neįsivaizduoju, kur dar galėtų būti, viena į miestą nenueitų. Jei iš tikrųjų išėjo, turėsiu bėdos. Kol Tomas čia, negaliu pasižiūrėti. Jei rasiu ją ir Tomas norės pasiimti, susipešime kaip du maitvanagiai dėl kritusio žvėries.

Slėpdamasis nuo saulės žengiu žingsnį į šalį ir pakeliu ranką prisidengti akims. Tomo kumštis užkliudo tik mano riešą ir nuslysta, nuo smūgio jėgos jis pasvyra į priekį ir klupdamas įvirsta į pašiūrę. Net nepastebėjau, kad ketino man trenkti. Dabar saulė man už nugaros. Jis šnopuoja lyg ilgai bėgęs.

Pagarba, sako jis, atrodo kaip Igis Popas37, bet reakcijos neprarado.

Garantuoju, kad Igio Popo reakcija dar nebloga, priduriu aš.

Daugiau niekas neateina į galvą. Tomas eina prie pašiūrės durų ir žvilgteli vidun, pauosto orą ir pasišlykštėjęs susiraukia. Tada atsiremia į durų staktą.

Iš to, kaip elgiesi, spėju, kad tavęs neatsiuntė centrinė slaptoji valdžia, paliepusi mane sunaikinti.

Jis paniekinamai šnarpšteli. Šiek tiek patylim, bet tyla mane trikdo, lyg jis būtų graži mergaitė, kurią reikia kalbinti. Prisimenu ožio barzdą, bet jos jau irgi nebėra. Staiga suabejoju, ar čia technikas Tomas, gal kas nors kitas, nors ir su tokiu pat auskaru, ir kelnių juosmuo kaip Tomo, vos ne prie kelių, bet tai nieko nereiškia. Man vis viena, kas jis, svarbiausia, kad dingtų ir nekeltų triukšmo, iki Klarai iš bet kur pasirodant. Rodau pirštu ir jis mesteli man tabako kapšelį. Tai „Van Nelle Rot“, ta pati rūšis, iš kurios su Šerša darydavomės suktines, bet įspėjamasis užrašas lenkų kalba: Palenie tytoniu powoduje choroby serca. 38 Pirmiausia reikia išimti plastikinį maišelį su mažomis glotniomis tabletėmis, o paskui ištraukiu ir tabaką.

Vėl viską sudėk, sako jis.

Kaip sekasi Rosui, klausiu.

Gerai, atsako jis skubiai.

Vėl tylim, kol prisidegu.

Klausyk, sakau aš, ar tikrai sukorei tokį ilgą kelią nuo Leipcigo, kad su manim parūkytum?

Gal nesupranti, sako įpykęs, čia mano mašina, su kuria jūs patamsiais pabėgot.

Susijaudinęs visiškai pamiršta kreiptis į mane familiariai. Vos nesusigraudinu, juk jis, ko gero, dešimčia metų už mane jaunesnis.

Žiūrėk, mažyli, sakau jam draugiškai, su tuo neturiu nieko bendra. Tikriausiai tu netgi geriau už mane žinai Klaros planus. Aš tik bevalis šūdo gabalas, kurį gali nustumti į vieną ar į kitą kampą, nesvarbu kur.

Teisingai. Kaip šūdas, sako jis, bet...

Jis aiškiai nori kažką pridurti, bet nežino, nuo ko pradėti. Lyg nesveikas sukioja galvą tai į vieną, tai į kitą pusę, žvilgsnis vienoje vietoje užtrunka ne ilgiau kaip sekundę. Žinau, ką sako auksinė taisyklė: „Vartok viską ir daug, bet tik tą, ką duoda motina gamta.“ Jokių sintetinių kvaišalų. Jų pranašumas toks, kad Tomas greitomis dings, nes būdamas tokios būklės vienoje vietoje neištvers ilgiau nei ketvirtį valandos.

Gali jos čia palaukti, sakau paslaugiai, kai sugrįš, tikrai atiduos tau raktelį ir vėl turėsi automobilį.

Jis pasisuka į pašiūrę ir trenkia kumščiu į sieną.

Man nusišvilpt ant tos mašinos, rėkia jis.

Ak, šitaip, sakau, tada aišku.

Jis žengia du žingsnius manęs link, o aš, jei jis vėl pultų muštis, pasiruošiu pasisaugoti. Bet jis tik pasiima savo tabaką.

Jūs per toli nuėjot, sako jis. Net nenujaučiau, kad ji ketina važiuoti į Vieną. Tas psichas su savo istorija susuko jai galvą.

Kas, klausiu.

Jis rodo į mane.

Jis.

Ak, šitaip, pakartoju.

Jis mus visus murkdo į šūdą, sako. Lygiai taip pat galėtumėt žaisti ir kriketą su plutonio strypais. Perpratai?

Aš, sakau, išvis nieko nedarau. Bet tie plutonio strypai — nebloga mintis.

Jis braukia rankomis sau per veidą, ant skruostų beveik sutrina ką tik susuktą cigaretę ir mažuoju pirštu užkabina auskarą, net nosis sulinksta.

Jam tas gyvenimas jau taip pabodęs, sako jis per pirštus, kad niekas kitas, išskyrus Klarą, nepalengvins vargų. Kam jam išvis reikia tos merginos?

Šitas klausimas gana svarbus, sakau, bet koks tavo reikalas?

Klara — tikra draugė, sako jis. Buvau kvailys, kad papasakojau jai tavo istoriją. Ji velniškai užsispyrusi.

Čia aš su juo sutinku.

Reikėjo liežuvį laikyti už dantų, sako jis.

Krapštau neprigirdinčią ausį norėdamas išlošti laiko. Mintys galvoje nueina ilgą kelią, kad vėl susijungtų. Prieš akis iškyla vaizdas, galintis mane visiškai išmušti iš vėžių. Matau Tomą, sėdintį studijoje ir besiklausantį mano pirmojo pokalbio telefonu, o paskui Klarai sakantį: „Žinau, kas tai buvo“ arba „Tą tipą pažįstu“. Galbūt jis net išbalo ir pasakė: „O, velnias, Herberto mažoji negyva.“

Kas tu toks iš tikrųjų, klausiu jo.

Jis žiūri į mane abejodamas, lyg svarstytų, ar aš rimtai klausiu.

Dabar mano maršrutas į Lenkiją, sako jis. Ar nežinai, kad pietūs jau seniai praeitis?

Bardzo dobrze , sakau. Praeitis — mano mėgstamas laikas.

Kol jis iš lėto prisidega cigaretę, stengiuosi susikaupti ir galvoju apie naujas laisvesnes prekybos ir sienų sutartis su valstybėmis rytuose. Ruošiau jas Rufo biuro filiale Leipcige. Tai sutartys, faktiškai perkėlusios Europos Sąjungos išorines sienas nuo penkių iki septynių šimtų kilometrų toliau į rytus. Nuklydęs iki savo proto horizonto imu suvokti, kuriam tikslui, su kuo ir kokį darbą aš galėjau ten dirbti, ir dar šiai minčiai neišsirutuliojus užgniaužiu ją ir geriau galvoju, kaip smagu susidurti su žmonėmis, kurie daug daugiau žino apie mane, nei aš pats.

Kai mūsų žvilgsniai vėl susitinka, Tomo veido išraiška pakitusi, atrodo ramesnis, nors vis dar per tankiai kvėpuoja. Nauja taktika. Gal jis neįnikęs į tabletes ir velniškai suirzęs dėl kitų priežasčių. Turbūt kažko bijo.

Klausyk, sako jis, tu juk kietas tipas. Žinau, kad sugebi visus mulkinti.

Greičiausiai jam pakriko paskutiniai nervai.

O kas gi nutiko, klausiu.

Na... žiūrėk... nepasakok jiems, kad aš jai padėjau. Tokia protinga mergina kaip ji ir pati būtų sugebėjusi. Supratai?

Ne, sakau, net nenutuokiu, apie ką kalbi.

Cigaretė užgesusi, skruostai įdumba, kai jis veltui traukia. Surandu kišenėje žiebtuvėlį ir mesteliu jam.

Va, šitaip, žmogau, sako susižavėjęs. Visą laiką apsimesk kvailiu. Toks ir būk. Pasakok jiems, ką tik nori, tik palik mane ramybėje. Ir nė žodžio Klarai. Gerai?

Aš atsikrenkščiu, jis palaiko tai sutikimu ir dar labiau įsikarščiuoja. Dabar stovi taip arti prie pašiūrės sienos, jog bijau, kad staigiai atlošdamas galvą prasiskels pakaušį.

Žinai... sako jis, bašlių šiek tiek liko. Sakau, jei jų kada prireiks. O gal dar ko kito.

Man reikia tik Klaros, sakau. Galų gale esu čia, kad kojas pakratyčiau.

Puiku, sako, kuo greičiau jis jas pakratys, tuo geriau. Klarą gali pasilaikyti sau, vis tiek vikriai visus apmauna. O apie mane — tegu laiko liežuvį. Žinau, jis kietas riešutas.