Юли Цее - Ereliai ir angelai

O kaip tu atsilygini Herbertui, klausiu.

Jis juokiasi.

Šito tau nepasakysiu, sako, nežinau, ar nesi koks sukčius.

Beje, ir pats galiu susivokti, todėl metu žvilgsnį į šaldiklį. Tik kelioms dienoms per metus jo prireikia lavonams, o šiaip jame telpa keli centneriai kvaišalų. Idealus sandėlis pusiaukelėje.

O tu pats, klausia jis, kuo užsiėmei pas Herbertą?

Ak, sakau, kartą nuvažiavau į Barį, o daugiau nežinau, ką darau, jei išvis ką nors darau.

Pažįstamas jausmas, sako jis.

Valandėlę tylime, pokalbis išsisėmė. Regis, jis pamiršo, kad norėjo mus išmesti. Ieškau priežasčių, kodėl turėčiau neužduoti paskutinio klausimo, ir nė vienos nerandu.

O dabar šiek tiek asmeniškai, sakau, ar kada girdėjai, kad egzistavo ryšiai su buvusia Jugoslavija?

Ką, klausia jis. Nesuprantu.

Na, kad žmonės, kariavę Balkanuose, būtų įsipainioję į šitą verslą, sakau jam.

Gal tau paranoja, klausia jis. Herberto tiekimas — šeimos verslas, tas šlamštas pardavinėjamas Vienos gatvėse.

Pasakysiu tau sąžiningai, sakau jam, Džesė buvo mano gera draugė, ir ji užsiminė, neva verslas buvo daug didesnis. Nešvarus, labai nešvarus.

Manai, kad Džesė negalėjo to pakelti, klausia jis.

Nieko jam neatsakau, klausimas per daug protingas, o jis pats, matyt, išmintingesnis nei dedasi. Palaukia, tada papurto didelę galvą, patrauko pečiais, atrodo kaip gremėzdiškas, sunkiai judantis bulvių maišas.

Nežinau, sako jis, daug metų pažinojau tuos žmones, tai vis to draugelio bendrai. Džesė daug kalbėdavo, dienos jai prailgdavo.

Ne, sakau karštai, taip ji nedarė.

Baik tu, sako jis, šitoks griovys kiauše ir buvo ta bjauri istorija. Taip daugiau ir nepaaugo.

Maksai, sako Klara slopiu balsu, daugiau nebegaliu, nešdinamės iš čia.

Palauk, sakau. Ar dar liko Šeršos forma?

Žinoma, sako jis, kai tik atsiras pirkėjas, ją vėl sudėsiu, ir kainuos didelius pinigus, pamatysi.

Kai išeinu, Klara stovi išsitempusi ir viena ranka laikosi už malksnomis dengto stogo. „Lažinuos“ kad vieną iš jūsų greitu laiku vėl pamatysiu“, — atsisveikindamas tarė skulptorius. Klara tikrai atrodo taip, kad iškart galėčiau ją čia palikti. Lėtai prasiveria vokai, akys po jais žvelgia aukštyn, melsvoji kaip dangus atrodo lygiai iš tokios pat medžiagos kaip ir nepriekaištingai žydras kupolas virš mūsų. Veikiausiai jos sąmonė, pasislėpusi už mėlynos rainelės, kalbasi su didžiąja sąmone anapus didžiojo dangaus skliauto. „Ereliai ir angelai“, ateina man į galvą, o tada ir angliškai, nes geriau skamba: Eagels and Angels. Pagaliau ji pasuka akių obuolius ir pažvelgia į mane.

Jis, šiaip ar taip, stovi galerijoje, sako ji, kodėl gi tau nenuėjus ten ir nepasižiūrėjus, jei jau taip pasiilgai.

Tuščia jo forma man labiau patinka, sakau. Ar pajėgsi grįžti?

Ji klajoja žvilgsniu po laukus, kur saulėgrąžos jau kreipia savo pajuodusias galvas žemyn, tarsi palinkę seni žmonės apžiūrinėtų žemę, kurioje netrukus atguls. Visos pasisukusios į mus, gal atsisveikindamos lenkiasi, gal laiko mus kažkokiais gyvais padarais.

Prieinu prie lauko pakraščio ir pakeliu vienos saulėgrąžos galvą. Begalės kyšančių smaigalių darko jos juodą veidą, kietai prigrūstą sėklų, tarp jų nė plyšelio, sėklų svoris lenkia gėlės kaklą. Kai paleidžiu, vėl sukniumba ir bejėgiškai linksi kaip figūra šaudykloje.

Maksai, girdžiu Klaros balsą už nugaros, kur nors miške noriu mažo namelio su pasišiaušusiu svyruokliu gluosniu šalia. Tai viskas. Iš gyvenimo daugiau nieko nenoriu. Niekad.

Svarstau, gal nulaužti ir atnešti jai saulėgrąžą. Tada pagalvoju, kad, ko gero, teks kokį pusvalandį sukti gėlės kotą, kol pagaliau nutrūks paskutinė gysla, dar ir rankas susiraižysiu.

Širdele, sakau, skamba nuostabiai, bet tai ir yra tie paprasti dalykai, kurių niekad negauni.

26 Kietas riešutas

Nuo tada, kai pradėjau Klarai duoti kokaino, jo atsargos ėmė greitai sekti. Atvykau čionai su šimtu gramų, todėl pagal kiekį, jei Klara ir šuo jų kaip cukraus slapta nebėrė į kavą, galiu paskaičiuoti, kad praėjo mažiausiai trys savaitės. Trys savaitės šioje purvinoje skylėje, bet aš prisimenu daugių daugiausia tik tris ar keturias naktis, dvi skirtingas dangaus spalvas, vienus pietus, vienintelę be galo ilgą popietę, ir jokių temperatūros pokyčių. Kai viską sudedu, tai šitiems prisiminimams, pasižiūrėjus atgal, užtektų trijų dienų. Tuo pat metu jaučiuosi taip, lyg išvis niekur kitur nebūčiau gyvenęs ir visa, kas buvo anksčiau, visą praeitį būčiau tik sapnavęs karštomis popietės valandomis, kurias nejudėdamas praleidžiu hamake. Lygiai kaip ir sapną, taip ir prisiminimus, jei nori išsaugoti, turi sudėlioti į logišką istoriją. Jai reikia pradžios ir pabaigos, ir įvykių, priežastiniais ryšiais sujungtų į vieną grandinę. Į tos istorijos veiksmus reikia įsijausti, kaip ir žiūrint filmą. Viskas, kas joje nesiderina, pamirštama. Manau, kad pagaliau beveik viską pamirštam.

Iš tų trijų savaičių tikėjausi, kad pasendins mane trisdešimčia metų, kad suries mano nugarą, nuės mėsą nuo kaulų ir iščiulps paskutines jėgas. Trisdešimt metų per tris savaites sudaro vos pusantrų metų per dieną. Neturėtų būti taip jau sunku. Vis dėlto aš vis geriau miegu, stoviu išsitiesęs ir, jei atvirai, toks sveikas jau seniai nesijaučiau. Gal tik nesibaigiantys nosies skausmai, kurie sako, kad greitai jos pertvaroje turėsiu didžiulę skylę. Kraujuos. Nuo to nemirsiu. Šią minutę man neatrodo, kad išvis kada nors nuo ko nors mirsiu. Vis dėlto tikiuosi, kad šis jėgų tvykstelėjimas paskutinis, paskutinis pakilimas prieš visišką žlugimą.

Užtat Klara atrodo taip, lyg greitai nusibaigtų. Gal dar iki to man pasakys, kaip jai pavyksta. Apverčiu ją, marškiniai pasikelia, šonkauliai primena laiptus, kuriais žingsnis po žingsnio lipu smiliumi ir didžiuoju pirštu. Ji prasižiojusi, praveriu burną plačiau, prikišu nosį ir laukiu, kol iškvėps. Tenka palūkėti. Tada iš skrandžio pakyla tvaikas. Kiek galėdamas iškišu savo liežuvį, laižau jos priekinius dantis ir vagą tarp dantų ir lūpų, dantenas, ir iš vidaus, ir visą jos liežuvį. Iškvėptas oras nuo to nė kiek nepagerėja.

Maksai, sako ji, man bloga. Gal turi cigaretę.

Neturiu, reikia eiti į tabako parduotuvę. Kai prieinu prie vartų, iš kažkurios pakampės išlenda šuo, buvau jį beveik pamiršęs. Svyruodamas artinasi prie manęs ir įlipa į savo sudėtą krūvelę, jos rikiuojasi viena prie kitos ant siauros vejos juostos. Šuo seka paskui mane ir ant tako kokius dešimt metrų palieka vis šviesėjančius rudus pėdsakus. Šalia „Billa“ yra vaistinė, svarstau, gal reikia Klarai ką nors nupirkti, bet nežinau ką.

Parnešu butelį kolos ir maišą šuns ėdalo, išpilu kiemo kampe. Jį pamatau tik tada, kai prasispraudžiu pro askoną. Iš išgąsčio išmetu butelį iš rankų, jis iššaus, jei vėliau kas nors bandys atidaryti.

Atvykau pasiimti automobilio, sako jis.

Pasturgaliu atsirėmęs į kapotą, tarp pirštų laiko susuktą cigaretę, ploną kaip dantų krapštukas. Matau jo profilį, nuo saulės už nugaros sublizga į nosį įvertas auskaras, kuris mane akina. Iš to ir atpažįstu, čia — Tomas. Žakas Širakas pasveikina jį vangiai, paskui nusisuka į savo ėdalą kiemo kampe.

Kažkodėl dažnai galvodavau apie Tomą, jau vien dėl automobilio, į kurio buferį kiekvieną dieną užsigaunu blauzdikaulį, ir dėl to, kad Klarai jis tarnauja kaip priedanga, kai kiemo viduryje šlapinasi į nutekamąjį griovį. Išskyrus auskarą, niekas neprimena Tomo, jis be beisbolininko kepuraitės, nebėra paukščio lizdo, galva plikai nuskusta.