Юли Цее - Ereliai ir angelai

Atsistok ant abiejų kojų ir nusivalyk kraują.

Ji dar kartą pirštu dūrė sau į nosį.

Nusiramink, nusiramink, tariau, paklausyk manęs.

Stumtelėjau ją į neapšviestą namų tarpuvartę, suradau švarią nosinę, susukau jos kamputį į vamzdelį ir sukišau į šnervę. Dešinė Džesės akis pavandenijo. Sūrus vanduo. Prisiminiau tas kvailas auksines žuveles. Mėlyna jos akių spalva atrodė lyg pilvu aukštyn plaukianti žuvis.

Tau negalima su manimi, juk pati sakei, kad jie tavęs ieško. Žinai, ką dabar padarysi?

Ji papurtė galvą.

Šokinėsi vienoje vietoje, pasakiau, kad po tavimi galėtų suktis Žemė. Kol manęs nebus, ji truputį pasisuks, ir, kai tave pasivysiu, jau beveik būsi namuose. Ar supranti?

Ji linktelėjo. Nosinė karojo lyg nuplėštas balto balandžio sparnas. Kai Džesė linktelėjo, atrodė, lyg ja man mojuotų.

Na, pradėk, pasakiau jai.

Ji ėmė šokčioti. Tam reikėjo abiejų kojų, ir kūnas atsipalaidavo. Nosinė plasnojo ant skruosto aukštyn žemyn. Jei kas nors ją šitaip būtų radęs, būtų uždaręs. Visam laikui. Aš nubėgau.

Na, ir, paklausė Klara.

Jie kaip tik ruošėsi užsidaryti. Galerijos savininkas vis dar tas pats, kurį prieš dvylika metų mačiau per langą. Žinoma, manęs jis neatpažino. Ir iš viso ten nebuvo nieko, kas nors iš tolo primintų Šeršą.

Žinau, sako Klara. Galerijos savininkas man papasakojo, kad gavo jį devyniasdešimt aštuntųjų pradžioje.

Tu ten buvai, klausiu jos.

Žinoma, tu juk irgi. Mačiau Šeršą, visiškai permatomas. Tikrai jis buvo nepaprastai gražus vyras.

Kaip tau šitai atėjo į galvą, klausiu jos.

Nagi, sako ji, juk galeriją minėjai kasetėje apie Barį.

O kur tu dar buvai, klausiu.

Geriau paklausk, kur dar nueičiau, jei turėčiau jėgų.

Ir?

Pavyzdžiui, pas skulptorių, sako ji, kuris padarė skulptūrą.

Tą naktį Džesę ištiko pats didžiausias priepuolis, kokį man teko patirti.

Ar girdi, paklausė ji.

Ji sėdėjo ant kėdės virtuvėje ir žiūrėjo man per petį į koridorių, kur stovėjo jos batai, atrodantys tarsi nupjautos vaikiškos kojos, pasuktos kampu viena į kitą.

Girdžiu juos ateinant, tarė ji.

Nieko tu negirdi, pasakiau.

Turiu erelio ausis, pasakė ji.

Ereliai, pasakiau, neturi ausų.

Tada ji pradėjo stūgauti, kiekvieną kvėptelėjimą lydėjo nestiprus garsas, iš pradžių tylus, bet skvarbus, lyg jos krūtinėje būtų instrumentas, kurį alsavimas priverčia skambėti. Nubėgau atsinešti knygos ir ėmiau skaityti jai, bet trūkčiojantis stūgavimas bemat perėjo į nesusijusį su kvėpavimu tęsiamą garsą, kuriam net oro nereikėjo. Numečiau knygą, suėmiau Džesę už pečių ir purčiau, kol garsas nutrūko, ir ji pražiota burna gaudė orą lyg ką tik ištraukta į krantą.

Kai buvau maža, tarė springdama, Rosas man rodydavo įpjautą teniso kamuoliuką. Kai suspausdavo šonus, jis prasižiodavo. Taip Rosas priversdavo kamuoliuką kalbėti. Kamuoliukas atrodė kaip Pakmanas iš kompiuterinio žaidimo ir plepėdavo. Džese, sakydavo jis, tu per daug kalbi. Trukdai man savo tauškalais. Netriukšmauk. Kitaip bus blogai. Tada jis pasakė, pažiūrėk, kas su manim bus, ir burna plačiai prasivėrė. Tarp abiejų galvos pusių žiojėjo skylė. Vieną dieną, sako jis, tavo burna nuo kalbų atsiskirs nuo galvos, ir galva subyrės. Ir aš pažadėjau tylėti. Norėjau būti žuvis. Aš vis pažadėdavau ir niekad netesėdavau.

Džese, pasakiau jai, tu nekalbi per daug. Man patinka, kai tu kalbi.

Ji manęs nebesiklausė.

Dabar mane nubaus, žiauriai nubaus. Girdžiu juos ateinant.

Aš papurčiau ją, ji vėl ėmė stūgauti, šaukiau tiesiai jai į ausis, bet ji nereagavo. Kūnas suglebo, turėjau ją prilaikyti, kad nenuvirstų nuo kėdės. Nubėgau antklodės, įvyniojau iki ausų. Tu — žuvis, paaiškinau jai, žuvys, kai jas užkloji, miega.

Išoriškai kovodamas su tuo, kas vyko jos galvoje ir ko aš visai nesupratau, tegalvojau, kaip pačiam išlikti sveikam, ištverti su ja naktį iki aušros ir neprarasti tikėjimo kitu rytu. Čia man padėjo kokainas, kurio vis atsinešdavau iš jos šaldytuvo. Kokainas ir neapykanta.

Tavo Džesė...

Klara nepajėgė kalbėti. Manau, ji pirmą kartą pasakė „Džesė“, o ne „draugužė“ ar dar kaip.

Kalbėk garsiau, sakau jai, neprigirdžiu.

Aiškiai matau, kad ji negali garsiau, tiesiog noriu ją pakankinti.

Tavo Džesė, sako ji, gal visai nebuvo tokia pamišusi.

O sau šauti į ausį, klausiu, ar normalu?

Kai kuriose situacijose — tikriausiai taip, sako Klara.

Netikėtai ji atsimerkia ir stojasi ant kojų svyruodama lyg per ilgai gulėjęs kupranugaris. Sąnariai traška, vienas po kito girdėti skirtingo aukščio ir stiprumo garsai. Dabar ji iš tiesų išblyškusi, įdegis — tik purvas ant odos paviršiaus. Klara tankiai alsuoja, prakaitas ant veido lyg rūgštis, palieka raudonas dėmes ant skruostų, kaktos ir virš lūpos. Aš irgi atsistoju, nuo ilgo sėdėjimo ant akmeninių laiptų gelia kaulus. Gatvė visiškai tuščia, karštis traukia kvapus iš visų pakampių, dvokia išmatomis, benzinu ir įkaitusiais šiukšlių konteineriais. Matau, kaip iš po automobilio sprunka kiaunė ir dingsta po kitu.

Maksai!

Ji sugriebia mane už rankos. Kai susmunka, suimu jos plaukus ant sprando. Gurgėjimas, kylantis iš jos vidaus, primena vandens sifoną biure, didelį skaidrų melsvą indą, prie kurio kolonėle sudėti popieriniai puodeliai. Kai pripili puodelį pilną, į paviršių gurgėdamas pakyla oro burbulas tarsi persišviečianti medūza. Klara išsižioja ir žiaukčioja, išbėga šiek tiek vandens, visai skaidrus lyg iš butelio.

Maksai, padėk man, sako ji, padėk man.

Paimu jos ranką ir žiūriu į laikrodį ant riešo.

Po dviejų ar trijų valandų, sakau, jau bus tamsu.

Prašau, sako ji, užgesink šviesą.

Iki tol liksime čia, sakau.

Vėl paguldau ją ant žemės, kiek giliau namo prieangyje. Per dešinį burnos kampą nusidriekia balzganos seilės.

Tikriausiai būtų geriau ją palietus nusiplauti rankas.

25 Ereliai ir angelai

Tu šaukei, sako Klara.

Hamakas pašėlusiai siūbuoja į šalis, matyt, blaškiausi ir dar blaškausi, o gal dar ir šaukiu.

Nesikelk, sako Klara.

Ji apkabina mane rankomis ir sulaiko hamaką. Įremiu kaktą į jos krūtinkaulį, kaulas į kaulą, kartu paėmus mes labiau panašūs į žabų krūvą nei į žmonių porą iš kūno ir kraujo. Jos smakras atsiduria virš mano galvos.

Nelinksėk, sakau, sutraiškysi man kiaušą.

Nusiramink, sako ji, aš visai nelinkčioju. Kas tau?

Sapnavau, sakau.

O gal vis dar sapnuoju, šiaip ar taip, esu ne visai nubudęs, nes girdžiu gailiai dejuojant ir stebiuosi, kas gi čia Klarai, ir tada suvokiu, kad tai mano aimanos, ir nustojęs kvėpuoti jas užgniaužiu. Klara klūpo prie hamako.

Ką sapnavai, klausia manęs.

Garsus, sakau, paveikslus. Maniau, kad amžinybę. Košmaras.

Negaliu kontroliuoti savo kalbos centro. Kambaryje tamsu, pusė mėnulio kaip tik telpa į vieną iš mažų lango dalių, o aš klausiu savęs, kodėl iš viso miegu naktimis. Pats kaltas, kad tada sapnuoju. Mano pirštai juda po Klaros marškinėliais, jos pilvas kietas, nė vienos raukšlės, kurią galėčiau suimti, nieko, už ko galėčiau laikytis. Jos krūtų nenoriu liesti, kai įsivaizduoju, kaip jos žvairuoja, jaučiu pasišlykštėjimą, sumišusį su noru juoktis. Pasiduodu. Ji ir šiaip jau nori pasikelti.

Galiu užuosti, kai tau erekcija, sako ji, apyvarpė nuslenka ir tada dvokia. Iš čia užuodžiu.

Aš impotentas, sakau.

Saviapgaulė, sako Klara. Miegok toliau.

Keista, bet tikrai pajuntu nuovargį, sveiką nuovargį, tokį, kai naktį iš tikrųjų jautiesi pavargęs, o atsipalaidavęs džiaugiesi miegu, gal vakare pamiršau pauostyti kokaino, o gal miego periodai pailgėjo, nes įgudau ir galiu po truputį užtęsti miegą tiek, kad dieną būčiau budrus tik penkias minutes, o vėliau iš viso nenubusiu. Tada jau mirtis.